Dovanos idėja!!!

190px
  • „Sodros“ duomenimis, 2016 m. Lietuvoje teisines paslaugas iš viso teikė 3340 advokatų, jų padėjėjų, notarų ir antstolių. Lietuvai kaip valstybei, kuri savo gyventojų skaičiumi nesiekia 3 mln., toks skaičius atrodo gana nemažas.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Igliauka mena monsinjorą A. Svarinską

Suvalkija, kaip ir visa Lietuva, mena kunigą disidentą Alfonsą Svarinską, kuris už religinę ir tautinę veiklą sovietinės valdžios buvo net tris kartus nuteistas kalėti lageriuose. O Lietuvoje tikinčiųjų minios rinkdavosi paklausyti jo pamokslų, dalyvauti jo aukojamose mišiose. Penkerius metus (1971–1976 m.) A. Svarinskas buvo Igliaukos Švento Kazimiero parapijos klebonas, kartu aptarnaudamas ir gretimą Patilčių parapiją. 

 

Lina Lukšienė A. Svarinską prisimena kaip linksmą, geros širdies kunigą, atsidavusį Bažnyčiai ir žmonėms.

Lina Lukšienė A. Svarinską prisimena kaip linksmą, geros širdies kunigą, atsidavusį Bažnyčiai ir žmonėms.

Už pogrindinę, antisovietinę veiklą – dešimtmečiai kalėjimo ir tremčių
Ukmergės r. 1925 m. gimęs A. Svarinskas, dar besimokydamas gimnazijoje, o vėliau ir studijuodamas Kauno kunigų seminarijoje (1942–1946 m.), įsitraukė į pogrindinę veiklą. 1946 m. pavasarį jis išėjo pas partizanus, o gruodį buvo areštuotas. Po trijų mėnesių tardymo ir kankinimų nuteistas 10 m. pataisos lagerio ir 5 m. tremties. Kalint Komijos (Rusija) lageryje 1954 m. vyskupo P. Ramanausko slapta įšventintas į kunigus.
Grįžęs į Lietuvą A. Svarinskas netrukus (1958 m.) už antimarksistinės, antisovietinės literatūros laikymą vėl nuteistas šešeriems metams. Iki 1964 m. kalėjo Mord­vijos lageriuose. 1961 m. už akių jį dar nuteisė LTSR Aukščiausiasis teismas, pripažinęs A. Svarinską ypač pavojingu recidyvistu. Jis buvo perkeltas į ypatingo režimo kalėjimą. 1964 m. balandį išleistas į laisvę ir grįžęs į Lietuvą buvo nuolat sekamas saugumo, daugiau kaip pusantrų metų negavo leidimo dirbti kunigu. Po 6-erių metų darbo Miroslave ir 9 mėn. Kudirkos Naumiestyje, 1971 m. paskirtas Igliaukos Švento Kazimiero parapijos klebonu. 1976 m. iš čia ištremtas į Viduklę.
Kunigas bendradarbiavo „Lietuvos Katalikų bažnyčios kronikoje“, o 1978 m. kartu su kunigais S. Tamkevičiumi, J. Kaunecku, J. Zdebskiu ir V. Vėlavičiumi įkūrė Katalikų komitetą tikinčiųjų teisėms ginti.
Už pogrindinę, antisovietinę veiklą, jaunimo ugdymą katalikiška dvasia 1983 m. A. Svarinskas buvo areštuotas trečią kartą ir nuteistas 7 m. griežtojo režimo lagerio ir 3 metams tremties. Tik tarpininkaujant JAV prezidentui R. Reiganui 1988 m. kunigas paleistas iš lagerio ir ištremtas į Vokietiją be teisės grįžti į tėvynę.
Į Lietuvą A. Svarinskas sugrįžo paskelbus Nepriklausomybę. Dirbo kardinolo V. Sladkevičiaus kancleriu, buvo Lietuvos kariuomenės vyriausiasis kapelionas, dimisijos pulkininkas – pirmas šias pareigas ėjęs Lietuvoje dvasininkas, vėliau – Lietuvos partizanų, šaulių, politinių kalinių ir tremtinių kapelionas. 1991 m. išrinktas Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatu.
Mirė monsinjoras 2014 metais sulaukęs 90 m.

A. Svarinskas su naujais tautiniais procesijų drabužiais pasipuošusiomis bažnyčios patarnautojomis.

A. Svarinskas su naujais tautiniais procesijų drabužiais pasipuošusiomis bažnyčios patarnautojomis.

Į Igliauką žmonės traukė klausytis drąsių pamokslų
Apie į Igliauką atvykusį naują kunigą apylinkės tikintieji sužinojo labai greitai. A. Svarinskas mokėjo atrasti kelią, vedantį į žmogaus dvasios gelmes. Daugiau ar mažiau žmonių į pamaldas ateidavo, bažnyčioje degdavo žvakės ir klebonas sakydavo drąsius pamokslus. Bažnyčia pilnėjo. Parapijiečius taip pat traukė ir kunigo mokėjimas bendrauti: ar šventoriuje, ar gyvenvietėje sutikęs visada užkalbindavo, paklausdavo, kaip sekasi, o kartu ir bažnyčios remonto rūpesčiais pasidalindavo.
Igliaukiečiai palaikė Bažnyčiai ir žmonėms pasiaukojantį kunigą – surinkta tuo laiku neįtikėtinai didelė 60 tūkst. rublių suma. Už juos klebonas remontavo bažnyčią: keitė grindis, dažė sienas, įvedė centrinį šildymą.
„Kunigas ėjo į dirbtuves, fermas, bendravo su mokytojais, mokiniais, visus kalbino, – pasakoja igliaukietė Lina Lukšienė. – Taip visa parapija įsitraukė į bažnyčios remontą. Nevengė fizinio darbo ir pats – dirbo kartu su visais. Šilta, jauki bažnyčia dar labiau traukė tikinčiuosius. Nors mums, vaikams, iš pradžių būdavo nedrąsu, klebonas atrodė griežtas, bet iš tikrųjų buvo be galo linksmas ir labai geros širdies. Kai mes su mama atsikėlėme į Igliauką, buvau vienuolikos metų. Klebonas, pastebėjęs, kaip varganai mes gyvename, man, mažiausiai šeimoje, padovanojo raudoną žieminį paltuką. O sutikęs kur būdavo pagauna į glėbį, už nosies pagriebia ir klausia, ar mylėsiu kleboną. Visi Igliaukos vaikai patarnaudavome bažnyčioje. Po Velykų kunigas rengdavo šventes, veždavo į ekskursijas.
Pamokslus sakė drąsius, nieko nebijojo, tačiau niekada nieko neįžeidinėjo, kalbėjo nepiktai, nors bedievius komunistais išvadinęs nekart. Klebonas vis pabrėždavo, kad svarbiausia yra Dievas, o per jį ateina Laisvė. Drąsiai ir atvirai kalbėjo apie Lietuvos nepriklausomybę, apie tikėjimą ir Dievo įsakymų laikymąsi.
Didžiausią įspūdį igliaukiečiams paliko A. Svarinsko kova su girtavimu – visiškai jokio alkoholio laidotuvėse! Sakydavo: „Jeigu sužinosiu, nelaidosiu.“ Apie tai kalbėjo bažnyčioje, liepė pasižadėti, kad blaivininkais būsime visą gyvenimą.“

Igliauka išlydi A. Svarinską į Viduklę...

Igliauka išlydi A. Svarinską į Viduklę…

Rūpinosi vaikų pastoracija
Į didesnius Igliaukos namus A. Svarinskas sukviesdavo būrelį vaikų, kuriuos katekizmo mokydavo jo pakviestos vienuolės. Tikriausiai ne vienas to meto vaikų turi išsaugojęs klebono padovanotą šventą paveikslėlį Pirmos komunijos atminimui.
„Didžiausia kunigo pagalbininkė, jo rankos, buvo Emilija Rimšelytė – vienuolė, eucharistietė, vargonininkė. Ją klebonas atsivežė iš Vilniaus, kilusi buvo iš Šalčininkų krašto. Emilija buvo ypač atsidavusi bažnyčiai“, – pasakoja L. Lukšienė, vartydama vienuolės surinktą nuotraukų albumą. Jį, išsaugotą Linos, galėjo pavartyti visi Igliaukos bažnyčioje surengtoje parodoje, skirtoje A. Svarinsko mirties metinėms paminėti.
Lig šiol bažnyčios patarnautojai išsaugoję ir klebono A. Svarinsko 1976 metais parūpintus tautinius procesijų drabužius, atnaujintas parapijos vėliavas.
Deja, tų pačių metų rugpjūčio 17-ąją visa Igliaukos parapija į bažnyčią susirinko atsisveikinti su savo klebonu. Norėdama pakenkti pastoracijai ir morališkai palaužti kunigus to meto valdžia neleido kunigams ilgai užsibūti vienoje parapijoje. Padėką ir pagarbą reikšdami savo klebonui – kovotojui už Tikėjimą, Tiesą, Laisvę – igliaukiečiai A. Svarinską lydėjo iki Viduklės, į kur jis buvo iškeltas.

Pažinimo laboratorija 2020

  • Straipsnio autorės pastebėjimu, tiriamosios žurnalistikos srityje Lietuvoje pirmauja interneto portalas 15min.lt ir LRT (Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija).

    Šiandien tiriamoji žurnalistika vis rečiau yra vienišo tyrėjo, renkančio ir analizuojančio dokumentus, darbas. Visuomenės gyvenimą mainanti žurnalistika – tiriamosios žurnalistikos komandų, turinčių pačių įvairiausių veiklos sričių žinių – programavimo, statistikos, grafinio dizaino, žurnalistikos, ekonomikos ar kitų, rankose. Žurnalistai dirba nebe redakcijose, o yra išsibarstę skirtingose pasaulio šalyse.

  • Lietuvos žurnalistikos centro vadovė Džina Donauskaitė teigia, kad yra daug temų, vertų rimtų tyrimų. Žinoma, korupcija, bet ne tik ji. Priversti keistis sustabarėjusias, subiurokratėjusias sistemas gali būti ne mažiau efektyvu ir svarbu. Nuotrauka iš Dž. Donauskaitės asmeninio albumo

    Tiriamoji žurnalistika – nelengvas, tačiau be galo įdomus, vertingas žanras. Šios srities žurnalistika ne tik informuoja, pasakoja, bet atskleidžia tai, kas slepiama nuo visuomenės akių. Jos dėka mes tampame labiau išsilavinę, daugiau žinantys, o tuo pačiu – mokantys apsiginti keblioje situacijoje, atskirti melą, propagandą nuo tiesos. Ar Lietuvoje pakanka tiriamosios žurnalistikos publikacijų, laidų? Ar mus tenkina jų kokybė? Iš kokių šalių šio žanro subtilybių galėtume pasimokyti? Apie tai kalbamės su šiandienos „Pažinimo laboratorijos“ eksperte, Lietuvos žurnalistikos centro vadove Džina Donauskaite.

  • Pasaulinis žiniasklaidos laisvės indeksas rodo, kad žiniasklaidos laisvės srityje pirmauja Šiaurės šalys. Norvegija atsidūrė pirmoje vietoje, pakeisdama Suomiją, kuri didžiausia žiniasklaidos laisve pasižyminčia šalimi buvo nuo 2010-ųjų iki 2016-ųjų. Antroje vietoje – Švedija, po jų – Suomija ir Danija.

Čia mūsų Sūduva 2020

  • Danutė Katkuvienė sako vis neatsistebinti audėjų – ir ne tik jų – išmone derinant spalvas, dėliojant raštus...

    Nijolė LINIONIENĖ Per penkiolika metų – jau šeštas solidus, išsamus leidinys, kiekvienas jų bėgant laikui įgauna vis didesnę vertę, nes juose – turtai iš mūsų liaudies meno lobyno…

  • Tarsi dar vienas momentas iš filmo – dainos, kurias traukė ir visi susirinkusieji.

    „Keturiasdešimt žydinčių pavasarių“ – taip vadinasi dokumentinis filmas, kurio premjerą krašto muziejuje kalvarijiečiai pamatė prieš savaitę. Jis skirtas dviem 2019 metų jubiliejams: visiems gerai žinomos ir mėgiamos kapelos „Gegužio žiedai“ 40–mečiui ir jo vadovo Vincento Svitojaus 90–osioms gimimo metinėms.

  • Saulius Tamulis ir jo įspūdingos kaukės.

    Petro Kriaučiūno viešosios bibliotekos didžiojoje salėje (II a.) jau veikia Šiaulių tautodailininko Sauliaus Tamulio kaukių paroda „Nuo Užgavėnių iki Užgavėnių“. S. Tamulis – Tautodailininkų sąjungos, tautodailininkų folkloro ansamblio „Margulis“, Šiaulių žemaičių sąjungos „Saulaukis“ narys, ne tik Lietuvoje pagarsėjusios papūgos Žako Albiniuko, traukiančio patriotines skanduotes, šeimininkas.

  • Tiek autorių dalyvavo parodos atidaryme (Aušrinė Dubauskienė dešinėje).

    Nijolė LINIONIENĖ Kybartų kultūros centre jau keletą metų atkakliai ir nuosekliai dirba menų studija „Smiltys“, vadovauja menotyrininkė Aušrinė Dubauskienė. Ir jau nebe pirmą kartą šios gražiai dirbančių ir, pasak pačių kūrėjų, „neprofesionalų“ grupės darbus galima išvysti Marijampolės kultūros centre.