Dovanos idėja!!!

190px
  • „Sodros“ duomenimis, 2016 m. Lietuvoje teisines paslaugas iš viso teikė 3340 advokatų, jų padėjėjų, notarų ir antstolių. Lietuvai kaip valstybei, kuri savo gyventojų skaičiumi nesiekia 3 mln., toks skaičius atrodo gana nemažas.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Keli štrichai apie šeimą

Remigijus Gulbinas – Petro Klimo vyriausio brolio Sergijaus vaikaitis: mokslininkas, Vasario 16-osios akto klubo, jungiančio signatarų gimines ir artimuosius, besirūpinančio jų veiklos, palikimo ir atminties įamžinimu, informacijos sklaida, pirmininkas. Jis maloniai sutiko pasidalinti savo žiniomis ir įspūdžiais, betarpiškai bendraujant su P. Klimu.

Remigijus Gulbinas rūpinasi ne tik P. Klimo, bet ir visų sig­natarų atminimo įamžinimu, jų veiklos sklaida.

Remigijus Gulbinas rūpinasi ne tik P. Klimo, bet ir visų sig­natarų atminimo įamžinimu, jų veiklos sklaida.

Šiais laikais surasti bent kiek įžymesnių asmenybių gyvenimo ir darbų aprašymus, svarbiausias biografijos datas internete sugeba netgi pradinių klasių mokiniai. Stengdamasis nekartoti žinomų faktų, noriu paryškinti rečiau aptinkamus įvykius, apie kuriuos pasakojo mano senelė, P. Klimo vyriausiojo brolio, agronomo Sergijaus žmona Konstancija, mama Aldona Klimaitė-Gulbinienė ir pats Petras Klimas, su kuriuo teko bendrauti nuo jo grįžimo iš tremties Sibire iki paskutiniųjų gyvenimo akimirkų…
Senelio tėvai Bernardas Klimas (1858–1901) ir Elena Rašytinaitė (1866–1937) buvo laikomi pasiturinčiais ir išsilavinusiais Suvalkijos ūkininkais: netoli Kalvarijos turėjo apie 150 ha žemės, gerus arklius, susikalbėjo rusiškai ir vokiškai, tėvas buvo baigęs keturias gimnazijos klases (Elena tik pradinę mokyklą Liudvinave). Ne tik jie, bet ir daug kitų Suvalkijos ūkininkų tais laikais vykdavo į Prūsiją, kartu su ten pirktais padargais ar sėklomis parsiveždami ir draudžiamų lietuviškų knygų. Vėliau vaikai – Sergijus (1886–1941), Adolfas (1889–1985) ir Petras (1891–1969) – šias knygas, mokinio maišeliuose atnešę, perduodavo Kalvarijos klebonui, savo mokytojams ar patikimiems kaimynams. Jauniausiai seseriai Marijai (1899–1931) tokių darbų jau neteko, bet iš vyresniųjų išklausinėdavo, apie ką šiose knygose rašo.
Ši idilė pasibaigė vos prasidėjusi: šeimos galva mirė džiova 1901 metais, palikęs 35 metų našlę su trimis paaugliais bernais ir dukrele ant rankų. O dar toks ūkis su visomis negandomis, darbais, gyvuliais… Daug kas palūžtų, o Elena Klimienė ne tik nesugniužo, neištekėjo už kito, bet ir toliau buvo knygnešė ir šventai vykdė mirštančio vyro priesaką: „Daryk viską, kad vaikai baigtų mokslus“. Vaikai ne tik dirbo ūkio darbus, bet ir mokėsi Marijampolės gimnazijoje, kurioje, be pagrindinės rusų, buvo mokoma ir lietuvių kalba, vyravo liberalios, prieš caro politiką nukreiptos nuotaikos. Šios gimnazijos įtaka visiems trims Klimų vaikams buvo esminė: visi įsitraukė į anticarinę mokinių veiklą, spaudinių lietuvių kalba redagavimą ir platinimą. Šios patirtys labai pravertė jų tolimesniame gyvenime: Sergijus (mokėsi Vilniaus ir Peterburgo gimnazijose) jau 1905 metais buvo išrinktas deputatu į Didįjį Vilniaus Seimą, tėviškėje skleidė jo nutarimus. Vėliau dėl įtartos džiovos atsitraukė nuo politikos, baigė Petrapilio agronomijos institutą ir išvyko dirbti ir gydytis į Daniją, Olandiją, Švediją ir Vokietiją. Periodiškai grįždamas kartu su mama tvarkė savo ūkį, vedė ūkininkaitę Konstanciją Aleksiūtę iš gretimo Kumetiškių kaimo. Susilaukė sūnaus Gedimino ir dukros Aldonos, mano mamos. Pirmojo pasaulinio karo metu pasitraukė į Peterburgą, buvo veiklus Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti narys, vadovavo Agronomijos sekcijai, o jaunesnis brolis Adolfas darbavosi Kultūros ir švietimo sekcijoje. Petras Klimas taip pat aktyviai reiškėsi šios draugijos veikloje, tik Maskvoje. Praūžus karo audroms, Sergijus nuo 1918 metų rudens iki mirties dirbo Žemės ūkio ministerijoje. Vienas pirmųjų Kaune, kur persikėlė su šeima ir mama Elena 1925 metais, nusipirko motociklą, su draugais įkūrė Lietuvos motociklininkų klubą ir buvo jo pirmininkas, priklausė Lietuvos aeroklubo valdybai, dalyvaudavo vykusiose automobilių ir motociklų lenktynėse, renginiuose užsienyje.
Adolfas Klimas dar gimnazijoje pasižymėjo literatūriniais gabumais, nuo 1906 m. bendradarbiavo pirmuosiuose lietuviškuose laikraščiuose „Naujoji gadynė“, „Lietuvos ūkininkas“, vėliau studijavo teisę ir pedagogikos dalykus Maskvoje. Nuo 1918 metų dirbo lietuviškoje spaudoje („Lietuvos aido“, „Lietuvos ūkininko“, „Darbo“, „Saulėtekio“, „Varpo“, „Trimito“, „Šiandien“ redakcijose), kartu su kun. J. Tumu-Vaižgantu įsteigė Lietuvos žurnalistų sąjungą, rašė įvairios tematikos straipsnius. Dirbdamas Lietuvių mokslo draugijos Vadovėlių komisijoje parašė keletą geografijos, esperanto vadovėlį. Persikėlus iš Vilniaus į Kauną kurį laiką dirbo Ministrų kabineto spaudos biure, redagavo Lietuvos Seimų stenogramas, dirbo redaktoriumi Švietimo ministerijoje. Su žmona Elena Klimanskaite susilaukė sūnaus Laimučio Petro ir dukros Gailutės Elenos. 1944 metais šeima emigravo į JAV. Čia Adolfas bendradarbiavo laikraštyje „Naujienos“, Lietuvių enciklopedijoje, kituose JAV lietuvių leidiniuose. Mirė 1985 metais Klivlande.
Jauniausia ir mylimiausia šeimoje buvo sesuo Marijona, visada tik Maryte vadinta. Ji taip pat mokėsi Marijampolės mergaičių gimnazijoje, mokytojų seminarijoje. Baigusi dirbo mokytoja Kybartuose, Pilviškiuose. Deja, 1931 metais staigiai mirė Kaune, nespėjusi atlikti daugelio numatytų darbų.
Apie Petrą Klimą yra labai daug ir įvairios informacijos rašytiniuose ir internetiniuose šaltiniuose, jo paties parašytose ir išspausdintose knygose. Mano nuomone, plačiausiai apie valstybininko, diplomato, Vokietijos ir SSSR lagerių kalinio Petro Klimo odisėjas aprašyta visai neseniai išėjusioje Vilmos Bukaitės knygoje „Nepriklausomybės Akto signataras Petras Klimas“.

Pažinimo laboratorija 2020

  • Straipsnio autorės pastebėjimu, tiriamosios žurnalistikos srityje Lietuvoje pirmauja interneto portalas 15min.lt ir LRT (Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija).

    Šiandien tiriamoji žurnalistika vis rečiau yra vienišo tyrėjo, renkančio ir analizuojančio dokumentus, darbas. Visuomenės gyvenimą mainanti žurnalistika – tiriamosios žurnalistikos komandų, turinčių pačių įvairiausių veiklos sričių žinių – programavimo, statistikos, grafinio dizaino, žurnalistikos, ekonomikos ar kitų, rankose. Žurnalistai dirba nebe redakcijose, o yra išsibarstę skirtingose pasaulio šalyse.

  • Lietuvos žurnalistikos centro vadovė Džina Donauskaitė teigia, kad yra daug temų, vertų rimtų tyrimų. Žinoma, korupcija, bet ne tik ji. Priversti keistis sustabarėjusias, subiurokratėjusias sistemas gali būti ne mažiau efektyvu ir svarbu. Nuotrauka iš Dž. Donauskaitės asmeninio albumo

    Tiriamoji žurnalistika – nelengvas, tačiau be galo įdomus, vertingas žanras. Šios srities žurnalistika ne tik informuoja, pasakoja, bet atskleidžia tai, kas slepiama nuo visuomenės akių. Jos dėka mes tampame labiau išsilavinę, daugiau žinantys, o tuo pačiu – mokantys apsiginti keblioje situacijoje, atskirti melą, propagandą nuo tiesos. Ar Lietuvoje pakanka tiriamosios žurnalistikos publikacijų, laidų? Ar mus tenkina jų kokybė? Iš kokių šalių šio žanro subtilybių galėtume pasimokyti? Apie tai kalbamės su šiandienos „Pažinimo laboratorijos“ eksperte, Lietuvos žurnalistikos centro vadove Džina Donauskaite.

  • Pasaulinis žiniasklaidos laisvės indeksas rodo, kad žiniasklaidos laisvės srityje pirmauja Šiaurės šalys. Norvegija atsidūrė pirmoje vietoje, pakeisdama Suomiją, kuri didžiausia žiniasklaidos laisve pasižyminčia šalimi buvo nuo 2010-ųjų iki 2016-ųjų. Antroje vietoje – Švedija, po jų – Suomija ir Danija.

Čia mūsų Sūduva 2020

  • Danutė Katkuvienė sako vis neatsistebinti audėjų – ir ne tik jų – išmone derinant spalvas, dėliojant raštus...

    Nijolė LINIONIENĖ Per penkiolika metų – jau šeštas solidus, išsamus leidinys, kiekvienas jų bėgant laikui įgauna vis didesnę vertę, nes juose – turtai iš mūsų liaudies meno lobyno…

  • Tarsi dar vienas momentas iš filmo – dainos, kurias traukė ir visi susirinkusieji.

    „Keturiasdešimt žydinčių pavasarių“ – taip vadinasi dokumentinis filmas, kurio premjerą krašto muziejuje kalvarijiečiai pamatė prieš savaitę. Jis skirtas dviem 2019 metų jubiliejams: visiems gerai žinomos ir mėgiamos kapelos „Gegužio žiedai“ 40–mečiui ir jo vadovo Vincento Svitojaus 90–osioms gimimo metinėms.

  • Saulius Tamulis ir jo įspūdingos kaukės.

    Petro Kriaučiūno viešosios bibliotekos didžiojoje salėje (II a.) jau veikia Šiaulių tautodailininko Sauliaus Tamulio kaukių paroda „Nuo Užgavėnių iki Užgavėnių“. S. Tamulis – Tautodailininkų sąjungos, tautodailininkų folkloro ansamblio „Margulis“, Šiaulių žemaičių sąjungos „Saulaukis“ narys, ne tik Lietuvoje pagarsėjusios papūgos Žako Albiniuko, traukiančio patriotines skanduotes, šeimininkas.

  • Tiek autorių dalyvavo parodos atidaryme (Aušrinė Dubauskienė dešinėje).

    Nijolė LINIONIENĖ Kybartų kultūros centre jau keletą metų atkakliai ir nuosekliai dirba menų studija „Smiltys“, vadovauja menotyrininkė Aušrinė Dubauskienė. Ir jau nebe pirmą kartą šios gražiai dirbančių ir, pasak pačių kūrėjų, „neprofesionalų“ grupės darbus galima išvysti Marijampolės kultūros centre.