Dovanos idėja!!!

190px
  • „Sodros“ duomenimis, 2016 m. Lietuvoje teisines paslaugas iš viso teikė 3340 advokatų, jų padėjėjų, notarų ir antstolių. Lietuvai kaip valstybei, kuri savo gyventojų skaičiumi nesiekia 3 mln., toks skaičius atrodo gana nemažas.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Prezidento Kazio Griniaus demokratijos ir tolerancijos pamokos tęsiasi ne vien jo memorialiniame muziejuje

Šiemet pavasarį Kazlų Rūdos gyventojams ir svečiams buvo parodyta premjera – spektaklis „Nerimstanti širdis“ apie vieną iškiliausių kraštiečių Prezidentą Kazį Grinių. Pjesę sukūrė ir pastatė marijampolietė Virginija SAMUOLIENĖ, turinti dvigubą specialybę – lituanistės ir režisierės.
Šio vaidinimo kelionė po mūsų šalį ir net užsienį – tai tarsi paties Griniaus, jo aplinkos išėjimas iš muziejaus sienų, knygos puslapių ir susitikimas su gyvais žmonėmis.
Keletą klausimų uždavėme pjesės autorei ir režisierei.

 

Virginija Samuolienė sako supratusi, kad Grinius buvo labai tolerantiška, plačios erudicijos ir stipri asmenybė.

Virginija Samuolienė sako supratusi, kad Grinius buvo labai tolerantiška, plačios erudicijos ir stipri asmenybė.

– Kodėl domėjaisi K. Griniumi, o ne kuriuo kitu politiku?
– Domėtis Kazio Griniaus asmenybe pradėjau ne dėl pjesės, o daug anksčiau. Dėl to, kad atrodė labai įdomi asmenybė, kurią pažinojau nuo vaikystės, mat mes giminiuojamės. Mano krikšto tėvai Griniai, tėvo sesuo ištekėjusi už Griniaus. Mano mama pažinojo šią šeimą ir vis papasakodavo. Be to, domėjausi ir todėl, kad iš čia kilęs, marijampolietis.
Pastaruosius keletą metų ieškojau literatūros, daug skaičiau. Tik nelabai seniai yra pakartotinai išleisti Griniaus atsiminimai, o iki tol buvo mažai apie jį, sunku ką rasti.
Mane ypač stebina jo pastovumas ir tvirtos pažiūros. Jo namuose vykdavo dažnai kratos, kalėjime ir jis, ir žmona keletą kartų sėdėjo, bet nepaliko savo politinės linijos. Kažin kaip elgtųsi šių dienų politikai? Perbėgtų į kitą partiją?
Išanalizavusi atsiminimus supratau, kad Griniai taip elgėsi todėl, jog neturėjo kumečių mentaliteto, nes abudu – bajorų palikuonys. Joanos Pavalkytės-Griniuvienės tėvas buvo Kvietiškio dvaro valdytojas, tiesa, savo dvarą už skolas buvo praradęs, tad atsikėlė į čia, kad sūnūs galėtų baigti gimnaziją. Du Joanos broliai tapo gydytojais, vienas iš jų aukštas pareigas ėjo – Peterburge ligoninei vadovavo, dar vienas brolis buvo teisėjas. Taigi visi, ir Joana, išsilavinę.
Ir Griniaus tėvai nebuvo baudžiauninkai – kilę iš bajorų, bet vaikų daug, tad išsidalinus tėvų žemę, nekas liko.

– Koks žmogus jis tau pasirodė?
– Jo politinė veikla, mintys, manau, 100 metų buvo pralenkę savo laiką. Demokratiniu mąstymu net dabartinius politikus lenkia. Jis visad ėjo prieš smurtą. Nors žmona Joana buvo socialdemokratinių pažiūrų (iš lenkų paplitusių), jis niekada toks netapo. Dar jaunystėje domėjosi Marksu, Engelsu, bet paskui pakeitė nuomonę, supratęs, kad nuosavybės atėmimas gero neduoda. Suprato, kad grėstų diktatūra, nes tai – ne žmogaus prigimčiai. Jis visada išliko demokratas.
Griniai vienas kitą labai palaikė, nors pažiūros buvo skirtingos. O kaip pas mus visai neseniai riedavosi šeimos dėl politikos, pažiūrų…

– Kokia buvo Grinių šeima?
– Griniai buvo kitų politinių kalinių ramstis. Kalvarijoje buvo didžiausias tuo laiku kalėjimas, apie 1000 kalinių. Juos šelpdavo iš savo lėšų – rūbų, maisto veždavo. Grinius pats buvo ne kartą sėdėjęs, žinojo, koks mažas davinys. Dabar be europinių pinigų kažin kas būtų, o tada žmonės savo lėšų skirdavo.
Tragiškas Joanos ir dviejų vaikų likimas. 1918 m. dukrą Gražiną su mama nušovė plėšikai Kislovodske, Rusijoje, kur šeima buvo pasitraukusi per karą. Į butą užėjo plėšikaujantys bolševikai, pavogė kostiumus ir gramofoną. Po metų Girnius išvyko į JAV. Ten mirė vos dešimties sulaukęs sūnus Jurgis.
J. Griniuvienės net kapo vietos nelikę Rusijoj… Ją ir dukrą palaidojo pravoslavų kapinėse, o sovietmečiu pastatė ten gamyklą. Gediminas Ilgūnas buvo nuvykęs tarybiniais metais ieškoti. Kadangi jis kilęs irgi nuo Sasnavos krašto, domėjosi Griniais. Iš Ilgūno knygos apie juos daug sužinojau.
Man daro įspūdį, kaip Grinius brangino sukauptą suvalkietiškų prijuosčių kolekciją. Išsivežė į Rusiją, paskui su ja nukeliavo į Ameriką ir vėl visą parsivežė atgal į Marijampolę. Didelę 127 vienetų kolekciją. Ji dabar saugoma M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. Nuo 1900 metų šeima surengė ne vieną prijuosčių parodą. Suvokė, kokia tai didelė vertybė. Jie tai, kas susiję su lietuvybe, saugojo tiesiog fanatiškai. Nors patys negyveno prabangiai, nes daug lėšų išdalindavo šelpdami kitus.
Joana turėjo verslininkės gyslelę. Kai jai neleido dirbti mokytoja, įkūrė skalbyklą. Už tai, kad skalbė vargšų rūbus, ponių buvo smerkiama. Vėliau buvo atidariusi net dešrų cechą, Vilniuje pas vokietę to buvo išmokusi.

– Atrodo, Griniai užsiėmė labai įvairia veikla?
– Taip, be valstybės paramos leido laikraštį „Varpas“. Rinkti lėšoms sugalvojo loteriją, pripirko menk­niekių, iš to uždirbo 130 rublių, bet per tuos pinigus susipyko su draugu knygnešiu Stasiu Matulaičiu, nes tas įtarė, kad Griniai pasipelnė.
Ne tik nepasipelnė, bet neretai ir nuostolių turėdavo. Štai 1905 m. ruošdamiesi spektakliui „Amerika pirty“ susirado didžiulį kluoną (1000 vietų), prie seno vaiknamio Marijampolėje. Savo lėšomis sutvarkė, padarė suolus, sceną. Išpardavė 900 bilietų, surinko apie 800 rublių, o Joana sugalvojo paremti ūkininkus, nukentėjusius tais metais nuo krušos. Tam reikėjo gauti leidimus ir panašiai, taigi tik po 2 metų galėjo išdalinti, o ūkininkai vis ėjo, klausinėjo, taigi Griniai iš geros idėjos tik bėdos sau užsitraukė.

– Kaip kilo mintis parašyti pjesę?
– Kiekvienas jų gyvenimo etapas vertas rašytojo. Negaliu sakyti, kad rinkau specialiai medžiagą spektakliui. Pačiai buvo įdomu, apie 2 metus kaupėsi tos žinios. Griniaus atsiminimai man įdomiau kaip romanas. Nors kas nieko nežino, gal sudėtinga skaityti, turi suprasti, apie ką kalbama, išmanyti istoriją.
Ir vienu metu ėmė tiesiog niežėti, kad jau reikia rašyti. Buvo toks emocinis pliūpsnis, kad būčiau ir visą romaną parašiusi. Sukau galvą, kaip trumpiau sudėti, kad pjesė nebūtų per ilga, žiūrovams nepabostų.
Ką nuveikė Marijampolėje Griniai nuo 1895 iki 1914 metų – gigantiškas darbas, nenuginčijama jo reikšmė. Apie Grinius tuo metu čia sukosi visas veiksmas. Signatarai pastatė mūsų nepriklausomybės pastatą, o pamatą jam surentė Griniai. Per „Šviesos“ draugiją palaikė tautinį judėjimą. Pradėjo nuo knyg­nešystės, o paskui steigė knygynus, mokyklas, taip užaugo Užnemunės tautinis judėjimas, karta žmonių, kurie suprato tautiškumo reikšmę.
Girnius buvo autoritetas visiems – jo išmintis, psichologijos išmanymas. Jų namai vadinti antrąja klebonija, jais pasitikėdavo, tardavosi, čia slėpdavo draudžiamą spaudą. Buvo įprasta kratos, slapstymas, net jų vaikai buvo įsitraukę į tai.
Daug lietuvybės puoselėjimo sumanymų subrendo Grinių namuose: bažnyčios gegužiniai mišparai sulietuvinti (buvo lenkiškai), surinkta lietuvių chorų ir vaidintojų grupė (lietuviškai giedojo), įsteigta Ūkininkų draugija, spausdinti atsišaukimai, rengti mitingai ir kt. Čia gimė sumanymai tautiniam ir revoliuciniam sąjūdžiui.
Kad iš Suvalkijos kilo tiek visuomenės veikėjų, didelis nuopelnas Grinių namų, čia augo ir subrendo jų idėjos. Daug žmonių paveikė pirmas spektaklis lietuviškai: apie 1000 žmonių išėjo paveikti, su ugnele, lietuviškai iš scenos išgirdę. O menas turi didelį poveikį. Visas tas mintis bandžiau sudėti į pjesę. Man tiesiog priimtiniausia tokia kūrybos forma – drama, aš ne poetė.

– Ar tikėjaisi pastatyti pjesę?
– Nežinojau, ar pastatysiu. Bet pavyko. Tai – mano antras bandymas su artistais mėgėjais. Nors profesionaliame teatre nedirbusi, bet esu teatro žmogus, specialybė tokia. 2014 m. buvome atgaivinę spektaklį apie Donelaitį. Su 18 žmonių iš gatvės. Vida Mickuvienė daug padėjo. Donelaitį vaidino Ričardas Mockus.
Šį kartą irgi vaidino entuziastai, daugelį pirmą kartą mačiau. Kazlų Rūdos kultūrininkė Žibutė Šilingienė padėjo surinkti žmones. Mano sąlyga buvo, kai sutikau dirbti kultūros namuose, kad galėčiau pastatyti šitą pjesę. Surepetavome dalį spektaklio ir parodėme po 2 mėnesių, o visą – šiemet pavasarį, Teatro dienai. Taigi per pusmetį pastatėme. Dar teko šiek tiek trumpinti. Ir taip aktoriams buvo dideli tekstai, sunku išmokti, bet jie šaunuoliai, viskas pavyko.
Nors žmonės užimti, vaidina po darbų. Nereta tenka atsisakyti dėl to vaidinti, kai kviečia. Neseniai vaidinome Lenkijoje, Seinuose. Viena moteris priėjo su ašaromis, dėkojo ir sakė, kad parodėme tai, ką jie išgyvena kasdien. Joana pjesėje sako: „Tu padėjai man susiprasti, kas aš – lenkė ar lietuvė“. Tai aktualu Seinuose dabar.

– Kaip su demokratija šiandien pas mus?
– Matau, kad panašūs politiniai susidūrimai vyko ir tada, ir dabar. Tik Grinius labai tolerantiškas buvo, turėjo išminties. Labai plačios erudicijos žmogus, stipri asmenybė, dabar tokių nėra tarp politikų. Kaip gydytojas buvo ir geras psichologas, permatė greitai žmones. Nepalenkiamas demokratas, kuriam asmeniniai interesai rūpėjo mažiausiai.
Dabar politikai nusismulkina, nuklysta į nereikšmingas detales, rietenas, menkas ambicijas. Varo vieni ant kitų – ir liūdna, ir juokas ima. O dėl ko kovoja, dėl savęs ar dėl žmonių? Dažniausiai tik tuščias ir kvailas ginčas kyla.
Idėjiškumo trūksta, partijos neturi idėjinio stuburo. Ribos nusitrynę tarp kairės ir dešinės. Nėra pasišventimo tarnauti tautai idėjos, kaip buvo kadaise. Norisi jų paklausti, dėl ko eini valdžion, tarnauti žmogui ar valdyti? Viskas iškrypo, visi nori būti vadovai ir valdovai. Dar Donelaitis sakė: „Galvok apie tarnystę žmogui (ir Dievui)“.
Aš tikiu jaunimu, nauja karta, o mūsų karta sugadinta. Lietuvos nelaimė, kad nenušalinome laiku senų nomenklatūrininkų, nepašalinome iš politikos, valdžios. Todėl iki šiol nelabai kas pasikeitė nuo sovietinių laikų. O estai padarė kitaip ir nuėjo toliau.
Viltis dedu į jaunimą, nesvarbu, kokioje partijoje. Tikiu, kad jie bus išmintingesni, laisvesni, idėjiškesni. Baigsis tie kyšiai, dings lovio sindromas.
Man paskutinis lašas buvo senųjų socdemų elgesys. Jie turėtų jau eiti užtarnauto poilsio, o ne naujos partijos kurti. Bet tikiu, kad šita partija atsities su jaunu vadovu. Jaunas lyderis džiugina ir Konservatorių partijoje. Ir liberalams reikėtų jaunimo, prasivalyti gretas.
Kai jaunimas ateina, viskas geriau, nors ir mūsų išminties nenurašau, bet įsikišti siūlau tik patarimais. O demokratijos lygis – kiek leisi lipti ant galvos, tiek lips. Išsikovojame demokratijos tiek, kiek norime, kiek esame verti. Daugiau tolerancijos reikia, sumenkėję, susmulkėję mes kažkaip. Susireikšminimas didelis, nenoras įsiklausyti į kito mintis. O kitu reikia pasitikėti. Demokratija – tai ir rūpestis kitais, aplinka, ne tik savo verslu ar namais. Kodėl verslininkas turi padėti kitiems, ne tik sau viską griebti? Nes kai aplinkiniams bus gerai, ir tau geriau, tavo vaikams.

 

Spektaklyje „Nerimstanti širdis“ Kazį Grinių suvaidino Remigijus Janušaitis, Joaną Griniuvienę – Inga Žilionienė.

Spektaklyje „Nerimstanti širdis“ Kazį Grinių suvaidino Remigijus Janušaitis, Joaną Griniuvienę – Inga Žilionienė.

– Ar dalyvauji politikoje, ar domiesi?
– Nors teko dirbti su politikais, bet per daug nesigilinau į politiką. Tik tiek, kiek reikalavo darbas – politikams rašiau kalbas ir pan. Aišku, šiek tiek domiuosi, bet nedalyvauju, nesu partinė. Pradėjau dirbti pedagoginėje mokykloje, teko dirbti ir spaudoje („Kronikoje“, „Sūduvoje“). Vėliau dirbau kariuomenėje spaudos atstove, kartu rašiau į „Karį savanorį“. Ten dirbau ilgiausiai. Jaunimo mokykloje irgi teko padirbėti. Ir beveik visur kurdavau teatro trupes, kūriau įvairius scenarijus. Nuo 2007 m. atstove spaudai dirbau apskrities administracijoje. Dabar pusę dienos dirbu portale „suduvis.lt“, pusę dienos Kazlų Rūdos teatro vadove. Atsigaunu su tais žmonėmis.
Kiek žmonių, tiek pažiūrų, o aš labiau į dešinę linkstu. Nors kiekvieną partiją vertinu kritiškai. Visos jos turi trūkumų. Štai socdemai per ilgai turtingųjų sluoksniui tarnauja.
Šeimoje turime politiką – brolio sūnus Andrius Vyšniauskas. Jis man padėjo patikėti politikos ateitimi. Yra baigęs politologijos mokslus, manau, to reikia politikui. Ir suvokimo, kaip elgtis, kaip kalbėti. Negali kiekviena virėja valstybei vadovauti, tam reikia žinių. Aišku, ir labai domėtis: užsienio politikos tradicija, senųjų demokratijų patirtimi ir kt.
Nerastum žmogaus, kuris sakytų, kad Lietuvoje viskas gerai. Nežinia, kaip gyvensime, kai baigsis europiniai pinigai, nes nieko nesukaupėme. Tik valdininkų prisidaugino… Bet negali pilti pamazgas ant Lietuvos, turi pirmiau pagalvoti, ar viską dėl jos padarei.
Manau, kad Lukašenkos režimą reikėtų pritaikyti mūsų valdininkams: trūksta tvirtos rankelės, kad nešvaistytų lėšų, atsakytų už savo sprendimus. Nėra pas mus senos demokratijos tradicijos, ji buvo nukirsta, paveikta sovietinio mentaliteto, kurio dar vis neatsikratome. Vis dar negyvename tikroje demokratijoje… Bet vilties yra.
– Ačiū už pokalbį.

Pažinimo laboratorija 2020

  • Šiandien spaudos leidinių pasirinkimas – didžiulis. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    „Žiniasklaidos teisės vadove“, kurio autoriai Liudvika Meškauskaitė ir Dainius Sinkevičius, akcentuojama, kad žiniasklaidai ir žurnalistams naudojimasis žodžio laisve ir pagarba kitų žodžio laisvei, įtraukiant visuomenę į atviras diskusijas, yra kasdienio darbo pagrindas. „Būtent žurnalistai yra tie, kurie rinkdami ir skleisdami reikšmingą informaciją, reikalaudami galingųjų atskaitomybės, inicijuodami viešas visuomeninės reikšmės diskusijas bei užtikrindami nuomonių įvairovę, stovi žodžio laisvės sargyboje“.

  • Ar šiandien žiniasklaidos ir žurnalistų veiklos reglamentavimo laikomasi visuomenės informavimo politikoje, kiek laisva yra žiniasklaida nuo reklamos davėjų, projektų viešintojų, politinių jėgų Lietuvoje? Kokiais leidiniais pasitikima? Ar vis augančių socialinių tinklų naudojimasis, nemokami interneto portalai neišstumia iš gyvenimo laisvos žiniasklaidos, kuriai išgyventi darosi vis sunkiau. Kokių sąlygų reikėtų, kad žiniasklaida būtų tikrai nepriklausoma, objektyvi nuo politikų, nuo pinigų, nuo povandeninių interesų „Pažinimo laboratorijoje“ diskutuoja skaitytojai.

  • Dr. Andrius VAIŠNYS, Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas. Adomo Taraskevičiaus nuotrauka

    Dr. Andrius VAIŠNYS,  Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas Praėjo trys dešimtmečiai, kai Lietuvoje, gretimose šalyse „spaudos laisvė“ tapo viešo gyvenimo diskusija ir jai pradėtas kloti teisinis pamatas. Anuomet, 1989–1990 metais buvo „suderintos“ visiškai nederančios etinės ir teisinės normos: kritikuojant cenzūrą ji palaipsniui paversta spaudos priežiūra – taip buvo įrašyta 1990-ųjų vasarį Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatyme, kuriuo įteisinta Spaudos kontrolės valdyba, veikusi kelis metus.

  • Lietuvos žiniasklaidos modelis labai panašus į skandinavišką, tačiau kai kuriose srityse mes juos tik vejamės.

    2007 m. mirus prancūzui mokslininkui Klodui Žan Bertrandui (Claude Jean Bertrand,) elektroniniu paštu išplatintame pranešime rašyta, jog velionis „puoselėjo žiniasklaidos etikos, atskaitingumo sistemų ir deontologijos koncepciją demokratijos pamatuose visame pasaulyje.“

  • Dainius RADZEVIČIUS, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas

      Vis dėlto šiandieninio mūsų eksperto nuomone, mums dar reikia įsisąmoninti, kad žiniasklaida – tiesiog verslo modelis, o ne galios propagavimo įrankis, ir būti kritiškesniems, daugiau oponuoti valdžiai ir verslui, daugiau keliauti po pasaulio šalis ir rodyti, kaip ten gyvena žmonės. Artimiausias modelis mums, jo manymu, skandinaviškas.

  • Lietuva pasauliniame žiniasklaidos laisvės indekse šiuo metu užima 30 vietą – praneša organizacija „Reporteriai be sienų“.

  • Romas LINIONIS, fotografas, kraštotyrininkas.

    Medijos itin veikia visuomenę, kurioje jos vaidina didžiulį vaidmenį ne tik dėl turinio, bet ir dėl savo charakteristikų. Kartu iškyla dilema dėl informacijos patikimumo vertinimo. Daug kas mano, kad tradicinė žiniasklaida yra patikimesnis šaltinis negu socialinėse medijose skleidžiama informacija.

  • Vis dažniau tenka išgirsti, kad kai kuriems skaitytojams internetas nepakeis laikraščių. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    Tiek daug margos ir įvairios žiniasklaidos, kokią turime dabar, vargu ar kada turėjome. Žinias skelbia laikraščiai, žurnalai, televizijos kanalai. Operatyvumu juos lenkia portalai, socialiniai tinklai. Žurnalistais esame visi, rašome apie viską. Akimirksniu galime internete rasti mus dominančią informaciją iš viso pasaulio, naujausias žinias. Dilema kyla, kaip atsirinkti, ką skaityti, kuo tikėti.

  • Neseniai Jolita Linkevičiūtė visuomenei pristatė savo knygą „Kilmės įrašas“. Nuotrauka iš J. Linkevičiūtės asmeninio albumo

    Jolita LINKEVIČIŪTĖ, žurnalistė, Komunikacijos ir informacijos mokslų daktarė Norėtume, kad žiniasklaida būtų gražus atspindys ir atspindėtų tai, ką patys norime matyti. Skandalus. Korumpuotus politikus, slaptus ekonominius susitarimus. Koks rytoj bus oras? Kokios nuolaidos rytoj bus prekybos centruose?

  • Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto lektorius, daktaras Deimantas Jastramskis sako, kad per pastaruosius 10 metų Lietuvos žiniasklaida pasikeitė, tačiau teigiamų poslinkių įvyko mažiau nei tikėtasi. Nuotrauka iš asmeninio D. Jastramskio albumo

    Nuo tada, kai straipsnis „Lietuvos žiniasklaidos sistemos modelio bruožai“ buvo parengtas, praėjo beveik 10 metų. Kiek ir kokių dalykų per šį laiką Lietuvos žiniasklaidos sistemoje pasikeitė, paklausėme jo autoriaus D. Jastramskio. Pateikiame jo vertinimus ir įžvalgas:

  • Praėjusių metų pabaigoje išplatintame pranešime spaudai „Transparency International“ Lietuvos skyrius (TILS) teigia, kad kas 5-tą eurą (1,4 mln. eurų) iš valstybės ir savivaldybių viešinimo biudžetų ir kas 7 eurą (10,6 tūkst. eurų) iš Europos Sąjungos (ES) investicijų savivaldybės skyrė su politikais susijusioms įmonėms, kurios viešino jų veiklą. Lėšas gavo ne tik žiniasklaidos priemonės ir viešinimo agentūros, bet ir statybų, šaldyto maisto, leidybos įmonės, – rodo duomenys, pateikiami TILS svetainėje www.manovalstybe.info.

  • Pastebima, kad Lietuvos žiniasklaidoje neproporcingai pasiskirstęs politinis vaidmuo ir savireguliacijos elementai.

    1990 m. atgavusiai nepriklausomybę Lietuvai teko susidurti su nemažai iššūkių: stengtis, kad išsivadavimą iš priespaudos pripažintų Vakarų šalys, nepasiduoti Lietuvos teritorijoje tebeesančioms Tarybų armijos dalinių provokacijoms, o taip pat – sukurti nepriklausomos valstybės struktūras…

Čia mūsų Sūduva 2020

  • Danutė Katkuvienė sako vis neatsistebinti audėjų – ir ne tik jų – išmone derinant spalvas, dėliojant raštus...

    Nijolė LINIONIENĖ Per penkiolika metų – jau šeštas solidus, išsamus leidinys, kiekvienas jų bėgant laikui įgauna vis didesnę vertę, nes juose – turtai iš mūsų liaudies meno lobyno…

  • Tarsi dar vienas momentas iš filmo – dainos, kurias traukė ir visi susirinkusieji.

    „Keturiasdešimt žydinčių pavasarių“ – taip vadinasi dokumentinis filmas, kurio premjerą krašto muziejuje kalvarijiečiai pamatė prieš savaitę. Jis skirtas dviem 2019 metų jubiliejams: visiems gerai žinomos ir mėgiamos kapelos „Gegužio žiedai“ 40–mečiui ir jo vadovo Vincento Svitojaus 90–osioms gimimo metinėms.

  • Saulius Tamulis ir jo įspūdingos kaukės.

    Petro Kriaučiūno viešosios bibliotekos didžiojoje salėje (II a.) jau veikia Šiaulių tautodailininko Sauliaus Tamulio kaukių paroda „Nuo Užgavėnių iki Užgavėnių“. S. Tamulis – Tautodailininkų sąjungos, tautodailininkų folkloro ansamblio „Margulis“, Šiaulių žemaičių sąjungos „Saulaukis“ narys, ne tik Lietuvoje pagarsėjusios papūgos Žako Albiniuko, traukiančio patriotines skanduotes, šeimininkas.

  • Tiek autorių dalyvavo parodos atidaryme (Aušrinė Dubauskienė dešinėje).

    Nijolė LINIONIENĖ Kybartų kultūros centre jau keletą metų atkakliai ir nuosekliai dirba menų studija „Smiltys“, vadovauja menotyrininkė Aušrinė Dubauskienė. Ir jau nebe pirmą kartą šios gražiai dirbančių ir, pasak pačių kūrėjų, „neprofesionalų“ grupės darbus galima išvysti Marijampolės kultūros centre.

  • Marijampoliečių kolektyvas „Balti vėjai“ dar labai jaunas.

    Šeštadienį vasario 1-ąją į Marijampolės kultūros centrą susirinko folkloro gerbėjai, mat vyko pirmas Marijampolės modernaus folkloro festivalis „Margai skamba“. Idėją realizavo Marijampolės kultūros centro darbuotoja ir festivalio vadovė Dalia Venckienė.

  • Štai tokie Gyvybės medžiai, kuriuos tautodailės specialistai palygino su garsiojo Liongino Šepkos darbais...

    Kaip jau informavome, Marijampolės kultūros centro antrame aukšte pradedant Tautodailės metus atidaryta Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda. Didžiulėje ekspozicijoje – daugybė įvairaus žanro kūrinių: drožinių, kompozicijų su natūraliomis pačios gamtos detalėmis, medžio gumbų improvizacijų, prieverpsčių ir skulptūrėlių, žaislų ir indų… Visa tai čia atkeliavo iš įvairių vietovių, autoriui artimų ir tolimesnių žmonių namų, nes viskas sukurta per ilgus dešimt­mečius – ir dalinta, dovanota…

  • Vladislovas Skarickas buvo ir „Mūzos“ klubo metraštininkas.

    Sausio pradžioje būtume minėję fotografo, vieno iš Marijampolės metraštininkų, Vladislovo Skaricko 85-ąsias gimimo metines. Deja, fotoklubo „Sūduva“ ir liaudies menininkų klubo „Mūza“ žmonės, buvę bendradarbiai tai pažymėjo jau be jo paties.

  • Kultūros centro mišrus vokalinis ansamblis „Savito“ atstovaus Marijampolei zoniniame konkurse.

    Devyni kolektyvai su savo vadovais, apie devynias dešimtis dainuojančių, gabių ir gražių žmonių ir apie tris dešimtis jų atliktų pačių įvairiausių dainų…

  • Kazimieras Aleliūnas parodos atidaryme papasakojo daug įdomių dalykų.

    Marijampolės kultūros centre marijampoliečio Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda atidarė Tautodailės metų vartus mūsų savivaldybėje.

  • Valė Klesevičienė džiaugėsi, kad į renginį susirinko ir Putino giminės, ir neabejingi jo kūrybai žmonės.

    Metų pradžia mūsų kraštui ir Lietuvai yra dovanojusi nemažai ryškių asmenybių – vien kultūros lauke išaugo ne vienas didingas medis… Su kuriuo iš jų galėtume palyginti Vincą Mykolaitį-Putiną – poetą ir prozininką, literatūros tyrinėtoją ir teoretiką, vertėją ir filosofą?

  • Šeštadienį Liudvinavo seniūnijos gyventojai, kraštiečiai, svečiai rinkosi į miestelio kultūros centrą, kur vyko Liudvinavo, kaip Mažosios kultūros sostinės, uždarymo iškilmės.