Dovanos idėja!!!

190px
  • „Sodros“ duomenimis, 2016 m. Lietuvoje teisines paslaugas iš viso teikė 3340 advokatų, jų padėjėjų, notarų ir antstolių. Lietuvai kaip valstybei, kuri savo gyventojų skaičiumi nesiekia 3 mln., toks skaičius atrodo gana nemažas.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Opšrūtuose – ginkluotas atkirtis kolonistams

Tauro apygardos vado Antano Baltūsio-Žvejo įsakymu likviduotas atsparos punktas Opšrūtuose, Vilkaviškio r., sustabdė masinį rusų kolonistų apgyvendinimą Lietuvoje.

Opšrūtų operaciją vykdė Vinco Štrimo-Šturmo vadovaujama Žalgirio rinktinė.

Opšrūtų operaciją vykdė Vinco Štrimo-Šturmo vadovaujama Žalgirio rinktinė.

Po karo Rusijoje buvo daug sugriautų miestų, sunaikintų kaimų, minios alkanų žmonių, ieškančių vietos, kur galima būtų prasimaitinti. Ypatingo dėmesio susilaukė Baltijos šalys, nes čia dar nebuvo kolūkių, o pas ūkininkus visada buvo duonos. Okupacinė valdžia palaikė rusakalbius atvykėlius, jais buvo labiau pasitikima, negu vietiniais gyventojais, remiančiais laisvės kovotojus. Kolonistai turėjo visokių lengvatų, jiems nereikėjo atlikti prievolių, kurias privalėjo atlikti vietos gyventojai. Atvykėliai iš valdžios gaudavo ir negrąžinamas pinigines paskolas, ir gyvulių, ir miško.
Ne viename Suvalkijos valsčiuje atsirado tokių „naujakurių“, kurie buvo apgyvendinami išvežtų arba pabėgusių lietuvių sodybose. Opšrūtuose, Pilviškių valsčiuje, iš 94 kaimo ūkių 34 priklausė prūsams, taip juos vadino vietos gyventojai. Artėjant frontui 1944 m. jie patraukė į Vokietiją, o jų ir ištuštėjusias lietuvių sodybas vietos okupacinė valdžia atidavė rusakalbiams kolonistams.
„1945 m. Opšrūtų rusai kolonistai susibūrė į kooperatinį ūkį (kolchozo kūrimo pradžia). Jie susitelkė į ginkluotą būrį, iš sovietinio saugumo gavo šautuvų, automatų, pistoletų, lengvųjų kulkosvaidžių ir granatų. Kolonistai be gailesčio terorizavo aplinkinius gyventojus. Pagal jų įskundimus žmonės buvo MGB suimami, tardomi, kankinami ir tremiami. Mokykloje viena klasė buvo atsikėlusiųjų. Jų vaikų buvo daugiau ir didesnių. Jie mušdavo mažesnius lietuviukus“, – knygoje „Trečioji vėliavos spalva“ (Vilnius, 1996) rašo Aldona Vilutienė.

Opšrūtų operacijai atminti prie kelių sankryžos pastatytas paminklas.

Opšrūtų operacijai atminti prie kelių sankryžos pastatytas paminklas.

Vilkaviškietis mokytojas K. Janulaitis prisiminė: „Karo ir pokario metais Lietuvos gyventojai labai sunkiai gyveno. Kai kurie net badavo. Kazlų Rūdos, Jankų, Višakio Rūdos gyventojai retindavo jaunuolynus, medieną veždavo į Vilkaviškį, o už gautus pinigus nusipirkdavo rugių duonai. Prie Opšrūtų jų laukdavo ginkluoti vyrai, atimdavo pinigus, sumušdavo. Po kelių tokių apiplėšimų „girininkai“ (taip vadino tuos vyrus, kurie dirbo girioje) turėjo ties Starkais bristi per Šešupę (tilto ten nėra) ir važiuoti į Vilkaviškį blogais smėlėtais keliais“.
Šaulys A. Lelešius pasakoja: „Vietos gyventojai prašė partizanų sutramdyti suįžūlėjusius kolonistus. Ir jų prašymas buvo patenkintas. Tauro apygardos vadovybės posėdyje buvo nutarta imtis griežtesnių priemonių bolševikų prievarta vykdomai kolonizacijai ir kolektyvizacijai sukliudyti. Apygardos vadui A. Baltūsiui-Žvejui pasiūlius, kolonistai buvo kelis kartus perspėti, buvo išmėtyti ir perspėjimų atsišaukimai, tačiau tai rezultatų nedavė. Rusakalbiai įsibrovėliai pasitikėjo savo jėgomis ir NKVD pagalba (Vilkaviškyje buvo okupantų batalionas, Pilviškiuose – kuopa).
Partizanai nutarė veikti. 1946 m. rudenį buvo likviduotas vienas aršus MGB agentas iš Opšrūtų kaimo. 1947 m. vasario mėn. trys ginkluoti kolonistai atvyko į Paežerių mišką malkų. Juos sučiupo Jono Brazio-Klajūno vyrai. Bet ir tai nepadėjo. Tada buvo nutarta likviduoti kolonistų „širšių lizdą“.
Operaciją turėjo vykdyti Vinco Štrimo-Šturmo vadovaujama Žalgirio rinktinė. Jis sutelkė Kazlų Rūdos miške apie 70 vyrų. Kad suklaidintų priešą, naktį iš 1947 m. lapkričio 11-os į 12-ąją partizanai užėmė priešingoje Pilviškių pusėje esančią Antanavo spirito varyklą. Ginkluota apsauga be pasipriešinimo atidavė ginklus. Partizanai nutraukė telefono ryšį, tad niekas į Pilviškius ar į Vilkaviškį apie partizanų užpuolimą nepranešė. Pilviškių kryptimi partizanai nutaikė vienuolika lengvųjų kulkosvaidžių.
Opšrūtų puolimas įvyko naktį iš lapkričio 15-os į 16-ąją. Ankstų sek­madienio rytą partizanai grupėmis išėjo iš Paežerių miško ir apsistojo pas patikimus ūkininkus. Po derliaus šventės kolonistai nebuvo pačios geriausios kovinės parengties. Jų atsparos punktai buvo apsupti ir smarkiai apšaudyti. Bandymas atsišaudyti buvo greitai nuslopintas. Žuvo 36 kolonistai. Kaimas suliepsnojo. Partizanai pasitraukė į Paežerių mišką. Paežerių pamiškėje budėjo rezervinė partizanų grupė. Prireikus ji būtų atėjusi į pagalbą atsitraukiantiems partizanams. Operacija truko apie pusvalandį, bet buvo labai efektyvi. Į Opšrūtus netrukus atskubėjo kuopa kareivių iš Pilviškių ir kareivių garnizonas iš Vilkaviškio, bet partizanų jau nerado.
Po šio puolimo dalis išlikusių kolonistų apsigyveno Pilviškiuose ir Vilkaviškyje. Atėjus pavasariui dauguma jų išvyko į Baltarusiją. Šis įvykis sukėlė paniką tarp „veteranų“ ir sulaikė rusų kolonistų plūdimą ne tik į Suvalkiją, bet ir į visą Lietuvą. Laikraštyje „Pravda“ buvo paskelbtas straipsnis, kaip lietuviški buržuaziniai nacionalistai susidorojo su taikiais tarybiniais žmonėmis. Perskaitę rusai padarė išvadą: geriau į Lietuvą nekišti nosies.“

Pažinimo laboratorija 2020

  • Šiandien spaudos leidinių pasirinkimas – didžiulis. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    „Žiniasklaidos teisės vadove“, kurio autoriai Liudvika Meškauskaitė ir Dainius Sinkevičius, akcentuojama, kad žiniasklaidai ir žurnalistams naudojimasis žodžio laisve ir pagarba kitų žodžio laisvei, įtraukiant visuomenę į atviras diskusijas, yra kasdienio darbo pagrindas. „Būtent žurnalistai yra tie, kurie rinkdami ir skleisdami reikšmingą informaciją, reikalaudami galingųjų atskaitomybės, inicijuodami viešas visuomeninės reikšmės diskusijas bei užtikrindami nuomonių įvairovę, stovi žodžio laisvės sargyboje“.

  • Ar šiandien žiniasklaidos ir žurnalistų veiklos reglamentavimo laikomasi visuomenės informavimo politikoje, kiek laisva yra žiniasklaida nuo reklamos davėjų, projektų viešintojų, politinių jėgų Lietuvoje? Kokiais leidiniais pasitikima? Ar vis augančių socialinių tinklų naudojimasis, nemokami interneto portalai neišstumia iš gyvenimo laisvos žiniasklaidos, kuriai išgyventi darosi vis sunkiau. Kokių sąlygų reikėtų, kad žiniasklaida būtų tikrai nepriklausoma, objektyvi nuo politikų, nuo pinigų, nuo povandeninių interesų „Pažinimo laboratorijoje“ diskutuoja skaitytojai.

  • Dr. Andrius VAIŠNYS, Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas. Adomo Taraskevičiaus nuotrauka

    Dr. Andrius VAIŠNYS,  Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas Praėjo trys dešimtmečiai, kai Lietuvoje, gretimose šalyse „spaudos laisvė“ tapo viešo gyvenimo diskusija ir jai pradėtas kloti teisinis pamatas. Anuomet, 1989–1990 metais buvo „suderintos“ visiškai nederančios etinės ir teisinės normos: kritikuojant cenzūrą ji palaipsniui paversta spaudos priežiūra – taip buvo įrašyta 1990-ųjų vasarį Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatyme, kuriuo įteisinta Spaudos kontrolės valdyba, veikusi kelis metus.

  • Lietuvos žiniasklaidos modelis labai panašus į skandinavišką, tačiau kai kuriose srityse mes juos tik vejamės.

    2007 m. mirus prancūzui mokslininkui Klodui Žan Bertrandui (Claude Jean Bertrand,) elektroniniu paštu išplatintame pranešime rašyta, jog velionis „puoselėjo žiniasklaidos etikos, atskaitingumo sistemų ir deontologijos koncepciją demokratijos pamatuose visame pasaulyje.“

  • Dainius RADZEVIČIUS, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas

      Vis dėlto šiandieninio mūsų eksperto nuomone, mums dar reikia įsisąmoninti, kad žiniasklaida – tiesiog verslo modelis, o ne galios propagavimo įrankis, ir būti kritiškesniems, daugiau oponuoti valdžiai ir verslui, daugiau keliauti po pasaulio šalis ir rodyti, kaip ten gyvena žmonės. Artimiausias modelis mums, jo manymu, skandinaviškas.

  • Lietuva pasauliniame žiniasklaidos laisvės indekse šiuo metu užima 30 vietą – praneša organizacija „Reporteriai be sienų“.

  • Romas LINIONIS, fotografas, kraštotyrininkas.

    Medijos itin veikia visuomenę, kurioje jos vaidina didžiulį vaidmenį ne tik dėl turinio, bet ir dėl savo charakteristikų. Kartu iškyla dilema dėl informacijos patikimumo vertinimo. Daug kas mano, kad tradicinė žiniasklaida yra patikimesnis šaltinis negu socialinėse medijose skleidžiama informacija.

  • Vis dažniau tenka išgirsti, kad kai kuriems skaitytojams internetas nepakeis laikraščių. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    Tiek daug margos ir įvairios žiniasklaidos, kokią turime dabar, vargu ar kada turėjome. Žinias skelbia laikraščiai, žurnalai, televizijos kanalai. Operatyvumu juos lenkia portalai, socialiniai tinklai. Žurnalistais esame visi, rašome apie viską. Akimirksniu galime internete rasti mus dominančią informaciją iš viso pasaulio, naujausias žinias. Dilema kyla, kaip atsirinkti, ką skaityti, kuo tikėti.

  • Neseniai Jolita Linkevičiūtė visuomenei pristatė savo knygą „Kilmės įrašas“. Nuotrauka iš J. Linkevičiūtės asmeninio albumo

    Jolita LINKEVIČIŪTĖ, žurnalistė, Komunikacijos ir informacijos mokslų daktarė Norėtume, kad žiniasklaida būtų gražus atspindys ir atspindėtų tai, ką patys norime matyti. Skandalus. Korumpuotus politikus, slaptus ekonominius susitarimus. Koks rytoj bus oras? Kokios nuolaidos rytoj bus prekybos centruose?

  • Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto lektorius, daktaras Deimantas Jastramskis sako, kad per pastaruosius 10 metų Lietuvos žiniasklaida pasikeitė, tačiau teigiamų poslinkių įvyko mažiau nei tikėtasi. Nuotrauka iš asmeninio D. Jastramskio albumo

    Nuo tada, kai straipsnis „Lietuvos žiniasklaidos sistemos modelio bruožai“ buvo parengtas, praėjo beveik 10 metų. Kiek ir kokių dalykų per šį laiką Lietuvos žiniasklaidos sistemoje pasikeitė, paklausėme jo autoriaus D. Jastramskio. Pateikiame jo vertinimus ir įžvalgas:

  • Praėjusių metų pabaigoje išplatintame pranešime spaudai „Transparency International“ Lietuvos skyrius (TILS) teigia, kad kas 5-tą eurą (1,4 mln. eurų) iš valstybės ir savivaldybių viešinimo biudžetų ir kas 7 eurą (10,6 tūkst. eurų) iš Europos Sąjungos (ES) investicijų savivaldybės skyrė su politikais susijusioms įmonėms, kurios viešino jų veiklą. Lėšas gavo ne tik žiniasklaidos priemonės ir viešinimo agentūros, bet ir statybų, šaldyto maisto, leidybos įmonės, – rodo duomenys, pateikiami TILS svetainėje www.manovalstybe.info.

  • Pastebima, kad Lietuvos žiniasklaidoje neproporcingai pasiskirstęs politinis vaidmuo ir savireguliacijos elementai.

    1990 m. atgavusiai nepriklausomybę Lietuvai teko susidurti su nemažai iššūkių: stengtis, kad išsivadavimą iš priespaudos pripažintų Vakarų šalys, nepasiduoti Lietuvos teritorijoje tebeesančioms Tarybų armijos dalinių provokacijoms, o taip pat – sukurti nepriklausomos valstybės struktūras…

Čia mūsų Sūduva 2020

  • Marijampoliečių kolektyvas „Balti vėjai“ dar labai jaunas.

    Šeštadienį vasario 1-ąją į Marijampolės kultūros centrą susirinko folkloro gerbėjai, mat vyko pirmas Marijampolės modernaus folkloro festivalis „Margai skamba“. Idėją realizavo Marijampolės kultūros centro darbuotoja ir festivalio vadovė Dalia Venckienė.

  • Štai tokie Gyvybės medžiai, kuriuos tautodailės specialistai palygino su garsiojo Liongino Šepkos darbais...

    Kaip jau informavome, Marijampolės kultūros centro antrame aukšte pradedant Tautodailės metus atidaryta Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda. Didžiulėje ekspozicijoje – daugybė įvairaus žanro kūrinių: drožinių, kompozicijų su natūraliomis pačios gamtos detalėmis, medžio gumbų improvizacijų, prieverpsčių ir skulptūrėlių, žaislų ir indų… Visa tai čia atkeliavo iš įvairių vietovių, autoriui artimų ir tolimesnių žmonių namų, nes viskas sukurta per ilgus dešimt­mečius – ir dalinta, dovanota…

  • Vladislovas Skarickas buvo ir „Mūzos“ klubo metraštininkas.

    Sausio pradžioje būtume minėję fotografo, vieno iš Marijampolės metraštininkų, Vladislovo Skaricko 85-ąsias gimimo metines. Deja, fotoklubo „Sūduva“ ir liaudies menininkų klubo „Mūza“ žmonės, buvę bendradarbiai tai pažymėjo jau be jo paties.

  • Kultūros centro mišrus vokalinis ansamblis „Savito“ atstovaus Marijampolei zoniniame konkurse.

    Devyni kolektyvai su savo vadovais, apie devynias dešimtis dainuojančių, gabių ir gražių žmonių ir apie tris dešimtis jų atliktų pačių įvairiausių dainų…

  • Kazimieras Aleliūnas parodos atidaryme papasakojo daug įdomių dalykų.

    Marijampolės kultūros centre marijampoliečio Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda atidarė Tautodailės metų vartus mūsų savivaldybėje.

  • Valė Klesevičienė džiaugėsi, kad į renginį susirinko ir Putino giminės, ir neabejingi jo kūrybai žmonės.

    Metų pradžia mūsų kraštui ir Lietuvai yra dovanojusi nemažai ryškių asmenybių – vien kultūros lauke išaugo ne vienas didingas medis… Su kuriuo iš jų galėtume palyginti Vincą Mykolaitį-Putiną – poetą ir prozininką, literatūros tyrinėtoją ir teoretiką, vertėją ir filosofą?

  • Šeštadienį Liudvinavo seniūnijos gyventojai, kraštiečiai, svečiai rinkosi į miestelio kultūros centrą, kur vyko Liudvinavo, kaip Mažosios kultūros sostinės, uždarymo iškilmės.