Dovanos idėja!!!

190px
  • „Sodros“ duomenimis, 2016 m. Lietuvoje teisines paslaugas iš viso teikė 3340 advokatų, jų padėjėjų, notarų ir antstolių. Lietuvai kaip valstybei, kuri savo gyventojų skaičiumi nesiekia 3 mln., toks skaičius atrodo gana nemažas.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Neišvengiamas reikalų gynimas internacionalinėje plotmėje...

Lietuvos pasiuntinybės Paryžiuje darbuotojai. Iš kairės šalia moterų sėdi Oskaras Milašius, Petras Klimas, Kajetonas Dobkevičius.

Lietuvos pasiuntinybės Paryžiuje darbuotojai. Iš kairės šalia moterų sėdi Oskaras Milašius, Petras Klimas, Kajetonas Dobkevičius.

Tai Petro Klimo žodžiai, apibūdinantys būtinybę kurti institucijas, kurios jaunai Lietuvos valstybei atstovautų tarptautiniu lygiu. „Tautai atgyjant savo krašte, kurs ilgą laiką buvo kitų tautų valdomas, ir norint atsiriboti nuo jų savarankiškai gyvatai, santykių tvarkymas ne tik su kaimynais, bet ir su visomis kitomis valstybėmis darosi labai svarbiu uždaviniu. Lietuvai teko nepaliaujamai grumtis ir su vokiečiais, ir su lenkais, ir su rusais. Lygiagrečiai teko ieškoti pritarimo ir pripažinimo naujos valstybės atsiradimui platesnėje internacionalinėje šeimoje. Tai buvo pirmosios mūsų užsienio reikalų ministerijos rūpestis. (…)
Darbininkų tada buvo nedaug, pasiruošimo dar mažiau, bet niekada mano karjeroje aš nemačiau tokio pasišventimo ir tokio darnaus pasitikėjimo, susiklausymo. Dirbome prieš kits kitą nesididžiuodami, nesivaržydami tarpusavyje. Visi mokėmės dirbti ir gyvenome lygiai, be komforto, be pramogų, be kategorijų. Algos buvo skurdžios, bet ir tos ilgus mėnesius nebuvo išmokamos. Avansus ėmėme iš Pasų skyriaus pajamų. Nežiūrėjome nė valandų. Nepalaužiamas tikėjimas ateitim konservavo sveikatą ir teikė drąsos.
1920 m. pradžioje bolševikų Rusija, iš visų pusių suspausta intervencijos, pradėjo naują politiką. Jie sumanė visiems siūlyti taiką. Estai pirmieji tą pasiūlymą priėmė. Voldemaras „mandrinosi“ ir delsė. Ta proga jis pasidarė sąjungininkų žmogus ir įtikinėjo pirma reikiant jų atsiklausti. Estų pavyzdys užkrėtė visuomenę. Pavasarį jau nebuvo kaip išsisukinėti. Seimas viską forsavo. Pasiūlymas buvo priimtas dar prieš jam susirenkant. Aš patekau į Delegaciją, kurios pirmininku apsiėmė būti Naruševičius.
Skubomis susiruošėme sugraibę etnografinę ir ekonominę medžiagą. Praktiškas Naruševičius prie Delegacijos prisegė dar visą vagoną maisto (daugiausia jo paties užpirktų Paryžiuje amerikoniškų konservų). Važiavome neabejodami laimėsią. Matėme prieš save milžiną ištįžusį, išdrikusį, be ragų. Be to, visą Europą turėjome užnugaryje.

Bronė Klimienė su vaikais Egle ir  Petru Paryžiuje 1931 metais.

Bronė Klimienė su vaikais Egle ir Petru Paryžiuje 1931 metais.

(…) Maskvoje reikėjo nieko nelaukiant steigti pasiuntinybę. Bet nelengva buvo surasti kandidatus. Niekas tada nenorėjo būti tame bolševikų rojuje. Naruševičius, pats save gelbėdamas, pasiūlė Baltrušaitį, kurs jau buvo „apsipratęs“ ir rasit vienas begalėjo sutikti su tokia „šuns vieta“. Neapsiriko. Baltrušaitis įaugo į diplomatą, net prašmatnesnį už kitus. Jis vienas tegalėjo anglams, amerikiečiams ir prancūzams išaiškinti bolševikų paslaptis ir kultūringam žmogui neįmanomus keistumus“. (Šis P. Klimo prisiminimų pluoštelis išspausdintas 1989 m. „Santaroje“).
Nors P. Klimas ir buvo jauniausias tarp signatarų, bet buvo pagrindinis diplomatinės tarnybos kūrėjas – nors daug dirbo, ministru netapo (šį postą, kaip ir kitus, dalijosi partijų atstovai…). Šiam darbui jis tarsi buvo gimęs (tai pabrėždavo dažnas jį pažinęs) ir iš tiesų skyrė visas savo jėgas ir laiką. Mokėjo lenkų, vokiečių, rusų kalbas, vėliau išmoko italų, prancūzų, daug žinojo ir sugebėjo tartis bei derėtis.

Pirmasis krikštas – 1919 m. Paryžiaus taikos konferencija. („Europa!!! Ji nebuvo nei tokia supuvusi, nei tokia svajinga. Bet ji sugebėjo savo amžių prakaitą sutausoti ir gamtoje, ir paminkluose. O žmonės – tie patys, ar jie puošeivos, ar skarmaluoti… tik jie be galo gerbia savo protėvius ir savo senovę, ne kaip rytų klajokliai, kuriems nieko nėra šventa… Toks mano pirmas įspūdis“, – rašo atsiminimuose. Ironiškai priduria: „Ir Kušliškių aviganis čia atvyko revizituoti Napoleono!“ ) Tai buvo nelengva – parodyti ir įrodyti, kad jauna Lietuvos valstybė gyvuoja. Paryžiuje jiems talkino lietuvių kilmės prancūzų poetas, Lietuvos patriotas, nors ir nemokėjęs lietuviškai, Oskaras Milašius. Prancūzų diplomatai stebėdavosi, gaudami tobulai prancūziškai parašytus Lietuvos delegacijos raštus…

Čia tik keletas leidinių, kurie saugomi Kalvarijos bibliotekoje...

Čia tik keletas leidinių, kurie saugomi Kalvarijos bibliotekoje…

1923 m. rudenį P. Klimas ėmė kurti Lietuvos atstovybę Romoje, o netrukus turėjo vadovauti atstovybei Paryžiuje, kuris buvo tapęs bene svarbiausiu diplomatijos centru. Čia jis su šeima (1922 m. gimė dukra Eglė, 1930 m. sūnus Petras) gyveno iki pat karo. Lietuvos diplomatai Paryžiuje nuveikė labai daug, negalima nuvertinti ir O. Milašiaus indėlio (beje, jis ir P. Klimui, ir Lietuvai išpranašavo būsimus skaudžius įvykius, kurių dauguma iš tiesų išsipildė). Kaip vėliau rašė P. Klimas, mūsų kontrpropaganda buvo gana veiksminga, nes padori, kultūringa, todėl daugelis prancūzų patikėjo, kad lietuviai tikrai lenkus „mylėtų, jeigu šie nesibrautų į jų daržą“. Ne tik ekonominiai, bet ir kultūriniai Lietuvos ir Prancūzijos ryšiai suaktyvėjo: šimtai mūsų studentų mokėsi Paryžiuje ir kituose miestuose, daugelyje mūsų gimnazijų pradėta dėstyti prancūzų kalba…

Artėjant karui, Lietuvos atstovai Vakaruose – Bronius Balutis, P. Klimas ir Stasys Lozoraitis – siūlė valdžiai pasirengti tęsti valstybės darbą okupacijos sąlygomis, tačiau iš Kauno pritarimo nesulaukė. 1940 m. birželį vokiečiai įžengė į Pary­žių, o raudonoji armija užplūdo Lietuvą.
Net ir dirbdamas sunkų diplomato darbą, P. Klimas neapleido Lietuvos istorijos studijų: rengė daktaro disertaciją, kurį laiką dėstė besikuriančiame Kauno universitete, parašė ne vieną istorinę knygą, parengė skyrių apie nepriklausomą Lietuvą Adolfo Šapokos redaguojamai „Istorijai“. Būdamas Italijoje, Prancūzijoje jis surinko kelių tūkstančių tomų istorinę biblioteką su daugybe žemėlapių. Tai buvo medžiaga didžiulei Lietuvos istorijai, kurią tikėjosi parašyti. Deja…

Pažinimo laboratorija 2020

  • Straipsnio autorės pastebėjimu, tiriamosios žurnalistikos srityje Lietuvoje pirmauja interneto portalas 15min.lt ir LRT (Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija).

    Šiandien tiriamoji žurnalistika vis rečiau yra vienišo tyrėjo, renkančio ir analizuojančio dokumentus, darbas. Visuomenės gyvenimą mainanti žurnalistika – tiriamosios žurnalistikos komandų, turinčių pačių įvairiausių veiklos sričių žinių – programavimo, statistikos, grafinio dizaino, žurnalistikos, ekonomikos ar kitų, rankose. Žurnalistai dirba nebe redakcijose, o yra išsibarstę skirtingose pasaulio šalyse.

  • Lietuvos žurnalistikos centro vadovė Džina Donauskaitė teigia, kad yra daug temų, vertų rimtų tyrimų. Žinoma, korupcija, bet ne tik ji. Priversti keistis sustabarėjusias, subiurokratėjusias sistemas gali būti ne mažiau efektyvu ir svarbu. Nuotrauka iš Dž. Donauskaitės asmeninio albumo

    Tiriamoji žurnalistika – nelengvas, tačiau be galo įdomus, vertingas žanras. Šios srities žurnalistika ne tik informuoja, pasakoja, bet atskleidžia tai, kas slepiama nuo visuomenės akių. Jos dėka mes tampame labiau išsilavinę, daugiau žinantys, o tuo pačiu – mokantys apsiginti keblioje situacijoje, atskirti melą, propagandą nuo tiesos. Ar Lietuvoje pakanka tiriamosios žurnalistikos publikacijų, laidų? Ar mus tenkina jų kokybė? Iš kokių šalių šio žanro subtilybių galėtume pasimokyti? Apie tai kalbamės su šiandienos „Pažinimo laboratorijos“ eksperte, Lietuvos žurnalistikos centro vadove Džina Donauskaite.

  • Pasaulinis žiniasklaidos laisvės indeksas rodo, kad žiniasklaidos laisvės srityje pirmauja Šiaurės šalys. Norvegija atsidūrė pirmoje vietoje, pakeisdama Suomiją, kuri didžiausia žiniasklaidos laisve pasižyminčia šalimi buvo nuo 2010-ųjų iki 2016-ųjų. Antroje vietoje – Švedija, po jų – Suomija ir Danija.

Čia mūsų Sūduva 2020

  • Danutė Katkuvienė sako vis neatsistebinti audėjų – ir ne tik jų – išmone derinant spalvas, dėliojant raštus...

    Nijolė LINIONIENĖ Per penkiolika metų – jau šeštas solidus, išsamus leidinys, kiekvienas jų bėgant laikui įgauna vis didesnę vertę, nes juose – turtai iš mūsų liaudies meno lobyno…

  • Tarsi dar vienas momentas iš filmo – dainos, kurias traukė ir visi susirinkusieji.

    „Keturiasdešimt žydinčių pavasarių“ – taip vadinasi dokumentinis filmas, kurio premjerą krašto muziejuje kalvarijiečiai pamatė prieš savaitę. Jis skirtas dviem 2019 metų jubiliejams: visiems gerai žinomos ir mėgiamos kapelos „Gegužio žiedai“ 40–mečiui ir jo vadovo Vincento Svitojaus 90–osioms gimimo metinėms.

  • Saulius Tamulis ir jo įspūdingos kaukės.

    Petro Kriaučiūno viešosios bibliotekos didžiojoje salėje (II a.) jau veikia Šiaulių tautodailininko Sauliaus Tamulio kaukių paroda „Nuo Užgavėnių iki Užgavėnių“. S. Tamulis – Tautodailininkų sąjungos, tautodailininkų folkloro ansamblio „Margulis“, Šiaulių žemaičių sąjungos „Saulaukis“ narys, ne tik Lietuvoje pagarsėjusios papūgos Žako Albiniuko, traukiančio patriotines skanduotes, šeimininkas.

  • Tiek autorių dalyvavo parodos atidaryme (Aušrinė Dubauskienė dešinėje).

    Nijolė LINIONIENĖ Kybartų kultūros centre jau keletą metų atkakliai ir nuosekliai dirba menų studija „Smiltys“, vadovauja menotyrininkė Aušrinė Dubauskienė. Ir jau nebe pirmą kartą šios gražiai dirbančių ir, pasak pačių kūrėjų, „neprofesionalų“ grupės darbus galima išvysti Marijampolės kultūros centre.