Dovanos idėja!!!

190px
  • „Sodros“ duomenimis, 2016 m. Lietuvoje teisines paslaugas iš viso teikė 3340 advokatų, jų padėjėjų, notarų ir antstolių. Lietuvai kaip valstybei, kuri savo gyventojų skaičiumi nesiekia 3 mln., toks skaičius atrodo gana nemažas.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Iš Sibiro mergaitę mama „pavogė“

Visas Danutės Turūtaitės-Stankevičienės gyvenimas buvo veržimasis pirmyn. Nesustoti, nepasiduoti – buvo jos, tremties vaiko, devizas.

 

Danutės Stankevičienės albumuose – jaunystė: buvusių mokinių, šokių kolektyvų, draugų nuotraukos ir padėkos už ilgametį kūrybingą darbą.

Danutės Stankevičienės albumuose – jaunystė: buvusių mokinių, šokių kolektyvų, draugų nuotraukos ir padėkos už ilgametį kūrybingą darbą.

Viltis sudužo nuvykus
Ketverių metukų Danutė Turūtaitė-Stankevičienė į nežinią išvežta iš Igliškėlių, kur mama dirbo mokytoja, tėtis mokyklos vedėju. Lietuvą okupavus rusams, vyrą suėmė ir išvežė nežinia kur. Todėl kai 1941 m. birželio 14 d. moterį su dukra įsodino į sunkvežimį ir pasakė, kad nuveš ten, kur vyras, ji patikėjo.
Danutė lig šiol prisimena sausakimšą žmonių vagoną ir kai juos, vaikus, užkeldavo į patį viršų, kad per mažą plyšelį įkvėptų šviežio oro. Mama, tikėdama, kad vyksta pas vyrą, netgi traukiniui sustojus nebandė pabėgti, nors tokia galimybė buvo ne kartą pasitaikiusi.
Atvežė į Altajaus kraštą, Solonešensko rajoną, miškų apsuptą Pesčankos kaimelį. Tik čia, mama suprato, kad buvo apgauta. Vėliau sužinojo, kad vyras, paleistas iš kalėjimo Marijampolėje, tikriausiai pamanęs, kad žmonos su dukra nebėra tarp gyvųjų, kartu su jos broliais pasitraukė į Vakarus, iš ten į Ameriką.
Sibiro kaimelyje mama su dukra buvo apgyvendintos pala atskirtame kambaryje kartu su kita moterimi ir jos keturiais vaikais. Už durų buvo karvė, o namelio šeimininkė lipdavo kopėčiomis ant aukšto.
– Skurdžiai ir vietiniai gyveno, bet ta moterėlė, pamelžusi karvę, visus vaikus ragindavo pienelio atsigerti, – prisimena Danutė. – Iš pradžių mama sunkiai dirbo miške, o vėliau, kai pamatė, kad ji mokyta ir kalba rusiškai, paskyrė ūkvede. Oi, koks išsigelbėjimas nuo bado mums būdavo išspaudų kalociai, kuriais šerdavo jaučius. O vasaromis miškas būdavo pilnas uogų – taip ir prasimaitindavome.

 
Pabėgo iš tremties
Kai mergaitė baigė pradinę mokyklą, mamai davė arklį, kad su vienuolikmete dukra nujotų į kaimą už 20 kilometrų, kur buvo didesnė mokykla.
– Tačiau mama jau žinojo, kad negrįš, buvo sutarusi su kažkokiu žmogumi, kad mus nuveš iki geležinkelio stoties. Mudvi bėgome į Lietuvą. Vos tik traukinys stabtelėdavo, eidavome į tualetą, kad tik nesurastų ir nesugrąžintų atgal. Sėkmingai atsigavome iki Marijampolės. Mama mane paliko pas savo tėvus Mariją ir Antaną Kašubus, o pati išvažiavo į Kauną pas seserį. Tačiau ten ją kažkas atpažino ir įskundė. Nuteisė trejiems metams kalėjimo, o po to – tremties.

 

Mokytojos Danutės paruoštas 4-os vidurinės mokyklos šokių kolektyvas 1968 m. dalyvavo Lietuvos dainų ir šokių šventėje.

Mokytojos Danutės paruoštas 4-os vidurinės mokyklos šokių kolektyvas 1968 m. dalyvavo Lietuvos dainų ir šokių šventėje.

Tapo mokytoja
Sibire pradinėje mokykloje besimokiusiai Danutei mokslas Lietuvoje, Marijampolės mergaičių gimnazijos pirmoje klasėje, buvo neapsakomai sunkus.
– Pirmas pažymys iš lietuvių kalbos diktanto buvo kuolas, iš pasirinktos prancūzų kalbos – dvejetas. Lietuvių mokytoja sakė išmes iš klasės, jeigu nemokėsiu rašyti. Aš stengiausi ir su kiekvienu rašiniu mažiau klydau, o gale mokslo metų iš egzaminų, juos tada reikėjo laikyti kasmet, gavau penketus, aukščiausią pažymį to meto vertinimo sistemoje, – pasakoja Danutė.
Septynmetę mokyklą baigusią anūkę senelis nuvedė į mokytojų seminariją. „A, tai tavo pati ilgiausia biografija“, – veriantį žvilgsnį į ją įsmeigė priėmimo komisijos pirmininkas. O joje – vien tremties datos. Danutę išgelbėjo tai, kad mokykloje buvo „padaryta“ ir pioniere, ir komjaunuole.
1954 m. mergina jau turėjo seminarijos baigimo diplomą su pagyrimu. Pirmoji darbovietė – Sasnavos vidurinė mokykla. Po metų Vilniaus pedagoginiame universitete neakivaizdžiai pradėjo studijuoti rusų kalbą ir literatūrą, nes manė ją geriausiai mokanti, o paklausta, ar nejaučianti neapykantos šiai kalbai, atsakydavo, kad ne tauta žmones iš Tėvynės trėmė. Vadovavo įvairiems būreliams, vaikus ruošė olimpiadoms, dėstė etninę kultūrą, mokė choreografijos, dirbo ir pionierių vadove, ir direktoriaus pavaduotoja Marijampolės vaikų namuose, IV ir II vidurinėse.
– Man sekėsi, visur dalyvavau, kad tik neužkliūčiau, nors kasmet prieš rugsėjį kviesdavosi į „partkomą“ ir klausinėdavo, apie Amerikoje gyvenusius tėtį, mamos brolius (dėdė Vytautas Kašuba – garsus išeivijos dailininkas, skulptorius).
Pedagoginę veiklą D. Stankevičienė baigė Skaisčiūnų pagrindinėje mokykloje, būdama 63-ejų, ir pati mokėsi toliau. Lietuvos katechetikos centro aukštesniojoje mokykloje įgijusi vidurinių mokyklų tikybos ir etikos mokytojo kvalifikaciją, Marijampolės mažojoje bazilikoje prie Pirmosios komunijos ruošė vaikus, studijavo Trečiojo amžiaus universitete, baigė kompiuterinio raštingumo kursus.

 
Visą gyvenimą lydėjo šokis ir daina
Šalia pedagoginio darbo visada buvo saviveikla: šoko, dainavo, vaidino. Danutės šokėjai dalyvaudavo visose šventėse, o 4-osios vidurinės mokyklos jaunimo šokių kolektyvas tapo ir respublikinio konkurso antros vietos laimėtoju. Mokytoja buvo Marijampolės dainų ir šokių švenčių vyriausioji vadovė.
– O koks pakilimas buvo, kai prasidėjo Atgimimas! – su džiaugsmu sutikusi Nepriklausomybę prisimena D. Stankevičienė. – Šokome lietuviškus šokius, dainavome lietuviškas dainas. Kur nuvažiuoji – žmonių galybė susirenka, visi prisijungia, taip galingai daina suskamba.
Šokiai 20-metę merginą Marijampolės kultūros namuose suvedė ir su Vladu, užaugo du sūnūs. Ilgai su vyru, vėliau tik Danutė šoko ir kultūros centro tautinių šokių kolektyve „Sidabra“, folkloro ansamblyje „Lietuvininkas“.

Pažinimo laboratorija 2020

  • Straipsnio autorės pastebėjimu, tiriamosios žurnalistikos srityje Lietuvoje pirmauja interneto portalas 15min.lt ir LRT (Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija).

    Šiandien tiriamoji žurnalistika vis rečiau yra vienišo tyrėjo, renkančio ir analizuojančio dokumentus, darbas. Visuomenės gyvenimą mainanti žurnalistika – tiriamosios žurnalistikos komandų, turinčių pačių įvairiausių veiklos sričių žinių – programavimo, statistikos, grafinio dizaino, žurnalistikos, ekonomikos ar kitų, rankose. Žurnalistai dirba nebe redakcijose, o yra išsibarstę skirtingose pasaulio šalyse.

  • Lietuvos žurnalistikos centro vadovė Džina Donauskaitė teigia, kad yra daug temų, vertų rimtų tyrimų. Žinoma, korupcija, bet ne tik ji. Priversti keistis sustabarėjusias, subiurokratėjusias sistemas gali būti ne mažiau efektyvu ir svarbu. Nuotrauka iš Dž. Donauskaitės asmeninio albumo

    Tiriamoji žurnalistika – nelengvas, tačiau be galo įdomus, vertingas žanras. Šios srities žurnalistika ne tik informuoja, pasakoja, bet atskleidžia tai, kas slepiama nuo visuomenės akių. Jos dėka mes tampame labiau išsilavinę, daugiau žinantys, o tuo pačiu – mokantys apsiginti keblioje situacijoje, atskirti melą, propagandą nuo tiesos. Ar Lietuvoje pakanka tiriamosios žurnalistikos publikacijų, laidų? Ar mus tenkina jų kokybė? Iš kokių šalių šio žanro subtilybių galėtume pasimokyti? Apie tai kalbamės su šiandienos „Pažinimo laboratorijos“ eksperte, Lietuvos žurnalistikos centro vadove Džina Donauskaite.

  • Pasaulinis žiniasklaidos laisvės indeksas rodo, kad žiniasklaidos laisvės srityje pirmauja Šiaurės šalys. Norvegija atsidūrė pirmoje vietoje, pakeisdama Suomiją, kuri didžiausia žiniasklaidos laisve pasižyminčia šalimi buvo nuo 2010-ųjų iki 2016-ųjų. Antroje vietoje – Švedija, po jų – Suomija ir Danija.

Čia mūsų Sūduva 2020

  • Danutė Katkuvienė sako vis neatsistebinti audėjų – ir ne tik jų – išmone derinant spalvas, dėliojant raštus...

    Nijolė LINIONIENĖ Per penkiolika metų – jau šeštas solidus, išsamus leidinys, kiekvienas jų bėgant laikui įgauna vis didesnę vertę, nes juose – turtai iš mūsų liaudies meno lobyno…

  • Tarsi dar vienas momentas iš filmo – dainos, kurias traukė ir visi susirinkusieji.

    „Keturiasdešimt žydinčių pavasarių“ – taip vadinasi dokumentinis filmas, kurio premjerą krašto muziejuje kalvarijiečiai pamatė prieš savaitę. Jis skirtas dviem 2019 metų jubiliejams: visiems gerai žinomos ir mėgiamos kapelos „Gegužio žiedai“ 40–mečiui ir jo vadovo Vincento Svitojaus 90–osioms gimimo metinėms.

  • Saulius Tamulis ir jo įspūdingos kaukės.

    Petro Kriaučiūno viešosios bibliotekos didžiojoje salėje (II a.) jau veikia Šiaulių tautodailininko Sauliaus Tamulio kaukių paroda „Nuo Užgavėnių iki Užgavėnių“. S. Tamulis – Tautodailininkų sąjungos, tautodailininkų folkloro ansamblio „Margulis“, Šiaulių žemaičių sąjungos „Saulaukis“ narys, ne tik Lietuvoje pagarsėjusios papūgos Žako Albiniuko, traukiančio patriotines skanduotes, šeimininkas.

  • Tiek autorių dalyvavo parodos atidaryme (Aušrinė Dubauskienė dešinėje).

    Nijolė LINIONIENĖ Kybartų kultūros centre jau keletą metų atkakliai ir nuosekliai dirba menų studija „Smiltys“, vadovauja menotyrininkė Aušrinė Dubauskienė. Ir jau nebe pirmą kartą šios gražiai dirbančių ir, pasak pačių kūrėjų, „neprofesionalų“ grupės darbus galima išvysti Marijampolės kultūros centre.