Dovanos idėja!!!

190px
  • „Sodros“ duomenimis, 2016 m. Lietuvoje teisines paslaugas iš viso teikė 3340 advokatų, jų padėjėjų, notarų ir antstolių. Lietuvai kaip valstybei, kuri savo gyventojų skaičiumi nesiekia 3 mln., toks skaičius atrodo gana nemažas.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Automatiškai išsaugotas juodraštis

Savanoris Motiejus Vosylius.

Savanoris Motiejus Vosylius.

Apie savo senelį, savanorį Motiejų Vosylių, „Suvalkiečiui“ sutiko papasakoti marijampolietis atsargos pulkininkas Eugenijus Vosylius.
Pasak jo, senelis kilęs iš Kvietiškio valsčiaus Kumelionių kaimo. Savanoriu į kariuomenę išėjo 1919 metų vasario mėnesį. Kovojo su lenkais ir bermontininkais, buvo papuolęs į lenkų nelaisvę. Dviese pabėgo, naktimis keliaudavo į Lietuvą.
Eugenijus girdėjęs pasakojimų, kad grįžimas į Lietuvą buvęs labai sunkus: vandenį bėgliai gerdavo iš balų, maitinosi žolėmis ir daržuose rastomis daržovėmis. Senelis susirgo šiltine, bet pulką šiaip ne taip pasiekė. Kariuomenėje jis ištarnavo iki 1921 metų lapkričio 25-osios. Demobilizavosi atitarnavęs 2,5 metų, turėdamas puskarininkio laipsnį.
Grįžęs į Marijampolę savanoris gavo 6 hektarus Mikalinės dvaro žemės. Dabar ten įsikūręs Skaisčiūnų kaimas. Tuo metu Mikalinės dvaro žemės gavo daug savanorių. Eugenijui dėdė minėjęs tokias savanorių pavardes: Kučinskas, Leicmonas, Kižys, Pačėsa, Akelis, Vėlyvis, Sidabra ir Klišys. Savanoriai ėmėsi ūkininkauti, pasistatė namus.
Eugenijus Vosylius atsiuntė mums dėdės Antano, jo tėvo brolio, užrašytus atsiminimus. E. Vosylius planuoja šiuos atsiminimus išleisti knygoje.
Savanorio sūnus Antanas prisimena, kad apie savo tarnybą kariuomenėje tėvas pasakodavo labai kukliai, nes, jo įsitikinimu, tik atlikęs savo pareigą, ką tuo metu turėjo daryti kiekvienas lietuvis, kuriam Lietuvos Nepriklausomybė, pareiga tėvų žemei nebuvo tušti žodžiai.
„Tėtis nedaug kalbėdavo, visada išklausydavo kaimynų diskusijose dalyvaujančius vyrus, tačiau priimtus sprendimus stengdavosi įgyvendinti. Kaip jis sakydavo – reikia dirbti, tačiau žinoti, ką tu nori padaryti. Labai pykdavo ant kaimynų ir ant mūsų, vaikų, jeigu pradėtų paprastų, elementarių darbų nebaigdavome iki reikiamo rezultato. Sakydavo: „Peckelis esi, jeigu nežinai, ko nori, arba nemoki, geriau ir nepradėk“.

Savanorio anūkas, atsargos pulkininkas Eugenijus Vosylius.

Savanorio anūkas, atsargos pulkininkas Eugenijus Vosylius.

Pasak Antano, tėtis buvo geras ūkininkas, apsiskaitęs pagal to laiko galimybes, sugebėdavo susikalbėti rusų ir vokiečių kalbomis, mokėjo dirbti žemę, auginti ir prižiūrėti gyvulius.
„Apskritai tėtis buvo visų galų meistras. Kai prieš Antrąjį pasaulinį karą jis nutarė pasistatyti vietoj seno molinio tvarto mūrinius daug didesnius tvartus, kaimynai netikėjo, kad tėvas tai sugebės padaryti. Kaimynų nuostabai tvarto sienos išaugo visai gražios, tiesios. O darbų kokybę patvirtina faktas, kad tvartas stovi ir šiandien“, – pasakojo Antanas.
Pokario metais Motiejus savo name, po grindimis, buvo įrengęs partizanų bunkerį, kad partizanai turėtų kur slėptis. Artėjant žiemai ir atšalus orams, vis dažniau jo namuose apsistodavo partizanai. Eugenijaus senelis ir močiutė buvo partizanų rėmėjai. Senelio slapyvardis buvo Daunoras, o močiutės – Audronė.

 
Nuotraukos Kęstučio DIJOKO ir iš E. Vosyliaus albumo

 

Pažinimo laboratorija 2020

  • Straipsnio autorės pastebėjimu, tiriamosios žurnalistikos srityje Lietuvoje pirmauja interneto portalas 15min.lt ir LRT (Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija).

    Šiandien tiriamoji žurnalistika vis rečiau yra vienišo tyrėjo, renkančio ir analizuojančio dokumentus, darbas. Visuomenės gyvenimą mainanti žurnalistika – tiriamosios žurnalistikos komandų, turinčių pačių įvairiausių veiklos sričių žinių – programavimo, statistikos, grafinio dizaino, žurnalistikos, ekonomikos ar kitų, rankose. Žurnalistai dirba nebe redakcijose, o yra išsibarstę skirtingose pasaulio šalyse.

  • Lietuvos žurnalistikos centro vadovė Džina Donauskaitė teigia, kad yra daug temų, vertų rimtų tyrimų. Žinoma, korupcija, bet ne tik ji. Priversti keistis sustabarėjusias, subiurokratėjusias sistemas gali būti ne mažiau efektyvu ir svarbu. Nuotrauka iš Dž. Donauskaitės asmeninio albumo

    Tiriamoji žurnalistika – nelengvas, tačiau be galo įdomus, vertingas žanras. Šios srities žurnalistika ne tik informuoja, pasakoja, bet atskleidžia tai, kas slepiama nuo visuomenės akių. Jos dėka mes tampame labiau išsilavinę, daugiau žinantys, o tuo pačiu – mokantys apsiginti keblioje situacijoje, atskirti melą, propagandą nuo tiesos. Ar Lietuvoje pakanka tiriamosios žurnalistikos publikacijų, laidų? Ar mus tenkina jų kokybė? Iš kokių šalių šio žanro subtilybių galėtume pasimokyti? Apie tai kalbamės su šiandienos „Pažinimo laboratorijos“ eksperte, Lietuvos žurnalistikos centro vadove Džina Donauskaite.

  • Pasaulinis žiniasklaidos laisvės indeksas rodo, kad žiniasklaidos laisvės srityje pirmauja Šiaurės šalys. Norvegija atsidūrė pirmoje vietoje, pakeisdama Suomiją, kuri didžiausia žiniasklaidos laisve pasižyminčia šalimi buvo nuo 2010-ųjų iki 2016-ųjų. Antroje vietoje – Švedija, po jų – Suomija ir Danija.

Čia mūsų Sūduva 2020

  • Danutė Katkuvienė sako vis neatsistebinti audėjų – ir ne tik jų – išmone derinant spalvas, dėliojant raštus...

    Nijolė LINIONIENĖ Per penkiolika metų – jau šeštas solidus, išsamus leidinys, kiekvienas jų bėgant laikui įgauna vis didesnę vertę, nes juose – turtai iš mūsų liaudies meno lobyno…

  • Tarsi dar vienas momentas iš filmo – dainos, kurias traukė ir visi susirinkusieji.

    „Keturiasdešimt žydinčių pavasarių“ – taip vadinasi dokumentinis filmas, kurio premjerą krašto muziejuje kalvarijiečiai pamatė prieš savaitę. Jis skirtas dviem 2019 metų jubiliejams: visiems gerai žinomos ir mėgiamos kapelos „Gegužio žiedai“ 40–mečiui ir jo vadovo Vincento Svitojaus 90–osioms gimimo metinėms.

  • Saulius Tamulis ir jo įspūdingos kaukės.

    Petro Kriaučiūno viešosios bibliotekos didžiojoje salėje (II a.) jau veikia Šiaulių tautodailininko Sauliaus Tamulio kaukių paroda „Nuo Užgavėnių iki Užgavėnių“. S. Tamulis – Tautodailininkų sąjungos, tautodailininkų folkloro ansamblio „Margulis“, Šiaulių žemaičių sąjungos „Saulaukis“ narys, ne tik Lietuvoje pagarsėjusios papūgos Žako Albiniuko, traukiančio patriotines skanduotes, šeimininkas.

  • Tiek autorių dalyvavo parodos atidaryme (Aušrinė Dubauskienė dešinėje).

    Nijolė LINIONIENĖ Kybartų kultūros centre jau keletą metų atkakliai ir nuosekliai dirba menų studija „Smiltys“, vadovauja menotyrininkė Aušrinė Dubauskienė. Ir jau nebe pirmą kartą šios gražiai dirbančių ir, pasak pačių kūrėjų, „neprofesionalų“ grupės darbus galima išvysti Marijampolės kultūros centre.