Dovanos idėja!!!

190px
  • „Sodros“ duomenimis, 2016 m. Lietuvoje teisines paslaugas iš viso teikė 3340 advokatų, jų padėjėjų, notarų ir antstolių. Lietuvai kaip valstybei, kuri savo gyventojų skaičiumi nesiekia 3 mln., toks skaičius atrodo gana nemažas.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Negalima iš visų reikalauti didvyriškumo, bet...

Kai Slavickų šeimą – tėvus ir tris sūnus – trėmė į Sibirą, Vytautui buvo dešimt metų. Atšiauriame Irkutsko krašte jis užaugo, baigė mokyklą, ir… buvo pašauktas į tarnybą sovietų kariuomenėje.

 

„Mama tikėjo, kad sugrįš į tokią pačią – smetoninę – Lietuvą“, – sako Vytautas Slavickas.

„Mama tikėjo, kad sugrįš į tokią pačią – smetoninę – Lietuvą“, – sako Vytautas Slavickas.

Šeima buvo įskųsta
Vytautui buvo dveji, kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Vaiko atmintin įstrigo vokiečių kareiviai, kurie jam davė saldainių, ir pilnas tėvų sodybos kiemas kareiviškų mašinų. Ryškesnis vaizdas iškyla jau 1944-aisiais, kai atsitraukdami vokiečiai kieme pasistatė haubicą, artilerijos pabūklą su į viršų iškeltu vamzdžiu… Dar po penkerių metų, 1949-ųjų kovo 25 d., kieme ir vėl šeimininkavo svetimi…
– Į namus Išlandžių kaime, prie Šeštokų, įsiveržė rusas ir keli stribai. Visą naktį prasėdėjo tylėdami, o auštant liepė ruoštis. Mama paėmė patalus, pagalves, dar kažką, tėvas – savo staliaus įrankius ir vieną batą… Jį ir nusivežė į Sibirą, net ir nesuvokdamas kodėl, – prisimena Vytautas.
Dešimtmetis vaikis, supratęs, kad kažkokiu būdu reikia sprukti, pasisakė norintis į lauką, galvojo nubėgs pas kaimynus, su kuriais labai gerai sutarė, bet stribas buvo apdairus – išėjo iš paskos su „kačerga“, taip vaikai vadindavo ilgus šautuvus.
– Vėliau sužinojome, kad buvome įskųsti, nes pas mus lankydavosi partizanai, bet aš pykčio neturiu, juk negalima iš visų reikalauti didvyriškumo, – sako Vytautas.

 

Tėvai su giminėmis tėviškėje prieš karą, Vytautui dar negimus.

Tėvai su giminėmis tėviškėje prieš karą, Vytautui dar negimus.

Tris savaites – į nežinią
Iš Krosnos nuvežė į Kalvarijos geležinkelio stotį, sugrūdo į vagonus. Vytautas prisimena, kaip vyrai garsiai dainavo, giedojo. „Sargybiniai net traukinį stabdė, liepė nutilti. Rusijoje, netoli Uralo, traukinys pradėjo važiuoti atgal, visi pagalvojome – veža namo, bet nuvežė į Krasnojarską. Ten visus išrengė ir nuvarė į pirtį, paskui ant galvų ir viso kūno saujomis liepė pilti dustą, kad išnaikintume utėles…“
Kai nuvežė į Irkutsko srities Kačiugo rajono kolūkį „Udarnik“, buvo balandžio 17 d., Velykos. „Prie kontoros sutiko svetingai: išvirė arbatos be cukraus. Kaime buvo tik invalidai, moterys ir vaikai. Jiems buvo pasakyta, kad atveš fašistus, žudikus ir t. t. Bet Sibiro rusai, nuoširdūs, sąžiningi žmonės, daugiausia caro laikų tremtinių palikuonys, suprato, kokie mes „fašistai“, – pasakoja Vytautas.
Apgyvendino mediniame name su krosnimi viduryje kambario. Sibire nagingas Vytauto tėtis prie garo mašinos padarė malūną – už tai jo savininkas duodavo miltų. Mamos tėvai iš Lietuvos atsiųsdavo lašinių, aplinkui buvo pilni miškai uogų, Lenos upėje – žuvų. Vos įsikūrus tėvai vaikus tuoj pat išleido į mokyklą, nes mokiniams duodavo duonos. Taip šeima ir prasimaitino. Priprato ir prie 50 laipsnių šalčio…

Mama Stalinui rašė laiškus
– Mama niekada neprarado vilties, kad sugrįš į Lietuvą. Ji vis lietuviškai, nes rusiškai nemokėjo, rašydavo laiškus Stalinui, juose pasakodavo, kokia turi būti Lietuva ir kad ją sukurti turime mes, todėl turime būti sugrąžinti namo. Tėtis vis jai sakydavo, kad Stalinas neperskaitys jos lietuviško rašto, nesupras, bet ji atkakliai kartodavo, kad bus kas jam išvers, jis supras ir būtinai mums leis sugrįžti… Mama tikėjo, kad sugrįš į tokią pačią – smetoninę – Lietuvą, – pasakoja Vytautas.

Įvairiatautė Sibiro trečiokų klasė.

Įvairiatautė Sibiro trečiokų klasė.

Tėvai ir du broliai į Lietuvą sugrįžo 1958 m., praėjus penkeriems metams po Stalino mirties. Tėviškėje gyveno svetimi. Ilgai neradę kur gyventi, pagaliau atgavo kambarėlį savo namuose, vėliau išsikėlė ir kitos ten gyvenusios šeimos.
Vytautas, kaip ir kiti lietuvaičiai, gimę 1938 m. ir jaunesni, nes nebuvo laikomi tautos priešais, buvo paimtas į kariuomenę. Vyras prisimena, kad į tarnybos vietą Chabarovsko krašte buvo vežami tokiais pat gyvuliniais vagonais. Papuolė jis į uždarą karinį miestą prie Amūro, prie jo driekėsi 400 km geležinkelis, pastatytas japonų belaisvių. Kiek bėgių, tiek žuvusių karių – pasakoję vietiniai.
Po trejų metų tarnybos Vytautas sugrįžo į Lietuvą. Mokėsi, sukūrė šeimą, su žmona Adele užaugino sūnų ir dukrą, sulaukė anūkų.

Slavickų šeima tremtyje (Vytautas – kairėje).

Slavickų šeima tremtyje (Vytautas – kairėje).

Su Sąjūdžiu įsižiebė viltis
Apie tai, kad šalyje bus skelbiama Nepriklausomybė, V. Slavickas pirmą kartą išgirdo iš Marijampolėje viešėjusio rašytojo Romo Gudaičio.
– Įsižiebė viltis, – prisimena Vytautas. – Laisvos Lietuvos laukusiems tėvams neteko patirti to džiaugsmo, o aš pasinėriau į Sąjūdžio veiklą, dalyvavau Sausio įvykiuose. Minios žmonių buvo prie Seimo rūmų – kai vienas kitą drąsina, ir pats jautiesi drąsus. Tada atrodė, kad laisvi žmonės bus geresni, nuoširdesni, vienas kitą palaikys, visi kartu atkurs Lietuvą, kad visiems joje būtų gera gyventi.
Vėliau įsitraukė į Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Marijampolės skyriaus veiklą, beveik kasmet su žmona, vaikais važiuodavo į susitikimus Ariogaloje. Tik ir skyriaus veikla pastaraisiais metais visai aprimo, ir žmonių pakilimas išblėso. „Esu grynas dešinysis, ne fanatikas, bet realistas, matau, kad ne viską ir dešinieji valdantieji gerai daro…“ – pastebi V. Slavickas.

 

Namas, kuriame gyveno.

Namas, kuriame gyveno.

Kodėl žmonės nenori grįžti?
– Kas negerai mūsų šalyje, kad žmonės nepatenkinti? Ko trūksta, kad nėra pasitikėjimo sava šalimi? – svarsto V. Slavickas. – Didžiausia blogybė – žmonių susvetimėjimas. Reikia skiepyti patriotizmą. Bet ne lozungais, šūkiais: viskas prasideda nuo šeimos, vaiką reikia pradėti auklėti, kai jis dar įsčiose.
Pasak jo, norint sunaikinti tautos genofondą, užtenka dešimtmečio, o kad tai atsikurtų, reikia šimtmečio.
– Stengtis turi visi, bet jauni žmonės pasiduoda, jiems reikia VISKO ir DABAR, – pabrėžia Vytautas. – Žmonės ir Smetonos laikais išvažiuodavo, užsidirbdavo ir už tuos pinigus pirkdavo Lietuvoje žemę. Lietuvą išlaikė kalba ir kaimas, ne miestas. Sugrįždavo 80 procentų, o dabar, mano nuomone, sugrįš tik maža dalis, gal kokia 10 procentų. Paklausite, kodėl žmonės nenori grįžti? Ogi todėl, kad pyragas labai išsisluoksniavęs – atsiskyrė turtingi ir biedni, nebelieka vidutiniokų…

Pažinimo laboratorija 2020

  • Šiandien spaudos leidinių pasirinkimas – didžiulis. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    „Žiniasklaidos teisės vadove“, kurio autoriai Liudvika Meškauskaitė ir Dainius Sinkevičius, akcentuojama, kad žiniasklaidai ir žurnalistams naudojimasis žodžio laisve ir pagarba kitų žodžio laisvei, įtraukiant visuomenę į atviras diskusijas, yra kasdienio darbo pagrindas. „Būtent žurnalistai yra tie, kurie rinkdami ir skleisdami reikšmingą informaciją, reikalaudami galingųjų atskaitomybės, inicijuodami viešas visuomeninės reikšmės diskusijas bei užtikrindami nuomonių įvairovę, stovi žodžio laisvės sargyboje“.

  • Ar šiandien žiniasklaidos ir žurnalistų veiklos reglamentavimo laikomasi visuomenės informavimo politikoje, kiek laisva yra žiniasklaida nuo reklamos davėjų, projektų viešintojų, politinių jėgų Lietuvoje? Kokiais leidiniais pasitikima? Ar vis augančių socialinių tinklų naudojimasis, nemokami interneto portalai neišstumia iš gyvenimo laisvos žiniasklaidos, kuriai išgyventi darosi vis sunkiau. Kokių sąlygų reikėtų, kad žiniasklaida būtų tikrai nepriklausoma, objektyvi nuo politikų, nuo pinigų, nuo povandeninių interesų „Pažinimo laboratorijoje“ diskutuoja skaitytojai.

  • Dr. Andrius VAIŠNYS, Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas. Adomo Taraskevičiaus nuotrauka

    Dr. Andrius VAIŠNYS,  Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas Praėjo trys dešimtmečiai, kai Lietuvoje, gretimose šalyse „spaudos laisvė“ tapo viešo gyvenimo diskusija ir jai pradėtas kloti teisinis pamatas. Anuomet, 1989–1990 metais buvo „suderintos“ visiškai nederančios etinės ir teisinės normos: kritikuojant cenzūrą ji palaipsniui paversta spaudos priežiūra – taip buvo įrašyta 1990-ųjų vasarį Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatyme, kuriuo įteisinta Spaudos kontrolės valdyba, veikusi kelis metus.

Čia mūsų Sūduva 2020

  • Danutė Katkuvienė sako vis neatsistebinti audėjų – ir ne tik jų – išmone derinant spalvas, dėliojant raštus...

    Nijolė LINIONIENĖ Per penkiolika metų – jau šeštas solidus, išsamus leidinys, kiekvienas jų bėgant laikui įgauna vis didesnę vertę, nes juose – turtai iš mūsų liaudies meno lobyno…

  • Tarsi dar vienas momentas iš filmo – dainos, kurias traukė ir visi susirinkusieji.

    „Keturiasdešimt žydinčių pavasarių“ – taip vadinasi dokumentinis filmas, kurio premjerą krašto muziejuje kalvarijiečiai pamatė prieš savaitę. Jis skirtas dviem 2019 metų jubiliejams: visiems gerai žinomos ir mėgiamos kapelos „Gegužio žiedai“ 40–mečiui ir jo vadovo Vincento Svitojaus 90–osioms gimimo metinėms.

  • Saulius Tamulis ir jo įspūdingos kaukės.

    Petro Kriaučiūno viešosios bibliotekos didžiojoje salėje (II a.) jau veikia Šiaulių tautodailininko Sauliaus Tamulio kaukių paroda „Nuo Užgavėnių iki Užgavėnių“. S. Tamulis – Tautodailininkų sąjungos, tautodailininkų folkloro ansamblio „Margulis“, Šiaulių žemaičių sąjungos „Saulaukis“ narys, ne tik Lietuvoje pagarsėjusios papūgos Žako Albiniuko, traukiančio patriotines skanduotes, šeimininkas.

  • Tiek autorių dalyvavo parodos atidaryme (Aušrinė Dubauskienė dešinėje).

    Nijolė LINIONIENĖ Kybartų kultūros centre jau keletą metų atkakliai ir nuosekliai dirba menų studija „Smiltys“, vadovauja menotyrininkė Aušrinė Dubauskienė. Ir jau nebe pirmą kartą šios gražiai dirbančių ir, pasak pačių kūrėjų, „neprofesionalų“ grupės darbus galima išvysti Marijampolės kultūros centre.