Dovanos idėja!!!

190px
  • „Sodros“ duomenimis, 2016 m. Lietuvoje teisines paslaugas iš viso teikė 3340 advokatų, jų padėjėjų, notarų ir antstolių. Lietuvai kaip valstybei, kuri savo gyventojų skaičiumi nesiekia 3 mln., toks skaičius atrodo gana nemažas.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Knygą apie Lietuvos didvyrius rašė daugiau nei 10 metų

Viliaus Kavaliausko knygos „Lietuvos karžygiai“ pirmoji dalis.

Viliaus Kavaliausko knygos „Lietuvos karžygiai“ pirmoji dalis.

Visų iš įvairių Lietuvos kampelių – Suvalkijos, Dzūkijos, Žemaitijos, Aukštaitijos – kilusių savanorių, iškovojusių ir apgynusių Lietuvos valstybės Nepriklausomybę, užtikrinusių jos vientisumą nuo 1918 iki 1923 metų, biografijas galime rasti Viliaus Kavaliausko knygose „Lietuvos karžygiai. Vyties Kryžiaus kavalieriai (1918–1940)“. Jų išleista septyni tomai.
Enciklopediniame leidinyje pateiktos visų iki 1940 metų Vyčio Kryžiaus ordinais apdovanotų 1788 asmenų biografijos. Tarp jų – apie pusantro šimto užsieniečių. Enciklopedijos straipsniai iliustruoti 12 tūkst. nuotraukų ir dokumentų.

 

Atliktas didžiulis darbas
„Darbą apsunkino tai, kad nėra vientiso prieškario metų Vyčio Kryžiaus kavalierių sąrašo – sudariau jį pats iš keturių šaltinių. Septynerius metus dirbau archyve, trejus važinėjau po Lietuvą ir ieškojau Vyčio Kryžiaus kavalierių šeimų. O jos išsisklaidžiusios dar ir po visą pasaulį. Pavyzdžiui, 108 apdovanotieji mirė JAV, 20 – Kanadoje, 12 – Australijoje, po keturis Brazilijoje ir Argentinoje. Suradau maždaug 1300 šeimų – daug padėjo žemėtvarkininkai, seniūnai, parapijų klebonai. Pavyko aptikti ir nufotografuoti 960 Vyčio Kryžiaus kavalierių kapų. Paskutinis šio ordino prieškario laikų kavalierius karo lakūnas Česlovas Januškevičius mirė 2001 metais Kanadoje“, – viename savo interviu dienraščiui pasakojo V. Kavaliauskas.
Knygai rinkti medžiagą jis pradėjo 2004 metais, o paskutinė „Lietuvos karžygiai. Vyties Kryžiaus kavalieriai (1918–1940)“ 7 dalis, papildymo tomas, išėjo 2016 metais.

 

 

Antrosios rūšies 1-ojo laipsnio Vyčio Kryžius.

Antrosios rūšies 1-ojo laipsnio Vyčio Kryžius.

Apdovanojimas kelis kartus pervadintas
Vyčio Kryžiaus ordinas buvo įsteigtas 1919 m., kai Nepriklausomybės kovose su bolševikais susikūrė Lietuvos kariuomenė. Iš pradžių šis apdovanojimas vadintas Kryžiumi „Už Tėvynę“ . Nuo 1920 m. sausio iki 1927 m. balandžio mėnesio šis apdovanojimas vadintas Vyties Kryžiumi. Nuo 1927 m. gegužės iki 1930 m. lapkričio mėnesio apdovanojimas vadintas Vyties Kryžiaus ordinu. Nuo 1930 m. gruodžio iki 1940 m. apdovanojimas vadintas Vyčio Kryžiaus ordinu.
Aukščiausiu Lietuvos valstybės koviniu apdovanojimu – Vyčio Kryžiaus ordinu – buvo apdovanojami asmenys, narsiai ir didvyriškai kovoję dėl mūsų šalies Laisvės ir Nepriklausomybės.

 
Vyčio kryžius buvo skiriamas ir užsieniečiams
Remiantis istoriniais šaltiniais, 1927 metais 1-ojo laipsnio Vyčio Kryžiumi apdovanoti tuometiniai Italijos premjeras Benitas Musolinis ir karalius Viktoras Emanuelis III. Vėliau šiuo apdovanojimu buvo pagerbtas Belgijos karalius Albertas I, Čekoslovakijos prezidentas Tomas Masarykas ir Vokietijos prezidentas maršalas Paulis fon Hindenburgas. Pastarajam Lietuvos apdovanojimas įteiktas slapta, nes Vokietijos Konstitucija draudė savo pareigūnams priimti užsienio šalių apdovanojimus.
Pirmosios laidos Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu iš lietuvių buvo apdovanoti tik Prezidentas Antanas Smetona ir kariuomenės vadas generolas Silvestras Žukauskas. Pastarasis savo ordino žvaigždę sugebėjo pamesti ir jam kaip dublikatas buvo įteikta vėlesnės laidos Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordino žvaigždė. 1944–1953 m. šis ženklas naudotas Lietuvos partizanų apdovanojimams.
Iš Vyčio Kryžiaus kavalierių šeimų kilęs ir buvęs Seimo narys Kazys Bobelis, ir Druskininkų meras Ričardas Malinauskas, ir nemažai kitų veikėjų. Generolas, Vyčio Kryžiaus kavalierius Edvardas Adamkavičius buvo prezidento Valdo Adamkaus dėdė.

 

Savanorių iš Suvalkijos buvo bene daugiausia
„Šią knygą rašė patys Lietuvos žmonės. Rašė savo krauju ir drąsa, rašė šautuvu ir darbais, rašė poeto plunksna ir beraščio valstiečio ranka. Nes jų 1918–1923 metais sukurta ir apginta Valstybė buvo neišdildomas savanorių įrašas į istorijos knygą“, – sako „Lietuvos karžygių“ autorius, žurnalistas Vilius Kavaliauskas. Jo enciklopediniuose leidiniuose daug pasakojama apie Suvalkijos krašto Vyčio Kryžiaus kavalierius. Iš šio krašto kilusių savanorių buvo labai daug.
Sasnavos valsčiuje gimęs ir gyvenęs Petras Adomavičius savanoriu į kariuomenę įstojo 1919 metų sausį. Karys tarnavo 2-ajame pėstininkų Algirdo pulke, dalyvavo mūšiuose su bolševikais, bermontininkais ir lenkais. Pristatyme apdovanojimui apie 2-ojo batalio­no penktos kuopos eilinį Petrą Adomavičių rašyta: „Per Rautenzės paėmimą visą laiką pasižymėjo narsa ir eidamas pirmyn drąsino kitus kareivius“.
1919 metų lapkričio mėnesį už narsą, pasiaukojimą bolševikų fronte prie Dauguvos jis apdovanotas 1-ojo laipsnio Kryžiumi „Už Tėvynę“.
Liudas Akelis, kilęs iš Gižų valsčiaus Patašiškių kaimo, savanoriu į Lietuvos kariuomenę įstojo 1919 metų sausį. Buvo paskirtas į 2-ojo pėstininkų Algirdo pulko ketvirtą kuopą. 1919–1920 metais savanoris dalyvavo kovose su visais Lietuvos priešais: bolševikais, bermontininkais ir lenkais. Skyrininko Liudo Akelio pristatyme apdovanojimui parašyta: „Pristatytas už narsumą ir ištvermę 1919 metų liepos 12 dienos mūšyje ties Advitoniškėmis, kada savo ištverme ir šalta pažiūra į zvimbiančias priešo kulkas nuramino pradėjusius trauktis iš fronto kito dalinio kareivius. Už bolševikų fronte prie Dauguvos parodytą narsą jis apdovanotas 1-ojo laipsnio Kryžiumi „Už Tėvynę“. Liudas Akelis 1920 metais buvo paaukštintas į vyresniuosius puskarininkius. Karinę tarnybą baigė 1921 metų kovo mėnesį.
Kaip savanoris gavo 6 hektarus ir 2328 kvadratinius metrus žemės Marijampolės apskrities Šunskų valsčiaus Skaisčiūnų kaime. Nepriklausomoje Lietuvoje nuo 1922 metų rugsėjo mėnesio tarnavo Marijampolės plentų valdyboje. Be Vyčio Kryžiaus ir Savanorio medalio, apdovanotas ir Nepriklausomybės bei DLK Gedimino 3-ojo laipsnio medaliais.
Atėjus tarybų valdžiai, dėl savo patriotinių pažiūrų ir nepritarimo valdžios planams buvo atleistas iš darbo ir persekiojamas. Sužinojęs, kad jo šeima įtraukta į tremiamųjų sąrašus, pasitraukė į kaimą, slapstėsi. Norėdamas išvengti stojimo į kolūkį, tapo tarnautoju, dirbo žemės ūkio valdyboje.
Vėliau, pardavęs sodybą Skaisčiūnų kaime, persikėlė į Druskininkus. Čia gyveno iki mirties. Druskininkuose L. Akelis ir palaidotas.
Nuotraukos Ričardo PASILIAUSKO ir iš knygos „Lietuvos karžygiai“

Pažinimo laboratorija 2020

  • Straipsnio autorės pastebėjimu, tiriamosios žurnalistikos srityje Lietuvoje pirmauja interneto portalas 15min.lt ir LRT (Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija).

    Šiandien tiriamoji žurnalistika vis rečiau yra vienišo tyrėjo, renkančio ir analizuojančio dokumentus, darbas. Visuomenės gyvenimą mainanti žurnalistika – tiriamosios žurnalistikos komandų, turinčių pačių įvairiausių veiklos sričių žinių – programavimo, statistikos, grafinio dizaino, žurnalistikos, ekonomikos ar kitų, rankose. Žurnalistai dirba nebe redakcijose, o yra išsibarstę skirtingose pasaulio šalyse.

  • Lietuvos žurnalistikos centro vadovė Džina Donauskaitė teigia, kad yra daug temų, vertų rimtų tyrimų. Žinoma, korupcija, bet ne tik ji. Priversti keistis sustabarėjusias, subiurokratėjusias sistemas gali būti ne mažiau efektyvu ir svarbu. Nuotrauka iš Dž. Donauskaitės asmeninio albumo

    Tiriamoji žurnalistika – nelengvas, tačiau be galo įdomus, vertingas žanras. Šios srities žurnalistika ne tik informuoja, pasakoja, bet atskleidžia tai, kas slepiama nuo visuomenės akių. Jos dėka mes tampame labiau išsilavinę, daugiau žinantys, o tuo pačiu – mokantys apsiginti keblioje situacijoje, atskirti melą, propagandą nuo tiesos. Ar Lietuvoje pakanka tiriamosios žurnalistikos publikacijų, laidų? Ar mus tenkina jų kokybė? Iš kokių šalių šio žanro subtilybių galėtume pasimokyti? Apie tai kalbamės su šiandienos „Pažinimo laboratorijos“ eksperte, Lietuvos žurnalistikos centro vadove Džina Donauskaite.

  • Pasaulinis žiniasklaidos laisvės indeksas rodo, kad žiniasklaidos laisvės srityje pirmauja Šiaurės šalys. Norvegija atsidūrė pirmoje vietoje, pakeisdama Suomiją, kuri didžiausia žiniasklaidos laisve pasižyminčia šalimi buvo nuo 2010-ųjų iki 2016-ųjų. Antroje vietoje – Švedija, po jų – Suomija ir Danija.

Čia mūsų Sūduva 2020

  • Danutė Katkuvienė sako vis neatsistebinti audėjų – ir ne tik jų – išmone derinant spalvas, dėliojant raštus...

    Nijolė LINIONIENĖ Per penkiolika metų – jau šeštas solidus, išsamus leidinys, kiekvienas jų bėgant laikui įgauna vis didesnę vertę, nes juose – turtai iš mūsų liaudies meno lobyno…

  • Tarsi dar vienas momentas iš filmo – dainos, kurias traukė ir visi susirinkusieji.

    „Keturiasdešimt žydinčių pavasarių“ – taip vadinasi dokumentinis filmas, kurio premjerą krašto muziejuje kalvarijiečiai pamatė prieš savaitę. Jis skirtas dviem 2019 metų jubiliejams: visiems gerai žinomos ir mėgiamos kapelos „Gegužio žiedai“ 40–mečiui ir jo vadovo Vincento Svitojaus 90–osioms gimimo metinėms.

  • Saulius Tamulis ir jo įspūdingos kaukės.

    Petro Kriaučiūno viešosios bibliotekos didžiojoje salėje (II a.) jau veikia Šiaulių tautodailininko Sauliaus Tamulio kaukių paroda „Nuo Užgavėnių iki Užgavėnių“. S. Tamulis – Tautodailininkų sąjungos, tautodailininkų folkloro ansamblio „Margulis“, Šiaulių žemaičių sąjungos „Saulaukis“ narys, ne tik Lietuvoje pagarsėjusios papūgos Žako Albiniuko, traukiančio patriotines skanduotes, šeimininkas.

  • Tiek autorių dalyvavo parodos atidaryme (Aušrinė Dubauskienė dešinėje).

    Nijolė LINIONIENĖ Kybartų kultūros centre jau keletą metų atkakliai ir nuosekliai dirba menų studija „Smiltys“, vadovauja menotyrininkė Aušrinė Dubauskienė. Ir jau nebe pirmą kartą šios gražiai dirbančių ir, pasak pačių kūrėjų, „neprofesionalų“ grupės darbus galima išvysti Marijampolės kultūros centre.