Dovanos idėja!!!

190px
  • „Sodros“ duomenimis, 2016 m. Lietuvoje teisines paslaugas iš viso teikė 3340 advokatų, jų padėjėjų, notarų ir antstolių. Lietuvai kaip valstybei, kuri savo gyventojų skaičiumi nesiekia 3 mln., toks skaičius atrodo gana nemažas.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Inteligentai tapo nacių koncentracijos lagerių kaliniais

Du nusikalstami režimai – nacistinis fašistinis ir sovietinis komunistinis – beatodairiškai naikino, išnaudojo Lietuvoje gyventojus.
„Pagal nacių planus tebuvome „lašas vandens ant įkaitusio akmens“, o pagal sovietų siekius turėjome tapti rusakalbe „tarybine liaudimi“, – Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštyje rašė dr. Arūnas Bubnys.

 

„Tėvas turėjo patrauklią išvaizdą, visiems darė įspūdį jo gilus spindintis mėlynų akių žvilgsnis, graži laikysena, mokėjimas įdomiai reikšti savo mintis, sudominti pašnekovus“ – toks Antanas Januševičius išliko dukros Reginos prisiminimuose.

„Tėvas turėjo patrauklią išvaizdą, visiems darė įspūdį jo gilus spindintis mėlynų akių žvilgsnis, graži laikysena, mokėjimas įdomiai reikšti savo mintis, sudominti pašnekovus“ – toks Antanas Januševičius išliko dukros Reginos prisiminimuose.

Nacių žiaurumas buvo begalinis. Tik užėmę Lietuvą vokiečių karo vadai, vėliau karo komendantai pradėjo įvedinėti savą tvarką, tuo panaikindami visas piliečių teises ir laisves. Už drausmės pažeidimus buvo taikomas areštas, baudos, už nustatytos natūrinės duoklės nevykdymą bausta mirties bausme, įvesta kolektyvinė atsakomybė už partizanų veiksmus, o 1944 m. priėmus nutarimą dėl ypatingų priemonių saugumui Lietuvoje užtikrinti prasidėjo represijos. Tautos naikinimo ir pavergimo simboliais tapo Salaspilio (Latvijoje) ir Štuthofo (Lenkijoje) koncentracijos stovyklos.
Į Štuthofo lagerį, rašytojo Balio Sruogos pavadintą dievų mišku, išvežti tūkstančiai naciams nepaklususių, neįtikusių lietuvių. Tarp jų ir Marijampolės inteligentijos atstovai, buvę Rygiškių Jono gimnazijos mokiniai, vėliau tapę mokytojais, vadovavę mokyklai.
Įvairiai susiklostė likimai. Vieniems pavyko emigruoti į laisvąjį pasaulį, kiti sugrįžo į sovietų vėl užimtą Lietuvą, kai kurių, deja, artimieji niekada nebesulaukė…
Tragiška lemtis ištiko ir Marijampolės berniukų (dabar Rygiškių Jono) gimnazijos direktorių Antaną Januševičių. Inteligentas, aktyvus ateitininkas, Lietuvos šaulių sąjungos narys, aktyvus antinacinės veiklos dalyvis, dvasinių vertybių puoselėtojas mirė Štuthofo koncentracijos lageryje.
Gimė A. Januševičius 1902 m. lapkričio 25 d. Marijampolės apskrities Liubavo valsčiuje, Epidemių kaime. 1924 m. baigęs Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją jis išvyko į Italiją, Suzos miestą, mokytis misionierių seminarijoje, tačiau po metų su kitais lietuviai buvo sugrąžintas į Lietuvą. 1930 m. baigė Kauno universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą, įgijo teisę dirbti istorijos, filosofijos ir geografijos mokytoju, dirbo Vilkaviškio, Mažeikių, Skuodo gimnazijose. 1941 m. tapęs Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos direktoriumi stengėsi atgaivinti tas dvasines vertybes, kurios beatodairiškai buvo naikinamos sovietmečiu.

Nukentėjusių nuo nacių Marijampolės inteligentų atminimas įamžintas Rygiškių Jono gimnazijos muziejuje.

Nukentėjusių nuo nacių Marijampolės inteligentų atminimas įamžintas Rygiškių Jono gimnazijos muziejuje.

Visą gyvenimą A. Januševičius stengėsi įgyti kuo daugiau žinių, gerai mokėjo prancūzų ir vokiečių kalbas. Mokytojaudamas ir vadovaudamas gimnazijoms jis stengėsi užmegzti ryšius su žinomais veikėjais, norėdamas, kad šie prisidėtų prie mokinių dvasinių vertybių ugdymo: Vydūnu, J. Ambrazevičiumi, kuris buvo dukros krikštatėvis, filosofais J. Maceina, S. Šalkausku, kunigu S. Yla ir kitais. Be to, stengėsi globoti neturtingus mokinius, taip pat kiek leido sąlygos padėti žydams. Buvo sukaupęs didelę asmeninę biblioteką, kuri karo metais buvo sunaikinta.
Prasidėjus nacių okupacijai, A. Januševičius suartėjo su rezistencinio Lietuvos fronto veikėjais ir įsijungė į jų veiklą. Aktyviai dalyvavo antinacinėje kovoje, rašė pogrindžio spaudai, platino įvairius atsišaukimus. Tai neliko nepastebėta okupantų. Prie tragiško jo likimo, reikia manyti, prisidėjo ir moksleivių dalyvavimas antifašistinėje demonstracijoje 1942 m., kurią numalšino gestapininkai. Dėl direktoriaus diplomatiškumo buvo išvengta žudynių, tačiau 1943 m. kovo 17 d. jis buvo suimtas. Kartu su kitais 46 suimtaisiais, tarp kurių buvo ir Marijampolės inteligentijos atstovų – mergaičių gimnazijos direktorius Z. Masaitis, agronomas I. Budrys, mokytojas L. Puskunigis, karininkas J. Valenta – „atsidūrė Štuthofo koncentracijos lageryje ir tapo jau tik kaliniu Nr. 21335. (…) Baisios kalinimo sąlygos greitai palaužė A. Januševičiaus sveikatą, o dėmėtoji šiltinė pagreitino baisių įvykių eigą“, – prisiminimų apie A. Januševičių knygoje rašė Vincas Peckus.
„Birželio 7-osios rytą Antanas Januševičius mirė ir po pietų buvo „palaidotas“ krematoriume, – rašė kartu kalėjęs kunigas Stasys Yla knygoje „Žmonės ir žvėrys“. – Mirė devintasis iš eilės, trečias iš gimnazijos direktorių, pirmasis iš buvusių su mumis istorikų, užbaigęs savo gyvenimą istoriškame mirties slėnyje…“

Tuo tarpu 1943-ųjų abiturientai ir mokytojai vis dar tikėjosi, kad visų gerbiamas direktorius sugrįš.
Yra išlikusi tų metų laidos nuotrauka, kurios centre – tuščia kėdė.
A. Januševičiui tebuvo 40 metų… 2008 m. (po mirties) jis buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordinu.
Sunki nacių okupacijos dalia teko ne vienam Rygiškių Jono gimnazijos auklėtiniui, antinacinio sąjūdžio dalyviui.
Jokūbas Gensas, 1920 m. laidos abiturientas, karininkas, pedagogas, vokiečių okupacijos metais pateko į Vilniaus žydų getą, 1943 m. buvo sušaudytas. Antanas Liūdžius, 1925 m. laidos abiturientas, teisininkas, 1943 m. nacių suimtas ir ištremtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą, po išvadavimo pasiekė Kanadą. Gimnazistas Jonas Mildažis 1943 m. buvo suimtas, kalintas Lietuvos, paskui Vokietijos kalėjimuose, amerikiečių išlaisvintas išvyko į JAV. Oskaras Urbonas, 1911 m. laidos abiturientas, pulkininkas, 1944 m. suimtas ir ištremtas į Salaspilio, po to į Štuthofo koncentracijos stovyklą, po išlaisvinimo gyveno Švedijoje. Klemensas Gumauskas, 1936 m. laidos abiturientas, 1944 m. nacių suimtas ir ištremtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą, po išvadavimo pasiekė Švediją, aktyviai dalyvavo Švedijos lietuvių veikloje. Stasys Jasiunskas, 1929 m. laidos abiturientas, karininkas, lakūnas, rezistentas, 1944 m. nacių buvo suimtas ir ištremtas į Salaspilio, po to į Štuthofo koncentracijos stovyklą, po karo liko gyventi Vokietijoje. Iš Štuthofo koncentracijos stovyklos sugrįžęs į Marijampolę Mečislovas Kriaučiūnas, 1934 m. laidos abiturientas, teisininkas, dirbo mokytoju Marijampolės 2-ojoje vidurinėje mokykloje. Ištvėręs Salaspilio ir Štuthofo koncentracijos stovyklų baisumus 1945 m. į Marijampolę sugrįžo Vladas Grudzinskas, 1915 m. laidos abiturientas, pulkininkas, Vietinės rinktinės štabo IV skyriaus viršininkas, 1965 m. išvyko į JAV.

Štuthofo kalinių kasdienybė.

Štuthofo kalinių kasdienybė.

Į gimtinę sugrįžo ir gimnazijos auklėtinis, architektas Jonas Pajaujis, kuris Štuthofo koncentracijos stovyk­loje atsidūrė 1944 m. Po karo apsigyveno Švedijoje. Aktyviai dalyvavo visuomeniniame Švedijos lietuvių gyvenime, vadovavo Švedijos lietuvių bendruomenei, buvo 1947–1948 m. Švedijoje leisto periodinio leidinio „Pragiedruliai“ redakcijos narys. Už nuopelnus Lietuvai jis apdovanotas LDK Gedimino ordino Komandoro kryžiumi. J. Pajaujis mirė 2000 m. Gotlando saloje. Vykdant velionio valią, jo palaikai parvežti į Lietuvą ir palaidoti gimtosios Kalvarijos kapinėse.

Pažinimo laboratorija 2020

  • Šiandien spaudos leidinių pasirinkimas – didžiulis. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    „Žiniasklaidos teisės vadove“, kurio autoriai Liudvika Meškauskaitė ir Dainius Sinkevičius, akcentuojama, kad žiniasklaidai ir žurnalistams naudojimasis žodžio laisve ir pagarba kitų žodžio laisvei, įtraukiant visuomenę į atviras diskusijas, yra kasdienio darbo pagrindas. „Būtent žurnalistai yra tie, kurie rinkdami ir skleisdami reikšmingą informaciją, reikalaudami galingųjų atskaitomybės, inicijuodami viešas visuomeninės reikšmės diskusijas bei užtikrindami nuomonių įvairovę, stovi žodžio laisvės sargyboje“.

  • Ar šiandien žiniasklaidos ir žurnalistų veiklos reglamentavimo laikomasi visuomenės informavimo politikoje, kiek laisva yra žiniasklaida nuo reklamos davėjų, projektų viešintojų, politinių jėgų Lietuvoje? Kokiais leidiniais pasitikima? Ar vis augančių socialinių tinklų naudojimasis, nemokami interneto portalai neišstumia iš gyvenimo laisvos žiniasklaidos, kuriai išgyventi darosi vis sunkiau. Kokių sąlygų reikėtų, kad žiniasklaida būtų tikrai nepriklausoma, objektyvi nuo politikų, nuo pinigų, nuo povandeninių interesų „Pažinimo laboratorijoje“ diskutuoja skaitytojai.

  • Dr. Andrius VAIŠNYS, Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas. Adomo Taraskevičiaus nuotrauka

    Dr. Andrius VAIŠNYS,  Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas Praėjo trys dešimtmečiai, kai Lietuvoje, gretimose šalyse „spaudos laisvė“ tapo viešo gyvenimo diskusija ir jai pradėtas kloti teisinis pamatas. Anuomet, 1989–1990 metais buvo „suderintos“ visiškai nederančios etinės ir teisinės normos: kritikuojant cenzūrą ji palaipsniui paversta spaudos priežiūra – taip buvo įrašyta 1990-ųjų vasarį Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatyme, kuriuo įteisinta Spaudos kontrolės valdyba, veikusi kelis metus.

  • Lietuvos žiniasklaidos modelis labai panašus į skandinavišką, tačiau kai kuriose srityse mes juos tik vejamės.

    2007 m. mirus prancūzui mokslininkui Klodui Žan Bertrandui (Claude Jean Bertrand,) elektroniniu paštu išplatintame pranešime rašyta, jog velionis „puoselėjo žiniasklaidos etikos, atskaitingumo sistemų ir deontologijos koncepciją demokratijos pamatuose visame pasaulyje.“

  • Dainius RADZEVIČIUS, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas

      Vis dėlto šiandieninio mūsų eksperto nuomone, mums dar reikia įsisąmoninti, kad žiniasklaida – tiesiog verslo modelis, o ne galios propagavimo įrankis, ir būti kritiškesniems, daugiau oponuoti valdžiai ir verslui, daugiau keliauti po pasaulio šalis ir rodyti, kaip ten gyvena žmonės. Artimiausias modelis mums, jo manymu, skandinaviškas.

  • Lietuva pasauliniame žiniasklaidos laisvės indekse šiuo metu užima 30 vietą – praneša organizacija „Reporteriai be sienų“.

  • Romas LINIONIS, fotografas, kraštotyrininkas.

    Medijos itin veikia visuomenę, kurioje jos vaidina didžiulį vaidmenį ne tik dėl turinio, bet ir dėl savo charakteristikų. Kartu iškyla dilema dėl informacijos patikimumo vertinimo. Daug kas mano, kad tradicinė žiniasklaida yra patikimesnis šaltinis negu socialinėse medijose skleidžiama informacija.

  • Vis dažniau tenka išgirsti, kad kai kuriems skaitytojams internetas nepakeis laikraščių. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    Tiek daug margos ir įvairios žiniasklaidos, kokią turime dabar, vargu ar kada turėjome. Žinias skelbia laikraščiai, žurnalai, televizijos kanalai. Operatyvumu juos lenkia portalai, socialiniai tinklai. Žurnalistais esame visi, rašome apie viską. Akimirksniu galime internete rasti mus dominančią informaciją iš viso pasaulio, naujausias žinias. Dilema kyla, kaip atsirinkti, ką skaityti, kuo tikėti.

  • Neseniai Jolita Linkevičiūtė visuomenei pristatė savo knygą „Kilmės įrašas“. Nuotrauka iš J. Linkevičiūtės asmeninio albumo

    Jolita LINKEVIČIŪTĖ, žurnalistė, Komunikacijos ir informacijos mokslų daktarė Norėtume, kad žiniasklaida būtų gražus atspindys ir atspindėtų tai, ką patys norime matyti. Skandalus. Korumpuotus politikus, slaptus ekonominius susitarimus. Koks rytoj bus oras? Kokios nuolaidos rytoj bus prekybos centruose?

  • Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto lektorius, daktaras Deimantas Jastramskis sako, kad per pastaruosius 10 metų Lietuvos žiniasklaida pasikeitė, tačiau teigiamų poslinkių įvyko mažiau nei tikėtasi. Nuotrauka iš asmeninio D. Jastramskio albumo

    Nuo tada, kai straipsnis „Lietuvos žiniasklaidos sistemos modelio bruožai“ buvo parengtas, praėjo beveik 10 metų. Kiek ir kokių dalykų per šį laiką Lietuvos žiniasklaidos sistemoje pasikeitė, paklausėme jo autoriaus D. Jastramskio. Pateikiame jo vertinimus ir įžvalgas:

  • Praėjusių metų pabaigoje išplatintame pranešime spaudai „Transparency International“ Lietuvos skyrius (TILS) teigia, kad kas 5-tą eurą (1,4 mln. eurų) iš valstybės ir savivaldybių viešinimo biudžetų ir kas 7 eurą (10,6 tūkst. eurų) iš Europos Sąjungos (ES) investicijų savivaldybės skyrė su politikais susijusioms įmonėms, kurios viešino jų veiklą. Lėšas gavo ne tik žiniasklaidos priemonės ir viešinimo agentūros, bet ir statybų, šaldyto maisto, leidybos įmonės, – rodo duomenys, pateikiami TILS svetainėje www.manovalstybe.info.

  • Pastebima, kad Lietuvos žiniasklaidoje neproporcingai pasiskirstęs politinis vaidmuo ir savireguliacijos elementai.

    1990 m. atgavusiai nepriklausomybę Lietuvai teko susidurti su nemažai iššūkių: stengtis, kad išsivadavimą iš priespaudos pripažintų Vakarų šalys, nepasiduoti Lietuvos teritorijoje tebeesančioms Tarybų armijos dalinių provokacijoms, o taip pat – sukurti nepriklausomos valstybės struktūras…

Čia mūsų Sūduva 2020

  • Marijampoliečių kolektyvas „Balti vėjai“ dar labai jaunas.

    Šeštadienį vasario 1-ąją į Marijampolės kultūros centrą susirinko folkloro gerbėjai, mat vyko pirmas Marijampolės modernaus folkloro festivalis „Margai skamba“. Idėją realizavo Marijampolės kultūros centro darbuotoja ir festivalio vadovė Dalia Venckienė.

  • Štai tokie Gyvybės medžiai, kuriuos tautodailės specialistai palygino su garsiojo Liongino Šepkos darbais...

    Kaip jau informavome, Marijampolės kultūros centro antrame aukšte pradedant Tautodailės metus atidaryta Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda. Didžiulėje ekspozicijoje – daugybė įvairaus žanro kūrinių: drožinių, kompozicijų su natūraliomis pačios gamtos detalėmis, medžio gumbų improvizacijų, prieverpsčių ir skulptūrėlių, žaislų ir indų… Visa tai čia atkeliavo iš įvairių vietovių, autoriui artimų ir tolimesnių žmonių namų, nes viskas sukurta per ilgus dešimt­mečius – ir dalinta, dovanota…

  • Vladislovas Skarickas buvo ir „Mūzos“ klubo metraštininkas.

    Sausio pradžioje būtume minėję fotografo, vieno iš Marijampolės metraštininkų, Vladislovo Skaricko 85-ąsias gimimo metines. Deja, fotoklubo „Sūduva“ ir liaudies menininkų klubo „Mūza“ žmonės, buvę bendradarbiai tai pažymėjo jau be jo paties.

  • Kultūros centro mišrus vokalinis ansamblis „Savito“ atstovaus Marijampolei zoniniame konkurse.

    Devyni kolektyvai su savo vadovais, apie devynias dešimtis dainuojančių, gabių ir gražių žmonių ir apie tris dešimtis jų atliktų pačių įvairiausių dainų…

  • Kazimieras Aleliūnas parodos atidaryme papasakojo daug įdomių dalykų.

    Marijampolės kultūros centre marijampoliečio Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda atidarė Tautodailės metų vartus mūsų savivaldybėje.

  • Valė Klesevičienė džiaugėsi, kad į renginį susirinko ir Putino giminės, ir neabejingi jo kūrybai žmonės.

    Metų pradžia mūsų kraštui ir Lietuvai yra dovanojusi nemažai ryškių asmenybių – vien kultūros lauke išaugo ne vienas didingas medis… Su kuriuo iš jų galėtume palyginti Vincą Mykolaitį-Putiną – poetą ir prozininką, literatūros tyrinėtoją ir teoretiką, vertėją ir filosofą?

  • Šeštadienį Liudvinavo seniūnijos gyventojai, kraštiečiai, svečiai rinkosi į miestelio kultūros centrą, kur vyko Liudvinavo, kaip Mažosios kultūros sostinės, uždarymo iškilmės.