Dovanos idėja!!!

190px
  • „Sodros“ duomenimis, 2016 m. Lietuvoje teisines paslaugas iš viso teikė 3340 advokatų, jų padėjėjų, notarų ir antstolių. Lietuvai kaip valstybei, kuri savo gyventojų skaičiumi nesiekia 3 mln., toks skaičius atrodo gana nemažas.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Kalvarijoje

Istorikas Alvydas Totoris apie Mykolo Krupavičiaus asmenybę ir veiklą gali daug papasakoti, ne kartą yra kalbėjęs minėjimuose, konferencijose.

Istorikas Alvydas Totoris apie Mykolo Krupavičiaus asmenybę ir veiklą gali daug papasakoti, ne kartą yra kalbėjęs minėjimuose, konferencijose.

Šiame Suvalkijos mieste Mykolas Krupavičius, kaip kunigas, darbavosi ilgiausiai, čia buvo paskutinė jo veiklos Lietuvoje stotelė. Kalvarijos savivaldybės viešojoje bibliotekoje surinkta visa, kas Lietuvoje ir ne tik buvo rašoma apie šią asmenybę, taip pat daugybė jo paties raštų.
Smulkiai situaciją Kalvarijoje 1935 m. aprašo kunigas ir istorikas Jonas Reitelaitis. „Kun. Krupavičius parapijos trobėsius ir bažnyčią rado liūdnoj padėty. Jis čia išklebonavo septynerius metus. Ir visą laiką ėjo dideli darbai ir statybos. Pastatydino bažnyčios tarnautojams dviejų aukštų mūrinius namus su dviem salaitėm. (…) Pastatydino mūrinį sandėlį 2 aukštų kooperatyvui, kuris buvo parapijos namuose, o praplėsti parapijos kiemui, kuriame suvažiavę žmonės pasistatydavę vežimus, nupirko iš gretimo žydo sklypą žemės (…) Kapus aptvėrė aukšta mūrine tvora. Kapų gatvę, kuri pavasarį ir rudenį buvo neišbrendama ir sudarydavo daug sunkumų laidojant numirėlius, išgrindė akmenimis.
Bažnyčią, nuo neatmenamų laikų neremontuotą ir iš lauko, ir vidaus labai apšepusią ištinkavo, išbaltino, išgražino ir rengėsi dekoruoti, bet užgriuvusios Lietuvą nelaimės visus jo darbus nutraukė.“

Klebonijos kieme.

Klebonijos kieme.

Čia tik viena, nors ir svarbi, naujojo klebono veiklos sritis. Kalvarijos parapija buvo didelė, daug kam bažnyčią mieste nelengva pasiekti, tad M. Krupavičius ėmė rūpintis naujų parapijų steigimu. Dėl savo atkaklumo įkūrė dvi – Akmenynuose ir Mindauguose. Iškilo ir bažnyčios – Mindaugų bažnyčia stovi ir tikintiesiems tarnauja ir dabar, o Akmenynų neišliko.
Prelatas Mykolas Krupavičius buvo ryški asmenybė, visiems dariusi įspūdį: vienus žavėjusi, kitiems ne itin patikusi. Buvo geras oratorius, mėgo rėžti tiesą į akis, nepaisydamas rangų ar pareigų, tiek tarnaudamas Dievui, tiek bendraudamas su parapijiečiais kitais klausimais nėjo į kompromisus. „Buvo griežtas, bet teisingas“ – taip dažnas jį apibūdindavo. Leonas Stepanauskas, žurnalistas ir visuomenės veikėjas, kuris kunigaujant M. Krupavičiui patarnaudavo šv. Mišiose, matė jį bendraujant su įvairiais žmonėmis, kleboną savo prisiminimuose irgi panašiai apibūdina.

Kalvarijoje gyvenantis istorikas Alvydas Totoris, be kitos medžiagos, yra surinkęs daug faktų (tikrų ar iš lūpų į lūpas perduotų) apie Krupavičiaus veiklą klebonavimo čia metu.
Apibendrinus galima teigti, kad netrumpas darbo Kalvarijoje laikas apie šį kleboną paliko gerus įspūdžius. „Gal ne visi žino, kad tuomet Kalvarijoje darbavosi net du eksministrai: Krupavičius – buvęs žemės ūkio, o Eliziejus Draugelis, 1919–1920 metais vadovavęs Vidaus reikalų ministerijai. Kalvarijoje jis dirbo nuo 1932 metų, buvę ministrai bendravo… Manyčiau, kad neapsikęsdama Krupavičiaus nuostatų tuometės valdžios politikos atžvilgiu ir to, kad jo pamokslų pasiklausyti žmonės važiuodavo net iš toli, vadovybė jį ir „stūmė“ tolyn nuo Kauno: Garliava, Veiveriai, Kalvarija… O apie kai kuriuos, pavadinkime, nestandartinius jo poelgius rašė ir tuometė spauda – neretai komentuodama ironiškai“. Pašnekovas pacitavo to meto „Suvalkiečio“ (1930–1937 metais ėjęs „nepartinis suvalkiečių savaitraštis“ – N. L.) publikacijų ištraukas.

Kalvarijos bažnyčia buvo paskutinė prelato darbo vieta Lietuvoje.

Kalvarijos bažnyčia buvo paskutinė prelato darbo vieta Lietuvoje.

Atvykęs 1935 metais į Kalvariją uždraudė į kapus velionį, išskyrus kariškius ir šaulius, lydėti su orkestru – būdavę atvejų, kai lydėdavo net du orkestrai… Klebono nuostata – tegul maldų nedrumsčia triukšmas. 1936 m. Karališkajame parke jaunalietuvių iniciatyva buvo pastatytas paminklas lietuvei Motinai, šios šventės proga klebonas buvo prašomas jį pašventinti. Kaip rašo spauda, susirinkusieji laukė 45 min., bet klebono nesulaukė. Priežastis? Ant paminklo nebuvę jokio krikščioniško ženklo (vėliau buvo iškaltas kryželis ir paminklas pašventintas).
Apie tai, kad prezidentas Antanas Smetona nemėgo Krupavičiaus ir jo net vengė, liudija ne vienas faktas. Kalvarijos atveju – vengimas čia apsilankyti, nors važinėjo po visą Lietuvą. Čia buvo gausus ir veiklus šaulių batalionas (apie 400 žmonių), 1939 metais vyko didžiulė bataliono šventė – tai buvo svarbus įvykis, suvažiavo daugybė garbių svečių, vyko iškilmingos pamaldos. Laukta ir tikėtasi Prezidento – nesulaukta. Kviestas jis buvo ir anksčiau.
O po poros dienų A. Smetona važiavo pro Kalvariją pažiūrėti, kaip tvarkoma Šešupė, užsuko į „Lietūkio“ malūną. Į miestą neužvažiavo: „Suvalkų kraštas“ komentavo, kad veikiausiai nenorėjo susidurti su Krupavičiumi…
Taip pat pasakojama, kad pas kleboną atvykusi lenkais save laikančių parapijiečių delegacija ir prašiusi, kad mišios būtų laikomos lenkų kalba, tačiau kalbėjo jie lenkišku žargonu. Tada M. Krupavičius ėmęs kalbėti su jais lenkiškai (šią kalbą mokėjęs tobulai), pasiuntiniai nelabai ką supratę… „Aš kalbu lenkiškai, o jūs nesuprantate – tai kaip suprasite bažnyčioje? Pirma išmokite gerai lenkiškai.“ Tais ar kitais žodžiais viskas buvo pasakyta, bet daugiau lenkiškų mišių niekas neprašė…
…Prelato atminimas Kalvarijoje saugomas ne tik gausiuose bibliotekos fonduose ar istorija besidominčių žmonių archyvuose. Tiesa, jo vardu pavadintos gatvės nėra, bet rugsėjo 8-ąją Karališkajame parke bus atidengtas koplytstulpis Mykolui Krupavičiui, galvojama ir apie kitokį jo atminimo įamžinimą.

Pažinimo laboratorija 2020

  • Šiandien spaudos leidinių pasirinkimas – didžiulis. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    „Žiniasklaidos teisės vadove“, kurio autoriai Liudvika Meškauskaitė ir Dainius Sinkevičius, akcentuojama, kad žiniasklaidai ir žurnalistams naudojimasis žodžio laisve ir pagarba kitų žodžio laisvei, įtraukiant visuomenę į atviras diskusijas, yra kasdienio darbo pagrindas. „Būtent žurnalistai yra tie, kurie rinkdami ir skleisdami reikšmingą informaciją, reikalaudami galingųjų atskaitomybės, inicijuodami viešas visuomeninės reikšmės diskusijas bei užtikrindami nuomonių įvairovę, stovi žodžio laisvės sargyboje“.

  • Ar šiandien žiniasklaidos ir žurnalistų veiklos reglamentavimo laikomasi visuomenės informavimo politikoje, kiek laisva yra žiniasklaida nuo reklamos davėjų, projektų viešintojų, politinių jėgų Lietuvoje? Kokiais leidiniais pasitikima? Ar vis augančių socialinių tinklų naudojimasis, nemokami interneto portalai neišstumia iš gyvenimo laisvos žiniasklaidos, kuriai išgyventi darosi vis sunkiau. Kokių sąlygų reikėtų, kad žiniasklaida būtų tikrai nepriklausoma, objektyvi nuo politikų, nuo pinigų, nuo povandeninių interesų „Pažinimo laboratorijoje“ diskutuoja skaitytojai.

  • Dr. Andrius VAIŠNYS, Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas. Adomo Taraskevičiaus nuotrauka

    Dr. Andrius VAIŠNYS,  Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas Praėjo trys dešimtmečiai, kai Lietuvoje, gretimose šalyse „spaudos laisvė“ tapo viešo gyvenimo diskusija ir jai pradėtas kloti teisinis pamatas. Anuomet, 1989–1990 metais buvo „suderintos“ visiškai nederančios etinės ir teisinės normos: kritikuojant cenzūrą ji palaipsniui paversta spaudos priežiūra – taip buvo įrašyta 1990-ųjų vasarį Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatyme, kuriuo įteisinta Spaudos kontrolės valdyba, veikusi kelis metus.

  • Lietuvos žiniasklaidos modelis labai panašus į skandinavišką, tačiau kai kuriose srityse mes juos tik vejamės.

    2007 m. mirus prancūzui mokslininkui Klodui Žan Bertrandui (Claude Jean Bertrand,) elektroniniu paštu išplatintame pranešime rašyta, jog velionis „puoselėjo žiniasklaidos etikos, atskaitingumo sistemų ir deontologijos koncepciją demokratijos pamatuose visame pasaulyje.“

  • Dainius RADZEVIČIUS, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas

      Vis dėlto šiandieninio mūsų eksperto nuomone, mums dar reikia įsisąmoninti, kad žiniasklaida – tiesiog verslo modelis, o ne galios propagavimo įrankis, ir būti kritiškesniems, daugiau oponuoti valdžiai ir verslui, daugiau keliauti po pasaulio šalis ir rodyti, kaip ten gyvena žmonės. Artimiausias modelis mums, jo manymu, skandinaviškas.

  • Lietuva pasauliniame žiniasklaidos laisvės indekse šiuo metu užima 30 vietą – praneša organizacija „Reporteriai be sienų“.

  • Romas LINIONIS, fotografas, kraštotyrininkas.

    Medijos itin veikia visuomenę, kurioje jos vaidina didžiulį vaidmenį ne tik dėl turinio, bet ir dėl savo charakteristikų. Kartu iškyla dilema dėl informacijos patikimumo vertinimo. Daug kas mano, kad tradicinė žiniasklaida yra patikimesnis šaltinis negu socialinėse medijose skleidžiama informacija.

  • Vis dažniau tenka išgirsti, kad kai kuriems skaitytojams internetas nepakeis laikraščių. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    Tiek daug margos ir įvairios žiniasklaidos, kokią turime dabar, vargu ar kada turėjome. Žinias skelbia laikraščiai, žurnalai, televizijos kanalai. Operatyvumu juos lenkia portalai, socialiniai tinklai. Žurnalistais esame visi, rašome apie viską. Akimirksniu galime internete rasti mus dominančią informaciją iš viso pasaulio, naujausias žinias. Dilema kyla, kaip atsirinkti, ką skaityti, kuo tikėti.

  • Neseniai Jolita Linkevičiūtė visuomenei pristatė savo knygą „Kilmės įrašas“. Nuotrauka iš J. Linkevičiūtės asmeninio albumo

    Jolita LINKEVIČIŪTĖ, žurnalistė, Komunikacijos ir informacijos mokslų daktarė Norėtume, kad žiniasklaida būtų gražus atspindys ir atspindėtų tai, ką patys norime matyti. Skandalus. Korumpuotus politikus, slaptus ekonominius susitarimus. Koks rytoj bus oras? Kokios nuolaidos rytoj bus prekybos centruose?

  • Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto lektorius, daktaras Deimantas Jastramskis sako, kad per pastaruosius 10 metų Lietuvos žiniasklaida pasikeitė, tačiau teigiamų poslinkių įvyko mažiau nei tikėtasi. Nuotrauka iš asmeninio D. Jastramskio albumo

    Nuo tada, kai straipsnis „Lietuvos žiniasklaidos sistemos modelio bruožai“ buvo parengtas, praėjo beveik 10 metų. Kiek ir kokių dalykų per šį laiką Lietuvos žiniasklaidos sistemoje pasikeitė, paklausėme jo autoriaus D. Jastramskio. Pateikiame jo vertinimus ir įžvalgas:

  • Praėjusių metų pabaigoje išplatintame pranešime spaudai „Transparency International“ Lietuvos skyrius (TILS) teigia, kad kas 5-tą eurą (1,4 mln. eurų) iš valstybės ir savivaldybių viešinimo biudžetų ir kas 7 eurą (10,6 tūkst. eurų) iš Europos Sąjungos (ES) investicijų savivaldybės skyrė su politikais susijusioms įmonėms, kurios viešino jų veiklą. Lėšas gavo ne tik žiniasklaidos priemonės ir viešinimo agentūros, bet ir statybų, šaldyto maisto, leidybos įmonės, – rodo duomenys, pateikiami TILS svetainėje www.manovalstybe.info.

  • Pastebima, kad Lietuvos žiniasklaidoje neproporcingai pasiskirstęs politinis vaidmuo ir savireguliacijos elementai.

    1990 m. atgavusiai nepriklausomybę Lietuvai teko susidurti su nemažai iššūkių: stengtis, kad išsivadavimą iš priespaudos pripažintų Vakarų šalys, nepasiduoti Lietuvos teritorijoje tebeesančioms Tarybų armijos dalinių provokacijoms, o taip pat – sukurti nepriklausomos valstybės struktūras…

Čia mūsų Sūduva 2020

  • Marijampoliečių kolektyvas „Balti vėjai“ dar labai jaunas.

    Šeštadienį vasario 1-ąją į Marijampolės kultūros centrą susirinko folkloro gerbėjai, mat vyko pirmas Marijampolės modernaus folkloro festivalis „Margai skamba“. Idėją realizavo Marijampolės kultūros centro darbuotoja ir festivalio vadovė Dalia Venckienė.

  • Štai tokie Gyvybės medžiai, kuriuos tautodailės specialistai palygino su garsiojo Liongino Šepkos darbais...

    Kaip jau informavome, Marijampolės kultūros centro antrame aukšte pradedant Tautodailės metus atidaryta Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda. Didžiulėje ekspozicijoje – daugybė įvairaus žanro kūrinių: drožinių, kompozicijų su natūraliomis pačios gamtos detalėmis, medžio gumbų improvizacijų, prieverpsčių ir skulptūrėlių, žaislų ir indų… Visa tai čia atkeliavo iš įvairių vietovių, autoriui artimų ir tolimesnių žmonių namų, nes viskas sukurta per ilgus dešimt­mečius – ir dalinta, dovanota…

  • Vladislovas Skarickas buvo ir „Mūzos“ klubo metraštininkas.

    Sausio pradžioje būtume minėję fotografo, vieno iš Marijampolės metraštininkų, Vladislovo Skaricko 85-ąsias gimimo metines. Deja, fotoklubo „Sūduva“ ir liaudies menininkų klubo „Mūza“ žmonės, buvę bendradarbiai tai pažymėjo jau be jo paties.

  • Kultūros centro mišrus vokalinis ansamblis „Savito“ atstovaus Marijampolei zoniniame konkurse.

    Devyni kolektyvai su savo vadovais, apie devynias dešimtis dainuojančių, gabių ir gražių žmonių ir apie tris dešimtis jų atliktų pačių įvairiausių dainų…

  • Kazimieras Aleliūnas parodos atidaryme papasakojo daug įdomių dalykų.

    Marijampolės kultūros centre marijampoliečio Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda atidarė Tautodailės metų vartus mūsų savivaldybėje.

  • Valė Klesevičienė džiaugėsi, kad į renginį susirinko ir Putino giminės, ir neabejingi jo kūrybai žmonės.

    Metų pradžia mūsų kraštui ir Lietuvai yra dovanojusi nemažai ryškių asmenybių – vien kultūros lauke išaugo ne vienas didingas medis… Su kuriuo iš jų galėtume palyginti Vincą Mykolaitį-Putiną – poetą ir prozininką, literatūros tyrinėtoją ir teoretiką, vertėją ir filosofą?

  • Šeštadienį Liudvinavo seniūnijos gyventojai, kraštiečiai, svečiai rinkosi į miestelio kultūros centrą, kur vyko Liudvinavo, kaip Mažosios kultūros sostinės, uždarymo iškilmės.