Dovanos idėja!!!

190px
  • „Sodros“ duomenimis, 2016 m. Lietuvoje teisines paslaugas iš viso teikė 3340 advokatų, jų padėjėjų, notarų ir antstolių. Lietuvai kaip valstybei, kuri savo gyventojų skaičiumi nesiekia 3 mln., toks skaičius atrodo gana nemažas.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Juozas Ambrazevičius-Brazaitis: intelektualiu laisvės keliu Tėvynėje ir išeivijoje

Juozas Ambrazevičius-Brazaitis gimė 1903 m. gruodžio 9 d. Marijampolės valsčiuje, Trakiškių kaime, ūkininkų Simono ir Jievos Ambrazevičių šeimoje.

 

 

Suvalkijos ūkininkų sūnus tapo Lietuvos laikinosios vyriausybės vadovu (1925 m. nuotrauka).

Suvalkijos ūkininkų sūnus tapo Lietuvos laikinosios vyriausybės vadovu (1925 m. nuotrauka).

Uolus mokinys, aktyvus visuomenininkas
1916 m. pradėjęs mokytis Marijampolės gimnazijoje dalyvavo moksleivių ateitininkų veikloje, kurią tęsė ir studijuodamas Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakultete. Studijuodamas taip pat dirbo laikraščio „Lietuva“ redakcijoje.
Diplominio darbo tema pasirinkęs Vaižganto kūrybą universitetą baigė 1927 m. su pagyrimu ir įsidarbino „Aušros“ mergaičių gimnazijos lietuvių kalbos mokytoju. Nuo 1934 m. dirbo ir Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Visuotinės literatūros istorijos katedros vyresniuoju asistentu. Bedirbdamas 1931–1932 m. tobulino žinias Bonos universitete.
Šiuo laikotarpiu paskelbė keletą savo studijų. Iš pradžių vienas, o vėliau drauge su kitais parengė literatūros teorijos, lietuvių literatūros ir pasaulio literatūros vadovėlius gimnazijoms. Drauge dalyvavo ateitininkų sendraugių veikloje, rūpinosi visuomenės ugdymo prob­lemomis.
J. Ambrazevičiui nepatiko autoritarinis Lietuvos prezidento Antano Smetonos režimas. Jis buvo vienas iš pagrindinių organizatorių 1936 m. „Naujojoje Romuvoje“ paskelbtos deklaracijos „Į organišką valstybę“, kuri sukėlė aštrią diskusiją dėl valstybinės santvarkos ir valdymo principų.
1940 m. prasidėjus sovietinei okupacijai, įsitraukė į pasipriešinimo judėjimą, buvo Lietuvių aktyvistų fronto (LAF), kurio tikslas – atkurti Lietuvos valstybę, patariamosios grupės narys, buvo numatytas švietimo ministru Laikinojoje vyriausybėje ir pradėjo rengti švietimo sistemos atkūrimo planus.

 

Birželio sukilimu siekta nepriklausomybės
Valstybės atkūrimas buvo siejamas su Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karu. LAF tikėjosi, kad vokiečiai pripažins Lietuvos Nepriklausomybę.
1941 m. birželio 22 d. nacių kariuomenė įsiveržė į Lietuvą. Birželio 23-osios rytą per Kauno radiją paskelbta Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo deklaracija ir Lietuvos laikinosios vyriausybės, vadovaujamos ministro pirmininko J. Ambrazevičiaus, sudėtis. Per radiją nuskambėjęs Lietuvos himnas buvo ženklas pradėti sukilimą, kuris į istoriją įėjo kaip Birželio sukilimas, vienas ryškiausių ir dramatiškiausių Antrojo pasaulinio karo epizodų Lietuvoje. Jame dalyvavo iki 20 tūkst. žmonių.

Posėdžiauja Laikinoji vyriausybė.

Posėdžiauja Laikinoji vyriausybė.

Deja, nesulaukęs okupacinės kariuomenės palaikymo birželio 28 d. bandymas atkurti nepriklausomybę užgniaužtas, vokiečių nurodymu partizanai ir aktyvistai nuginkluoti. Po šešių savaičių, rugpjūčio 5 d., žlugo ir Laikinoji vyriausybė. J. Ambrazevičius pasitraukė į pogrindinę veiklą.
Apie savo įsijungimą į politiką J. Ambrazevičius yra sakęs: „Politinis valstybinis gyvenimas manęs niekados nedomino ir niekados netraukė. Bet jeigu teko į jį įsileisti, tai ne dėl pamėgimo, bet dėl reikalo. Kada buvo likviduoti tie draugai, kurie turėjo imtis politinio ir valstybinio gyvenimo ir jį vykdyti, teko kam nors juos pavaduoti. Pavadavau juos atlikdamas draugiškumo pareigą ir atlikdamas pareigą, kurią turėjo imti tie, kurie dar liko gyvi. Tą pareigą teko imti ne iš malonumo, bet teko imti daugiau kaip naštą, kurią kas nors turėjo nešti.“ (Vidmantas Valiušaitis. „Kalbėkime patys, girdėkime kitus. Tragiškieji istorijos 1940–1941 metai“.)

 

J. Ambrazevičiaus-Brazaičio gatvė Mokolų mikrorajone.

J. Ambrazevičiaus-Brazaičio gatvė Mokolų mikrorajone.

Nepagrįsti kaltinimai persekiojo visą gyvenimą
Sustabdžius Laikinosios vyriausybės veiklą, 1941 m. spalio mėn. J. Ambrazevičius įkūrė pogrindinę antinacistinio pasipriešinimo organizaciją – Lietuvių frontą su kariniu padaliniu „Kęstutis“. 1943 m. įsikūrus Vyriausiajam Lietuvos išlaisvinimo komitetui (VLIK), vadovavo politiniam jo komitetui. 1944 m. gegužės–birželio mėnesiais vokiečiams suėmus dalį VLIK-o žmonių, J. Ambrazevičius pakeitė dokumentus ir toliau jau gyveno ir veikė Juozo Brazaičio pavarde.
Gresiant antrai sovietų okupacijai, tais pačiais metais J. Brazaitis pasitraukė į Vokietiją, kur toliau tęsė kovą už tautos teises. 1946–1951 m. dirbo VLIK-o Tarybų tarnyboje. Nesutarus dėl VLIK-o veiklos principų, 1952 m. persikėlė į JAV.
Juozui Brazaičiui buvo skirta gyventi nepaprastai sunkų mūsų istorijos metą. Tuomet reikėjo ne vien ištvermės, bet ir šviesos, į kurią nebuvo lengva išeiti, nebuvo lengva joje ir stovėti. Nepaprastai sunki našta buvo nepagrįsti kaltinimai dėl žydų holokausto, kuris prasidėjo Birželio sukilimo metu. Vokiečių gestapo ir politinės saugumo tarnybos sukurtas vokiečių būrys, skirtas naikinti nacizmo priešus, pirmomis karo dienomis pradėjo masines žydų žudynes. Į Laikinosios vyriausybės protestus prieš žudynes naciai nereagavo. Daugiausia, ką galėjo padaryti Laikinoji vyriausybė, įspėti visuomenę nesiimti keršto akcijų ir nebandyti suvedinėti sąskaitų be teismo. Ir nors „žydų klausimas“ buvo nacių politikos reikalas, tačiau šie, suprasdami vykdomą siaubingą nusikaltimą, stengėsi prisidengti vietiniais žmonėms.
Sovietinės propagandos inkriminuojami nusikaltimai J. Ambrazevičių-Brazaitį persekiojo visą gyvenimą. Šmeižtas nesiliovė net tada, kai JAV Kongreso komisija nustatė, kad kaltinimai jam nepagrįsti. JAV Kongreso Teismų komiteto Imigracijos, pilietybės ir tarptautinės teisės pakomitečio pirmininkas Jošua Eilbergas 1975 metų sausio 13 dieną pranešė: „Siunčiu nukopijuotą Imigracijos ir natūralizacijos tarnybos raštą, kuriame konstatuojama, kad J. Brazaitis ir J. Šlepetys buvo išbraukti iš Jungtinėse Valstijose gyvenančių nacių karo nusikaltimais įtariamųjų sąrašo ir kad jų atžvilgiu vykdyti tyrimai buvo sustabdyti. Tai padaryta remiantis Imigracijos ir natūralizacijos tarnybos sprendimu, kad nėra šių asmenų antisemitinės arba pronacistinės veiklos įrodymų. Tikiuosi, kad šis dokumentas padės dviem minėtiems vyrams ir jų draugams išsivaduoti iš suspaudimo ir nevilties dėl jiems iškeltų kaltinimų.“
Deja, J. Brazaitis tos išvados nebesulaukė…
Žinomas verslininkas, filantropas, artimas J. Brazaičio draugas Juozas Kazickas savo bičiulį, su kuriuo artimai bendravo Amerikoje, vadino neeiline asmenybe, kuri atliko milžiniškos įtampos, pasiaukojimo pareikalavusį istorinį darbą. „Reikia matyti žmogaus intelektą, visą jo vadinamąjį orumą. Jis buvo būtent tas, kuris buvo laisvės simbolis. Bekompromisis laisvės simbolis. Ir dėl to jį reikėjo sunaikinti. Visiems. Ir vokiečiams, ir bolševikams“, – rašė J. Kazickas.

 

2012 m. gegužę J. Brazaičio palaikai perlaidoti Nepriklausomoje Lietuvoje, Kaune.

2012 m. gegužę J. Brazaičio palaikai perlaidoti Nepriklausomoje Lietuvoje, Kaune.

Kūrybinis palikimas
Kūrybinį kelią pradėjęs 1930 m. išleistu vadovėliu „Literatūros teorija“ J. Ambrazevičius-Brazaitis iki 1940-ųjų išspausdino apie 35 studijinius straipsnius leidiniuose „Židinys“, „Naujoji Romuva“, „Tiesos kelias“, „Athenaeum“, po vieną straipsnį lenkų, latvių ir estų spaudoje ir kt. Studija „Vaižgantas“, straipsnių rinkinys „Lietuvių rašytojai“, monografija apie Maironį, keletas lietuvių literatūros klasikų kūrinių leidimų: Vinco Pietario pasakų „Lapės gyvenimas ir mirtis“, romano „Algimantas“, Lazdynų Pelėdos apysakos „Klaida“, Maironio „Pavasario balsų“ VII–IX leidimus, Adomo Dambrausko-Jakšto laiškų Juozui Tumui-Vaižgantui rinkinio, naujo Kristijono Donelaičio „Metų“ leidimo.
Gyvendamas Amerikoje parašė knygą apie Birželio sukilimą „Vienui vieni“, suredagavo ir papildė Juozo Lukšos-Daumanto knygos „Partizanai“ antrą leidimą (1960 m.), išleido kelias knygas vokiečių kalba. Dirbo laikraščio „Darbininkas“ redakcijoje, redagavo žurnalą „Į laisvę“.
Mirė Juozas Brazaitis 1974 m. spalio 28 d. Naujajame Džersyje, JAV, palaidotas Putnamo vienuolyno kapinėse (Konektikuto valstija).
2012 m. gegužės 20 d. Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus, literatūrologo, žurnalisto ir publicisto, rezistencijos ideologo, Lietuvos laikinosios vyriausybės švietimo ministro ir Ministro Pirmininko palaikai sugrįžo į Lietuvą, perlaidoti Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčios šventoriuje. Perlaidojimo ceremonijoje šv. Mišias aukojo arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius.
Jo bendražygis Jonas Grinius rašė: „Yra žmonių, kurių neišsemia tik jų darbai. Ir Brazaitis yra daugiau, negu jo visi raštai ir visos veiklos. Tai žmogus reto idealizmo, reto taurumo, reto pareigingumo. Jo žmogiškoji asmenybė didžiau už viską, ką jis nuveikė.“
2009 m. J. Brazaitis apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi (po mirties).
Marijampoliečiai savo kraštiečio atminimą įamžino 1998 m. birželio 1 d. – Marijampolės savivaldybės 1994 m. kovo 11 d. sprendimu Nr. 15 jo vardu pavadinta gatvė Mokolų mikrorajone.

Pažinimo laboratorija 2020

  • Šiandien spaudos leidinių pasirinkimas – didžiulis. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    „Žiniasklaidos teisės vadove“, kurio autoriai Liudvika Meškauskaitė ir Dainius Sinkevičius, akcentuojama, kad žiniasklaidai ir žurnalistams naudojimasis žodžio laisve ir pagarba kitų žodžio laisvei, įtraukiant visuomenę į atviras diskusijas, yra kasdienio darbo pagrindas. „Būtent žurnalistai yra tie, kurie rinkdami ir skleisdami reikšmingą informaciją, reikalaudami galingųjų atskaitomybės, inicijuodami viešas visuomeninės reikšmės diskusijas bei užtikrindami nuomonių įvairovę, stovi žodžio laisvės sargyboje“.

  • Ar šiandien žiniasklaidos ir žurnalistų veiklos reglamentavimo laikomasi visuomenės informavimo politikoje, kiek laisva yra žiniasklaida nuo reklamos davėjų, projektų viešintojų, politinių jėgų Lietuvoje? Kokiais leidiniais pasitikima? Ar vis augančių socialinių tinklų naudojimasis, nemokami interneto portalai neišstumia iš gyvenimo laisvos žiniasklaidos, kuriai išgyventi darosi vis sunkiau. Kokių sąlygų reikėtų, kad žiniasklaida būtų tikrai nepriklausoma, objektyvi nuo politikų, nuo pinigų, nuo povandeninių interesų „Pažinimo laboratorijoje“ diskutuoja skaitytojai.

  • Dr. Andrius VAIŠNYS, Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas. Adomo Taraskevičiaus nuotrauka

    Dr. Andrius VAIŠNYS,  Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas Praėjo trys dešimtmečiai, kai Lietuvoje, gretimose šalyse „spaudos laisvė“ tapo viešo gyvenimo diskusija ir jai pradėtas kloti teisinis pamatas. Anuomet, 1989–1990 metais buvo „suderintos“ visiškai nederančios etinės ir teisinės normos: kritikuojant cenzūrą ji palaipsniui paversta spaudos priežiūra – taip buvo įrašyta 1990-ųjų vasarį Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatyme, kuriuo įteisinta Spaudos kontrolės valdyba, veikusi kelis metus.

  • Lietuvos žiniasklaidos modelis labai panašus į skandinavišką, tačiau kai kuriose srityse mes juos tik vejamės.

    2007 m. mirus prancūzui mokslininkui Klodui Žan Bertrandui (Claude Jean Bertrand,) elektroniniu paštu išplatintame pranešime rašyta, jog velionis „puoselėjo žiniasklaidos etikos, atskaitingumo sistemų ir deontologijos koncepciją demokratijos pamatuose visame pasaulyje.“

  • Dainius RADZEVIČIUS, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas

      Vis dėlto šiandieninio mūsų eksperto nuomone, mums dar reikia įsisąmoninti, kad žiniasklaida – tiesiog verslo modelis, o ne galios propagavimo įrankis, ir būti kritiškesniems, daugiau oponuoti valdžiai ir verslui, daugiau keliauti po pasaulio šalis ir rodyti, kaip ten gyvena žmonės. Artimiausias modelis mums, jo manymu, skandinaviškas.

  • Lietuva pasauliniame žiniasklaidos laisvės indekse šiuo metu užima 30 vietą – praneša organizacija „Reporteriai be sienų“.

  • Romas LINIONIS, fotografas, kraštotyrininkas.

    Medijos itin veikia visuomenę, kurioje jos vaidina didžiulį vaidmenį ne tik dėl turinio, bet ir dėl savo charakteristikų. Kartu iškyla dilema dėl informacijos patikimumo vertinimo. Daug kas mano, kad tradicinė žiniasklaida yra patikimesnis šaltinis negu socialinėse medijose skleidžiama informacija.

  • Vis dažniau tenka išgirsti, kad kai kuriems skaitytojams internetas nepakeis laikraščių. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    Tiek daug margos ir įvairios žiniasklaidos, kokią turime dabar, vargu ar kada turėjome. Žinias skelbia laikraščiai, žurnalai, televizijos kanalai. Operatyvumu juos lenkia portalai, socialiniai tinklai. Žurnalistais esame visi, rašome apie viską. Akimirksniu galime internete rasti mus dominančią informaciją iš viso pasaulio, naujausias žinias. Dilema kyla, kaip atsirinkti, ką skaityti, kuo tikėti.

  • Neseniai Jolita Linkevičiūtė visuomenei pristatė savo knygą „Kilmės įrašas“. Nuotrauka iš J. Linkevičiūtės asmeninio albumo

    Jolita LINKEVIČIŪTĖ, žurnalistė, Komunikacijos ir informacijos mokslų daktarė Norėtume, kad žiniasklaida būtų gražus atspindys ir atspindėtų tai, ką patys norime matyti. Skandalus. Korumpuotus politikus, slaptus ekonominius susitarimus. Koks rytoj bus oras? Kokios nuolaidos rytoj bus prekybos centruose?

  • Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto lektorius, daktaras Deimantas Jastramskis sako, kad per pastaruosius 10 metų Lietuvos žiniasklaida pasikeitė, tačiau teigiamų poslinkių įvyko mažiau nei tikėtasi. Nuotrauka iš asmeninio D. Jastramskio albumo

    Nuo tada, kai straipsnis „Lietuvos žiniasklaidos sistemos modelio bruožai“ buvo parengtas, praėjo beveik 10 metų. Kiek ir kokių dalykų per šį laiką Lietuvos žiniasklaidos sistemoje pasikeitė, paklausėme jo autoriaus D. Jastramskio. Pateikiame jo vertinimus ir įžvalgas:

  • Praėjusių metų pabaigoje išplatintame pranešime spaudai „Transparency International“ Lietuvos skyrius (TILS) teigia, kad kas 5-tą eurą (1,4 mln. eurų) iš valstybės ir savivaldybių viešinimo biudžetų ir kas 7 eurą (10,6 tūkst. eurų) iš Europos Sąjungos (ES) investicijų savivaldybės skyrė su politikais susijusioms įmonėms, kurios viešino jų veiklą. Lėšas gavo ne tik žiniasklaidos priemonės ir viešinimo agentūros, bet ir statybų, šaldyto maisto, leidybos įmonės, – rodo duomenys, pateikiami TILS svetainėje www.manovalstybe.info.

  • Pastebima, kad Lietuvos žiniasklaidoje neproporcingai pasiskirstęs politinis vaidmuo ir savireguliacijos elementai.

    1990 m. atgavusiai nepriklausomybę Lietuvai teko susidurti su nemažai iššūkių: stengtis, kad išsivadavimą iš priespaudos pripažintų Vakarų šalys, nepasiduoti Lietuvos teritorijoje tebeesančioms Tarybų armijos dalinių provokacijoms, o taip pat – sukurti nepriklausomos valstybės struktūras…

Čia mūsų Sūduva 2020

  • Danutė Katkuvienė sako vis neatsistebinti audėjų – ir ne tik jų – išmone derinant spalvas, dėliojant raštus...

    Nijolė LINIONIENĖ Per penkiolika metų – jau šeštas solidus, išsamus leidinys, kiekvienas jų bėgant laikui įgauna vis didesnę vertę, nes juose – turtai iš mūsų liaudies meno lobyno…

  • Tarsi dar vienas momentas iš filmo – dainos, kurias traukė ir visi susirinkusieji.

    „Keturiasdešimt žydinčių pavasarių“ – taip vadinasi dokumentinis filmas, kurio premjerą krašto muziejuje kalvarijiečiai pamatė prieš savaitę. Jis skirtas dviem 2019 metų jubiliejams: visiems gerai žinomos ir mėgiamos kapelos „Gegužio žiedai“ 40–mečiui ir jo vadovo Vincento Svitojaus 90–osioms gimimo metinėms.

  • Saulius Tamulis ir jo įspūdingos kaukės.

    Petro Kriaučiūno viešosios bibliotekos didžiojoje salėje (II a.) jau veikia Šiaulių tautodailininko Sauliaus Tamulio kaukių paroda „Nuo Užgavėnių iki Užgavėnių“. S. Tamulis – Tautodailininkų sąjungos, tautodailininkų folkloro ansamblio „Margulis“, Šiaulių žemaičių sąjungos „Saulaukis“ narys, ne tik Lietuvoje pagarsėjusios papūgos Žako Albiniuko, traukiančio patriotines skanduotes, šeimininkas.

  • Tiek autorių dalyvavo parodos atidaryme (Aušrinė Dubauskienė dešinėje).

    Nijolė LINIONIENĖ Kybartų kultūros centre jau keletą metų atkakliai ir nuosekliai dirba menų studija „Smiltys“, vadovauja menotyrininkė Aušrinė Dubauskienė. Ir jau nebe pirmą kartą šios gražiai dirbančių ir, pasak pačių kūrėjų, „neprofesionalų“ grupės darbus galima išvysti Marijampolės kultūros centre.

  • Marijampoliečių kolektyvas „Balti vėjai“ dar labai jaunas.

    Šeštadienį vasario 1-ąją į Marijampolės kultūros centrą susirinko folkloro gerbėjai, mat vyko pirmas Marijampolės modernaus folkloro festivalis „Margai skamba“. Idėją realizavo Marijampolės kultūros centro darbuotoja ir festivalio vadovė Dalia Venckienė.

  • Štai tokie Gyvybės medžiai, kuriuos tautodailės specialistai palygino su garsiojo Liongino Šepkos darbais...

    Kaip jau informavome, Marijampolės kultūros centro antrame aukšte pradedant Tautodailės metus atidaryta Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda. Didžiulėje ekspozicijoje – daugybė įvairaus žanro kūrinių: drožinių, kompozicijų su natūraliomis pačios gamtos detalėmis, medžio gumbų improvizacijų, prieverpsčių ir skulptūrėlių, žaislų ir indų… Visa tai čia atkeliavo iš įvairių vietovių, autoriui artimų ir tolimesnių žmonių namų, nes viskas sukurta per ilgus dešimt­mečius – ir dalinta, dovanota…

  • Vladislovas Skarickas buvo ir „Mūzos“ klubo metraštininkas.

    Sausio pradžioje būtume minėję fotografo, vieno iš Marijampolės metraštininkų, Vladislovo Skaricko 85-ąsias gimimo metines. Deja, fotoklubo „Sūduva“ ir liaudies menininkų klubo „Mūza“ žmonės, buvę bendradarbiai tai pažymėjo jau be jo paties.

  • Kultūros centro mišrus vokalinis ansamblis „Savito“ atstovaus Marijampolei zoniniame konkurse.

    Devyni kolektyvai su savo vadovais, apie devynias dešimtis dainuojančių, gabių ir gražių žmonių ir apie tris dešimtis jų atliktų pačių įvairiausių dainų…

  • Kazimieras Aleliūnas parodos atidaryme papasakojo daug įdomių dalykų.

    Marijampolės kultūros centre marijampoliečio Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda atidarė Tautodailės metų vartus mūsų savivaldybėje.

  • Valė Klesevičienė džiaugėsi, kad į renginį susirinko ir Putino giminės, ir neabejingi jo kūrybai žmonės.

    Metų pradžia mūsų kraštui ir Lietuvai yra dovanojusi nemažai ryškių asmenybių – vien kultūros lauke išaugo ne vienas didingas medis… Su kuriuo iš jų galėtume palyginti Vincą Mykolaitį-Putiną – poetą ir prozininką, literatūros tyrinėtoją ir teoretiką, vertėją ir filosofą?

  • Šeštadienį Liudvinavo seniūnijos gyventojai, kraštiečiai, svečiai rinkosi į miestelio kultūros centrą, kur vyko Liudvinavo, kaip Mažosios kultūros sostinės, uždarymo iškilmės.