Dovanos idėja!!!

190px
  • „Sodros“ duomenimis, 2016 m. Lietuvoje teisines paslaugas iš viso teikė 3340 advokatų, jų padėjėjų, notarų ir antstolių. Lietuvai kaip valstybei, kuri savo gyventojų skaičiumi nesiekia 3 mln., toks skaičius atrodo gana nemažas.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Jo žodžiai tapo priesaku

Po mirties 1931 m. Antanas Matulaitis apdovanotas Šaulių Žvaigždės ordinu.

Po mirties 1931 m. Antanas Matulaitis apdovanotas Šaulių Žvaigždės ordinu.

Netičkampio kaimo gyventojai saugo prisiminimus apie Marijampolės krašto atstovą Steigiamajame Seime, Darbo federacijos pirmininką, ateitininką, Lietuvos kariuomenės karininką, leitenantą, drąsiai stojusį ginti Nepriklausomos Lietuvos Antaną Matulaitį. Bibliotekininkė Renata Kavaliauskienė surinkusi medžiagą apie Netičkampio Matulaičių gimtinę.
Matulaičių tėviškė minima nuo 1592 m., pirmą kartą archyviniuose dokumentuose 1750 m. paminėtas Netičkampyje gimęs Mykolas Matulaitis. 1864 m. čia gimė knygnešys, kruopščiai rinkęs ir užrašinėjęs tautosaką, Juozas Matulaitis, 1912 m. gimė kunigas, iš vokiečių kalbos išvertęs apie 500 religinių, teologijos ir grožinės literatūros knygų, Juozapas Konstantinas Matulaitis.
Garsioje šeimoje 1895 m. gruodžio 27 d. gimė ir būsimasis Steigiamojo Seimo narys, I atsargos bataliono Marijampolėje leitenantas Antanas Matulaitis. Senieji kaimo gyventojai dar atsimena buvusią didelę Uršulės ir Vinco Matulaičių sodybą, kurią dabar žymi tik tvirtas ąžuolas.

Marijampoliečiai gerbia žuvusių savanorių atminimą.

Marijampoliečiai gerbia žuvusių savanorių atminimą.

Baigęs pradžios mokyklą, Antanas Matulaitis įstojo į Marijampolės gimnaziją. Čia jis dalyvavo slaptose ateitininkų kuopelėse. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui Antanas išvyko į Vilnių, iš ten 1917 m. į Voronožą tęsti nutraukto mokslo M. Yčo gimnazijoje. Čia jis buvo gausios ateitininkų organizacijos pirmininku. Dėl persekiojimo pasitraukė į Tombovą. O 1918 m. baigęs gimnaziją sugrįžo į Lietuvą.

Marijampolės senosiose kapinėse stovi paminklas žuvusiems už Lietuvos Nepriklausomybę savanoriams. Prie jo ir Lietuvos kariuomenės leitenanto Antano Matulaičio amžinojo poilsio vieta.

Marijampolės senosiose kapinėse stovi paminklas žuvusiems už Lietuvos Nepriklausomybę savanoriams. Prie jo ir Lietuvos kariuomenės leitenanto Antano Matulaičio amžinojo poilsio vieta.

1919 m. buvo Marijampolės laikinosios tarybos narys, rūpinosi karo nusiaubto miesto atstatymu. 1919 m. įstojo į Lietuvos karo mokyklos 2-ąją laidą ir tais pačiais metais ją baigė. Jam suteiktas leitenanto laipsnis, paskirtas karininku į pirmojo atsargos bataliono kuopą Marijampolėje. 1920 m. vasario mėn. paskirtas Generalinio kariuomenės štabo Literatūros skyriaus kultūros ir švietimo sekcijos vedėju. Tuo pat metu buvo Lietuvos darbo federacijos pirmininku. Pagal šios federacijos sąrašą A. Matulaitis išrinktas į Steigiamąjį Seimą, priklausė Krikščionių demokratų frakcijai, dirbo kašto apsaugos komisijoje.
1920 m. spalio mėn. Lenkijos kariuomenės L. Želigovskio rinktinės daliniams puolant Vilnių, Seimas iki 1921 m. vasario padarė pertrauką. A. Matulaitis pirmomis dienomis išvyko į frontą. Atsisveikinant su namiškiais jo pasakyti žodžiai jaunesniems broliams ir seserims „Mylėkit Dievą ir Tėvynę, ginkite ją ir žodžiais, ir darbais“ tapo priesaku visos Lietuvos gyventojams, kovojusiems dėl šalies laisvės.

Deja, sugrįžti į tėviškę jam nebuvo lemta. 1920 m. spalio 17-osios vakare Babriškėse (Varėnos valsčius), kur buvo apsistoję tuometinis Šaulių sąjungos pirmininkas Antanas Žmuidzinavičius, buvęs JAV armijos lakūnas Rapolas Kručas ir juos lydėjęs leitenantas Antanas Matulaitis, buvo užpulti lenkų karių.
Antanas buvo sunkiai sužeistas. Po trijų dienų, spalio 20 d., A. Žmuidzinavičius prisimena jį aplankęs Alytaus karo ligoninėje: „Pamačiau jį gulintį aukštielninką, užmerktomis akimis, pageltusiu veidu – širdį man suspaudė didis skausmas. Nejaugi čia tas pats žydįs, kupinas vilties ir pasiryžimo vyras? (…) Jis ilgokai, įtemptai į mane žiūrėjo. Po to tyliai paklausė: „Ar Vilnius jau mūsų rankose?“ – „Taip, taip, žinoma, netrukus mes ten būsime. Viskas bus atitaisyta“. Karžygio akys vėl užsimerkė, veidas nurimo. (…) Netrukus jo netekome.“ (iš žurnalo „Mokslas ir gyvenimas“, 1996 m.). Antanui Matulaičiui nebuvo nė 25-erių…
Atsisveikinimas ir laidotuvės įvyko tėviškėje Netičkampio kaime. Suvalkijos atstovas Steigiamajame Seime A. Matulaitis, gyvybę atidavęs už Lietuvos laisvę, amžiams pasiliko savame krašte – palaidotas Marijampolės senosiose kapinėse.

Pažinimo laboratorija 2020

  • Šiandien spaudos leidinių pasirinkimas – didžiulis. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    „Žiniasklaidos teisės vadove“, kurio autoriai Liudvika Meškauskaitė ir Dainius Sinkevičius, akcentuojama, kad žiniasklaidai ir žurnalistams naudojimasis žodžio laisve ir pagarba kitų žodžio laisvei, įtraukiant visuomenę į atviras diskusijas, yra kasdienio darbo pagrindas. „Būtent žurnalistai yra tie, kurie rinkdami ir skleisdami reikšmingą informaciją, reikalaudami galingųjų atskaitomybės, inicijuodami viešas visuomeninės reikšmės diskusijas bei užtikrindami nuomonių įvairovę, stovi žodžio laisvės sargyboje“.

  • Ar šiandien žiniasklaidos ir žurnalistų veiklos reglamentavimo laikomasi visuomenės informavimo politikoje, kiek laisva yra žiniasklaida nuo reklamos davėjų, projektų viešintojų, politinių jėgų Lietuvoje? Kokiais leidiniais pasitikima? Ar vis augančių socialinių tinklų naudojimasis, nemokami interneto portalai neišstumia iš gyvenimo laisvos žiniasklaidos, kuriai išgyventi darosi vis sunkiau. Kokių sąlygų reikėtų, kad žiniasklaida būtų tikrai nepriklausoma, objektyvi nuo politikų, nuo pinigų, nuo povandeninių interesų „Pažinimo laboratorijoje“ diskutuoja skaitytojai.

  • Dr. Andrius VAIŠNYS, Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas. Adomo Taraskevičiaus nuotrauka

    Dr. Andrius VAIŠNYS,  Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas Praėjo trys dešimtmečiai, kai Lietuvoje, gretimose šalyse „spaudos laisvė“ tapo viešo gyvenimo diskusija ir jai pradėtas kloti teisinis pamatas. Anuomet, 1989–1990 metais buvo „suderintos“ visiškai nederančios etinės ir teisinės normos: kritikuojant cenzūrą ji palaipsniui paversta spaudos priežiūra – taip buvo įrašyta 1990-ųjų vasarį Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatyme, kuriuo įteisinta Spaudos kontrolės valdyba, veikusi kelis metus.

  • Lietuvos žiniasklaidos modelis labai panašus į skandinavišką, tačiau kai kuriose srityse mes juos tik vejamės.

    2007 m. mirus prancūzui mokslininkui Klodui Žan Bertrandui (Claude Jean Bertrand,) elektroniniu paštu išplatintame pranešime rašyta, jog velionis „puoselėjo žiniasklaidos etikos, atskaitingumo sistemų ir deontologijos koncepciją demokratijos pamatuose visame pasaulyje.“

  • Dainius RADZEVIČIUS, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas

      Vis dėlto šiandieninio mūsų eksperto nuomone, mums dar reikia įsisąmoninti, kad žiniasklaida – tiesiog verslo modelis, o ne galios propagavimo įrankis, ir būti kritiškesniems, daugiau oponuoti valdžiai ir verslui, daugiau keliauti po pasaulio šalis ir rodyti, kaip ten gyvena žmonės. Artimiausias modelis mums, jo manymu, skandinaviškas.

  • Lietuva pasauliniame žiniasklaidos laisvės indekse šiuo metu užima 30 vietą – praneša organizacija „Reporteriai be sienų“.

  • Romas LINIONIS, fotografas, kraštotyrininkas.

    Medijos itin veikia visuomenę, kurioje jos vaidina didžiulį vaidmenį ne tik dėl turinio, bet ir dėl savo charakteristikų. Kartu iškyla dilema dėl informacijos patikimumo vertinimo. Daug kas mano, kad tradicinė žiniasklaida yra patikimesnis šaltinis negu socialinėse medijose skleidžiama informacija.

  • Vis dažniau tenka išgirsti, kad kai kuriems skaitytojams internetas nepakeis laikraščių. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    Tiek daug margos ir įvairios žiniasklaidos, kokią turime dabar, vargu ar kada turėjome. Žinias skelbia laikraščiai, žurnalai, televizijos kanalai. Operatyvumu juos lenkia portalai, socialiniai tinklai. Žurnalistais esame visi, rašome apie viską. Akimirksniu galime internete rasti mus dominančią informaciją iš viso pasaulio, naujausias žinias. Dilema kyla, kaip atsirinkti, ką skaityti, kuo tikėti.

  • Neseniai Jolita Linkevičiūtė visuomenei pristatė savo knygą „Kilmės įrašas“. Nuotrauka iš J. Linkevičiūtės asmeninio albumo

    Jolita LINKEVIČIŪTĖ, žurnalistė, Komunikacijos ir informacijos mokslų daktarė Norėtume, kad žiniasklaida būtų gražus atspindys ir atspindėtų tai, ką patys norime matyti. Skandalus. Korumpuotus politikus, slaptus ekonominius susitarimus. Koks rytoj bus oras? Kokios nuolaidos rytoj bus prekybos centruose?

  • Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto lektorius, daktaras Deimantas Jastramskis sako, kad per pastaruosius 10 metų Lietuvos žiniasklaida pasikeitė, tačiau teigiamų poslinkių įvyko mažiau nei tikėtasi. Nuotrauka iš asmeninio D. Jastramskio albumo

    Nuo tada, kai straipsnis „Lietuvos žiniasklaidos sistemos modelio bruožai“ buvo parengtas, praėjo beveik 10 metų. Kiek ir kokių dalykų per šį laiką Lietuvos žiniasklaidos sistemoje pasikeitė, paklausėme jo autoriaus D. Jastramskio. Pateikiame jo vertinimus ir įžvalgas:

  • Praėjusių metų pabaigoje išplatintame pranešime spaudai „Transparency International“ Lietuvos skyrius (TILS) teigia, kad kas 5-tą eurą (1,4 mln. eurų) iš valstybės ir savivaldybių viešinimo biudžetų ir kas 7 eurą (10,6 tūkst. eurų) iš Europos Sąjungos (ES) investicijų savivaldybės skyrė su politikais susijusioms įmonėms, kurios viešino jų veiklą. Lėšas gavo ne tik žiniasklaidos priemonės ir viešinimo agentūros, bet ir statybų, šaldyto maisto, leidybos įmonės, – rodo duomenys, pateikiami TILS svetainėje www.manovalstybe.info.

  • Pastebima, kad Lietuvos žiniasklaidoje neproporcingai pasiskirstęs politinis vaidmuo ir savireguliacijos elementai.

    1990 m. atgavusiai nepriklausomybę Lietuvai teko susidurti su nemažai iššūkių: stengtis, kad išsivadavimą iš priespaudos pripažintų Vakarų šalys, nepasiduoti Lietuvos teritorijoje tebeesančioms Tarybų armijos dalinių provokacijoms, o taip pat – sukurti nepriklausomos valstybės struktūras…

Čia mūsų Sūduva 2020

  • Marijampoliečių kolektyvas „Balti vėjai“ dar labai jaunas.

    Šeštadienį vasario 1-ąją į Marijampolės kultūros centrą susirinko folkloro gerbėjai, mat vyko pirmas Marijampolės modernaus folkloro festivalis „Margai skamba“. Idėją realizavo Marijampolės kultūros centro darbuotoja ir festivalio vadovė Dalia Venckienė.

  • Štai tokie Gyvybės medžiai, kuriuos tautodailės specialistai palygino su garsiojo Liongino Šepkos darbais...

    Kaip jau informavome, Marijampolės kultūros centro antrame aukšte pradedant Tautodailės metus atidaryta Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda. Didžiulėje ekspozicijoje – daugybė įvairaus žanro kūrinių: drožinių, kompozicijų su natūraliomis pačios gamtos detalėmis, medžio gumbų improvizacijų, prieverpsčių ir skulptūrėlių, žaislų ir indų… Visa tai čia atkeliavo iš įvairių vietovių, autoriui artimų ir tolimesnių žmonių namų, nes viskas sukurta per ilgus dešimt­mečius – ir dalinta, dovanota…

  • Vladislovas Skarickas buvo ir „Mūzos“ klubo metraštininkas.

    Sausio pradžioje būtume minėję fotografo, vieno iš Marijampolės metraštininkų, Vladislovo Skaricko 85-ąsias gimimo metines. Deja, fotoklubo „Sūduva“ ir liaudies menininkų klubo „Mūza“ žmonės, buvę bendradarbiai tai pažymėjo jau be jo paties.

  • Kultūros centro mišrus vokalinis ansamblis „Savito“ atstovaus Marijampolei zoniniame konkurse.

    Devyni kolektyvai su savo vadovais, apie devynias dešimtis dainuojančių, gabių ir gražių žmonių ir apie tris dešimtis jų atliktų pačių įvairiausių dainų…

  • Kazimieras Aleliūnas parodos atidaryme papasakojo daug įdomių dalykų.

    Marijampolės kultūros centre marijampoliečio Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda atidarė Tautodailės metų vartus mūsų savivaldybėje.

  • Valė Klesevičienė džiaugėsi, kad į renginį susirinko ir Putino giminės, ir neabejingi jo kūrybai žmonės.

    Metų pradžia mūsų kraštui ir Lietuvai yra dovanojusi nemažai ryškių asmenybių – vien kultūros lauke išaugo ne vienas didingas medis… Su kuriuo iš jų galėtume palyginti Vincą Mykolaitį-Putiną – poetą ir prozininką, literatūros tyrinėtoją ir teoretiką, vertėją ir filosofą?

  • Šeštadienį Liudvinavo seniūnijos gyventojai, kraštiečiai, svečiai rinkosi į miestelio kultūros centrą, kur vyko Liudvinavo, kaip Mažosios kultūros sostinės, uždarymo iškilmės.