Dovanos idėja!!!

190px
  • „Sodros“ duomenimis, 2016 m. Lietuvoje teisines paslaugas iš viso teikė 3340 advokatų, jų padėjėjų, notarų ir antstolių. Lietuvai kaip valstybei, kuri savo gyventojų skaičiumi nesiekia 3 mln., toks skaičius atrodo gana nemažas.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Dialogai su istorija ir dabartimi – Jono Basanavičiaus tėviškėje

J. Basanavičius – lietuvių tautinio atgimimo simbolinė figūra.

J. Basanavičius – lietuvių tautinio atgimimo simbolinė figūra.

Ruošdamiesi Lietuvos Nepriklausomybės šimtmečiui, prisimindami sunkų ir ilgą kelią į Vasario 16-ąją, minime tuo keliu ėjusius žmones, privalome į kone šimtmečio senumo įvykius pažvelgti giliau. Tie žmonės nebuvo tik statistiniai vienetai, pasirašę po dokumentu – kiekvienas jų ir prieš, ir po to atliko didelius, kartais sunkiai suvokiamus ir dar vis tinkamai neįvertintus savo reikšme bei apimtimi darbus. „Pats Nepriklausomybės akto pasirašymas buvo kaip simbolis – tai viršūnė, akcentas, o kas buvo iki to? Ar kiekvienas atsakytume, šito paklausti? Dažnai nė nepasivarginame sužinoti, koks tada buvo istorinis fonas, kiek būta diskusijų ir nesutarimų dėl pamatinių dalykų, svarbiausių akcentų… Latviai savo valstybės šimtmetį jau švenčia ypač pabrėždami, kaip buvo eita į nepriklausomybę“, – sakė šių metų Vasario 16-osios minėjime Ožkabaliuose prof. Libertas Klimka: mokslo istorikas, gamtos mokslų daktaras, etnologas, Jono Basanavičiaus premijos laureatas (2005 m.).

Gyvenimas, vertas rašytojo plunksnos ar kino epopėjos…
„Jonas Basanavičius (1851–1927) – lietuvių visuomenės veikėjas, Nepriklausomybės akto signataras, gydytojas, tautosakininkas, vienas laikraščio „Aušra“ (Auszra) steigėjų, Lietuvių mokslo draugijos įkūrimo iniciatorius. Jonas Basanavičius – lietuvių tautinio atgimimo simbolinė figūra, dažnai vadinamas „tautos patriarchu“…
Basanavičius gimė 1851 m. lapkričio 23 d. Ožkabalių kaime Suvalkijoje, pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Jis priklausė išsimokslinusių lietuvių valstiečių vaikų „bangai“ (apimančiai kelias kartas), gimusiai XIX a. viduryje ir esmingai prisidėjusiai prie lietuvių tautinio atgimimo kultūrinių ir politinių tikslų realizavimo (Vincas Kudirka, Maironis, Vaižgantas, Petras Vileišis, Jonas Jablonskis, Kazimieras Būga ir kt.).“ Tai – oficiali informacija. Bet už datų, vardų ir faktų slypi daugybė kitų svarbių, giluminių dalykų.
J. Basanavičius, kaip dauguma tuo metu, mokėsi namie, pas daraktorius, lankė mokyklą Lukšiuose, 1873 metais sidabro medaliu baigė Marijampolės gimnaziją. Čia susidomėjo Lietuvos istorija, daug įtakos padarė literatūra. Nuo pat jo gimimo Basanavičių šeimoje nebuvo kitos nuostatos: vyresnėlis būsiąs kunigas, studijuos Seinų kunigų seminarijoje. Kai tarė „ne“, įtikinėdamas tėvus, kad kunigų esą daug, daugiau naudos atnešiąs būdamas kuo kitu, jie nesileido į kalbas. Vis dėlto motinos ašarų ir tėvo pykčio palydėtas 1873 metais išvyko į Maskvos universitetą: įstojo į istorijos ir filosofijos fakultetą, bet greit perėjo į mediciną… Diplomą gavo 1879 metais. Remiantis „Autobiografija“ pažymima, kad studijos, bendravimas su kitais ten studijavusiais lietuviais „paskatino Basanavičių aiškiai suvokti istorinį ir kalbinį lietuvių tautos savitumą“. Tai atsispindi įvairioje vėlesnėje veikloje. „Ilgas ir nelygus buvo Jono Basanavičiaus kelias, tačiau jame visada buvo aišku ir tikra viena – didelė meilė savo tautai ir tėvynei. Tai jam leido nepasiklysti toli nuo Lietuvos svetimų gyvenimų sūkuriuose, nepamiršti tėvynės“, – rašo Raimundas Akavickas žurnale „Baltų archeologija“ 1994 metais. Ir cituoja 1922 metais išsakytą Vaižganto mintį: „Mums ne tai svarbu, ar jis pabaigtinai tarė kurį mokslo žodį, mums svarbu, kad jis per visą amžių to žodžio ieškojo…“

 

Jono Basanavičiaus namų seklyčioje – Vasario 16-osios minėjimas.

Jono Basanavičiaus namų seklyčioje – Vasario 16-osios minėjimas.

Svetimi kraštai: ir laimė, ir skausmas
Jaunas gydytojas lietuvis Bulgarijoje? Kai negavo tinkamo darbo, kolegos pasiūlė dirbti šioje šalyje Lomo mieste: lydėjo sėkmė – daug dirbo ir daug uždirbo, buvo vertinamas. Po poros metų keitėsi politinė situacija – J. Basanavičius išvyko iš Bulgarijos ir keliavo po Europą (buvo grįžęs ir į Lietuvą), čia ne tik susipažino su kelių šalių istorija, kultūra, bet ir užmezgė ilgai gyvavusius ryšius su mokslininkais, atgimimo judėjimo dalyviais, susirašinėjo su Lietuvos visuomenės veikėjais.
Gyvenimas ir klajonės po Europą Basanavičiui atnešė ir asmeninio gyvenimo permainų: Prahoje jis susipažino su Gabriela Eleonora Mol, Čekijos vokiete (šią pažintį jautriai aprašo „Autobiografijoje“). Po nė metus netrukusios draugystės susituokė, bet džiaugsmas ir laimė truko trumpai: po ketverių metų žmona mirė nuo džiovos – tai buvo didžiulis smūgis. Ši moteris buvo didžioji, vienintelė tikra meilė, jos mirtis perskėlė jo gyvenimą. Be to, ir pats Basanavičius tuo metu sunkiai sirgo, į jį buvo pasikėsinta, kulkos išoperuoti nepavyko. Neturėdamas nė keturiasdešimties jis apie save rašė kaip apie „susenusį ir ligotą“ žmogų…
Tačiau šis laikotarpis pažymėtas ir ypatingu įvykiu – tai „Aušros“ gimimas, sietinas su Prahos laikotarpiu. 1883 m. sausį Basanavičius atsiuntė laikraščio apmatus, pirmojo numerio prakalbą ir keletą tekstų, balandį jau pasirodė „Aušra“. Ji laikoma vienu didžiausių Jono Basanavičiaus nuopelnų, tačiau jis nebuvo jos redaktorius – gyvendamas svetur darbavosi su kitų pagalba. Basanavičius „Aušroje“ prabilo palankiausiu laiku, kai Lietuvos visuomenė jau laukė atviro žodžio. Prakalboje raginama patiems keisti niūrią šiandieną – šviestis, atsiminti savo praeitį, skiepyti tautiškumą vaikams… Apie meilę Lietuvai buvo kalbama jautriai ir paveikiai: tai liudija to meto visuomenės veikėjų, rašančių žmonių atsiliepimai.
Basanavičius Bulgarijoje buvo labai gerbiamas ne tik dėl profesionalumo, kaip gydytojas, bet ir kaip aktyvus visuomenės veikėjas.
Nuolat ir daug rašė lietuviškai spaudai. Kelis kartus bandė gauti leidimą grįžti į Lietuvą, bet carinė valdžia neleido – tik atšaukus lietuviškos spaudos draudimą 1904 m. situacija sušvelnėjo. Nors ir negavo leidimo, 1905 m. grįžo į Lietuvą visam laikui.

 

Basanavičynėje atkurta suvalkietiška sodyba.

Basanavičynėje atkurta suvalkietiška sodyba.

Platūs veiklos barai gimtinėje
Jo veikla labai įvairiapusė ir įdomi. Jis buvo didelis lietuvių visuomeninio gyvenimo autoritetas, jį pripažino skirtingos politinės partijos ir visuomenės grupės. Basanavičius balsas ir diplomatinis lankstumas (25 metai užsienyje, pažintys ir ryšiai) buvo labai reikalingi. „Dar studijų laikais Basanavičius galvojo apie Lietuvių mokslo draugijos kūrimą. 1907 m. balandžio 7 d. Vilniuje įvyko šios draugijos steigiamasis susirinkimas. Programoje nurodyta „rinkti visokius lietuviškus dirbinius, padargus, senovės kapų iškasenas, archeologiškai tyrinėti Lietuvos pilis, kapus ir kt., rinkti apie Lietuvą knygas ir rankraščius, tyrinėti lietuvių istorinę praeitį, tautą ištirti antropologiškai: jos kilmę, ypatybes, istoriją. LMD sutelkė visų mokslo šakų mėgėjus ir mokslininkus. (…) Nuo 1909 m. pradėta rūpintis gauti oficialų leidimą archeologiniams tyrinėjimams Marijampolės, Vilkaviškio ir Panevėžio apskričių piliakalniuose ir pilkapiuose“. Tai vėl mintys iš istoriko R. Akavicko straipsnio „Archeologas Jonas Basanavičius“. Draugijai J. Basanavičius vadovavo 20 metų.
Apie politinę veiklą tektų kalbėti atskirai. Ilgų metų atkaklus darbas, sujungus pastangas su bendraminčiais, davė rezultatą: 1905 metų Vilniaus didįjį seimą, 1917 m. rudenį ėmusią veikti Lietuvos Tarybą. Ir 1918 metų vasario 16-ąją, šios Tarybos narių pasirašytą Lietuvos nepriklausomybės aktą… Garsiai pasauliui apie nepriklausomybę paskelbusioje Lietuvoje laukė begalė darbų, ir iš tiesų visose gyvenimo srityse prasidėjo permainos. J. Basanavičius daugelį sričių veikė ne tiek konkrečiais darbais, kiek tuo, ką jau yra nuveikęs, sukūręs, savo autoritetu.
…Keistai lemtinga tautos patriarchu įvardijamam žmogui diena – vasario 16-oji. Tą dieną paskelbta apie Lietuvos valstybę ir jos nepriklausomybę. Vasario 16-ąją 1889 metais mirė jo mylima žmona, šią dieną 1927-aisiais ir Jonas Basanavičius iškeliavo Anapus… Palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse.

Pažinimo laboratorija 2020

  • Straipsnio autorės pastebėjimu, tiriamosios žurnalistikos srityje Lietuvoje pirmauja interneto portalas 15min.lt ir LRT (Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija).

    Šiandien tiriamoji žurnalistika vis rečiau yra vienišo tyrėjo, renkančio ir analizuojančio dokumentus, darbas. Visuomenės gyvenimą mainanti žurnalistika – tiriamosios žurnalistikos komandų, turinčių pačių įvairiausių veiklos sričių žinių – programavimo, statistikos, grafinio dizaino, žurnalistikos, ekonomikos ar kitų, rankose. Žurnalistai dirba nebe redakcijose, o yra išsibarstę skirtingose pasaulio šalyse.

  • Lietuvos žurnalistikos centro vadovė Džina Donauskaitė teigia, kad yra daug temų, vertų rimtų tyrimų. Žinoma, korupcija, bet ne tik ji. Priversti keistis sustabarėjusias, subiurokratėjusias sistemas gali būti ne mažiau efektyvu ir svarbu. Nuotrauka iš Dž. Donauskaitės asmeninio albumo

    Tiriamoji žurnalistika – nelengvas, tačiau be galo įdomus, vertingas žanras. Šios srities žurnalistika ne tik informuoja, pasakoja, bet atskleidžia tai, kas slepiama nuo visuomenės akių. Jos dėka mes tampame labiau išsilavinę, daugiau žinantys, o tuo pačiu – mokantys apsiginti keblioje situacijoje, atskirti melą, propagandą nuo tiesos. Ar Lietuvoje pakanka tiriamosios žurnalistikos publikacijų, laidų? Ar mus tenkina jų kokybė? Iš kokių šalių šio žanro subtilybių galėtume pasimokyti? Apie tai kalbamės su šiandienos „Pažinimo laboratorijos“ eksperte, Lietuvos žurnalistikos centro vadove Džina Donauskaite.

  • Pasaulinis žiniasklaidos laisvės indeksas rodo, kad žiniasklaidos laisvės srityje pirmauja Šiaurės šalys. Norvegija atsidūrė pirmoje vietoje, pakeisdama Suomiją, kuri didžiausia žiniasklaidos laisve pasižyminčia šalimi buvo nuo 2010-ųjų iki 2016-ųjų. Antroje vietoje – Švedija, po jų – Suomija ir Danija.

Čia mūsų Sūduva 2020

  • Danutė Katkuvienė sako vis neatsistebinti audėjų – ir ne tik jų – išmone derinant spalvas, dėliojant raštus...

    Nijolė LINIONIENĖ Per penkiolika metų – jau šeštas solidus, išsamus leidinys, kiekvienas jų bėgant laikui įgauna vis didesnę vertę, nes juose – turtai iš mūsų liaudies meno lobyno…

  • Tarsi dar vienas momentas iš filmo – dainos, kurias traukė ir visi susirinkusieji.

    „Keturiasdešimt žydinčių pavasarių“ – taip vadinasi dokumentinis filmas, kurio premjerą krašto muziejuje kalvarijiečiai pamatė prieš savaitę. Jis skirtas dviem 2019 metų jubiliejams: visiems gerai žinomos ir mėgiamos kapelos „Gegužio žiedai“ 40–mečiui ir jo vadovo Vincento Svitojaus 90–osioms gimimo metinėms.

  • Saulius Tamulis ir jo įspūdingos kaukės.

    Petro Kriaučiūno viešosios bibliotekos didžiojoje salėje (II a.) jau veikia Šiaulių tautodailininko Sauliaus Tamulio kaukių paroda „Nuo Užgavėnių iki Užgavėnių“. S. Tamulis – Tautodailininkų sąjungos, tautodailininkų folkloro ansamblio „Margulis“, Šiaulių žemaičių sąjungos „Saulaukis“ narys, ne tik Lietuvoje pagarsėjusios papūgos Žako Albiniuko, traukiančio patriotines skanduotes, šeimininkas.

  • Tiek autorių dalyvavo parodos atidaryme (Aušrinė Dubauskienė dešinėje).

    Nijolė LINIONIENĖ Kybartų kultūros centre jau keletą metų atkakliai ir nuosekliai dirba menų studija „Smiltys“, vadovauja menotyrininkė Aušrinė Dubauskienė. Ir jau nebe pirmą kartą šios gražiai dirbančių ir, pasak pačių kūrėjų, „neprofesionalų“ grupės darbus galima išvysti Marijampolės kultūros centre.