Dovanos idėja!!!

190px
  • „Sodros“ duomenimis, 2016 m. Lietuvoje teisines paslaugas iš viso teikė 3340 advokatų, jų padėjėjų, notarų ir antstolių. Lietuvai kaip valstybei, kuri savo gyventojų skaičiumi nesiekia 3 mln., toks skaičius atrodo gana nemažas.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Tremtis paženklino žmonių gyvenimus visam laikui

Angelė ir Kazimieras Juodžiai į tremtį 1948 metais išvežti iš skirtingų Lietuvos vietovių: ji – iš Prienų rajono, jis – iš Kauno r. Kaip vėliau išaiškėjo, abu į nežinią vežti tuo pačiu ešelonu. Į Lietuvą sugrįžo po dešimties metų.

 

„Jaunimui labai reikia patriotinio auklėjimo: kad rūpėtų sava Tėvynė, savas kraštas, sava kalba“, – sako Angelė Juodienė.

„Jaunimui labai reikia patriotinio auklėjimo: kad rūpėtų sava Tėvynė, savas kraštas, sava kalba“, – sako Angelė Juodienė.

Gegutė iškukavo tremties dešimtmetį
Angelės tėvai Vaikšniai, pasiturintys Važatkiemio kaimo ūkininkai, dirbę 40 hektarų žemės, auginę septynias dukras ir sūnų, viską prarado – išdraskyta šeima, nacionalizuota žemė, į tremtį išvežta motina, sūnus ir dukra, po naktinių stribų tikrinimų sveikatą praradęs tėvas… Laimė, baisios nežinios išvengė kitos dukros.
Angelė su viena iš seserų mokėsi Prienuose, „Žiburio“ gimnazijoje, tėvai dukroms buvo išnuomoję kambarį. Mergina ruošėsi baigiamiesiems mokyklos egzaminams, bet taip ir liko tik su pažyma apie išklausytą mokymo kursą. 1948-ųjų gegužės 22-osios naktį į gimnazistės nuomojamą kambarį įsiveržė nepažįstami vyrai ir ją išsivedė.
– Iš vakaro ruošiausi egzaminui, ilgai nemiegojau, ir staiga beldimas į duris. Sesuo, su kuria gyvenau, buvo išėjusi pas kitą seserį, susilaukusią vaikelio, buvau viena. Pravirko išgąsdintas šeimininkų vaikas, o aš net nesusigaudžiau, kas vyksta, ką reikėtų su savimi pasiimti. Kai ryte sargybinio išsiprašiau, kad leistų namo pasiimti bent kokių daiktų, galėjau ir pabėgti, tačiau kažkas pasakė, kad iš kaimo išvežė mano mamą, pagalvojau, kaip ji viena bus, ir aš sugrįžau… – prisimena Angelė.
Iš Prienų į Mauručius sunkvežimiais atvežti žmonės buvo sugrūsti į gyvulinius vagonus, ir traukinys pajudėjo Rytų link. Paskutinį kartą pro vagono plyšius žiūrėdami į gimtuosius laukus vieni žmonės verkė, aimanavo, kiti meldėsi, o jaunimas su ašaromis akyse dainavo lietuviškas dainas.
– Buvo pavasaris, kukavo gegutė. Mes pradėjome spėlioti: kiek metų, gegute, aš namo negrįšiu… Vienam užkukavo vienąkart, kitam – penkis, o man – dešimt. Tiek ir išbuvau tremtyje… – sako A. Juodienė.

Sibiras suvedė į porą
Traukiniui sustojus Čeliabinske Angelė pamatė mamą su broliu, pasirodo, juos abu iš tėviškės paėmė, kai tėtis tuo metu gulėjo ligoninėje Kaune. „O, kad būčiau žinojusi, jog mama ne viena…“ – atsidūsta moteris.
Angelė su mama ir broliu buvo išlaipinta Irkutsko srities Usolės rajone, Taljano kaime. Ten pat iš to paties traukinio išlaipintas ir pakaunės ūkininkų Juodžių sūnus Kazimieras.
– Į Sibirą lydėjo tiek kareivių, kiek vežė tremtinių. Ypač sunku buvo pirmais metais, daug mirė ir senelių, ir vaikų. Mus labai engė, neturėjome kitokio vardo tik „litovka“ (rusai taip vadino dalgį). Vietiniams, kurie daugiausia buvo caro laikų tremtiniai, mus pristatė fašistais, galvažudžiais, – su ašaromis akyse į praeitį sugrįžta Kazimieras.
Nepažįstamus vieno likimo jaunuolius Sibiras suvedė į porą. Po dvejų tremties metų Angelė ir Kazimieras susituokė. Kiek vėliau jų santuoką palaimino kunigas Pranas Šliumpa, kuris, atvažiavęs pas brolį į Utopą, krikštijo vaikus, tuokė poras, klausė išpažinčių.
Tremties dešimtmetis pažymėtas pažeminimu, alkiu, sunkiu darbu. Bėgantys metai neužgludina to skausmo, kurį teko patirti. „Nenoriu net žiūrėti į tas vietas, kur taip žmones naikino“, – sako K. Juodis, paklaustas, ar niekada nenorėjęs ten apsilankyti. Apie Sibiro kančioms pasmerktus gražiausius jaunystės metus Juodžiai pasakoja 4 anūkams, proanūkiams (jų turi aštuonis). Sunkią tremtinės dalią A. Juodienė surašė į Danutės Vidrinskienės parengtą knygą „Juos lydėjo šventas jausmas“.

 

A. Juodienė (antra iš dešinės) aktyviai dalyvavo Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Marijampolės skyriaus veikloje. Nuotraukoje – po paminklo partizanams atidengimo Agurkiškės miške, 2009 m.

A. Juodienė (antra iš dešinės) aktyviai dalyvavo Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Marijampolės skyriaus veikloje. Nuotraukoje – po paminklo partizanams atidengimo Agurkiškės miške, 2009 m.

Visada tikėjo, kad sugrįš
– Nors sakė, kad mes į Sibirą atvežti „na viečno“ (rus. – amžiams), bet mes netikėjome, visada vylėmės, kad grįšime namo. Po Stalino mirties tapo laisviau, padidėjo viltis ir tikėjimas, kad visa tai kada nors baigsis, – prisimena Juodžiai.
Į Lietuvą Angelė ir Kazimieras sugrįžo su didžiausiu savo turtu – dviem sūnumis. Prisiglaudė Marijampolėje, pas čia gyvenusią Angelės seserį.
– Savaitę vaikščiojau po miestą ieškodama, kur apsistoti. Pūslės ant padų iškilo, neviltis apėmė, kad mes, tremtiniai, esame tarsi atstumtieji. Galiausiai pasisekė, priėmė viena šeima, keturiese įsikūrėme mažame kambarėlyje, – pasakoja Angelė.
Vyras įsidarbino statybose, moteris – parduotuvėje. Nors ir buvo nelengva, bet „buvome namuose, Lietuvoje“. Visą laiką troškusi žinių Angelė įstojo į Vilniaus statybos technikumą. Besimokant gimė dukra.

Padaryta daug klaidų
Į dešimtą dešimtmetį įkopęs Kazimieras ir šiemet 90-mečio jubiliejų švęsianti Angelė prisimena, su kokiu džiaugsmu sutiko Sąjūdį.
– Galvojome, kad bus smetoninė Lietuva, bet Landsbergis padarė klaidą – neišvijo buvusiųjų. Blogai, kad prezidentu neišrinko Stasio Lozoraičio – būtų vedęs kita kryptimi, – sako A. Juodienė, aktyviai dalyvavusi Sąjūdžio veikloje, 22 metus dainavusi Marijampolės tremtinių chore, buvusi jo seniūne.
– Ne taip ir kolūkius naikino – reikėjo daryti inventorizaciją, kad nebūtų viskas išgrobstyta visų, kas tik priėjo. Smetoninės Lietuvos žemės ūkį sunaikino rusai, o dabar – mes patys. Visa tai todėl, kad per 50 metų keitėsi žmonės, jie nebuvo matę nepriklausomybės, nežinojo, kaip elgtis, kaip gyventi. Atgimimas turėjo būti dešimčia metų anksčiau, kol dar buvo senojo mentaliteto žmonių, tada būtų buvę kitaip, – sako Kazimieras. Jo atmintyje – lietuviška Lietuva. – Prieš karą 20 metų laisva Lietuva konkuravo su užsieniu, buvo pristeigta lietuviškų bankų, pristatyta mokyklų, pieninių, buvo didelės šeimos, visi – patriotai, Lietuva didžiavosi ir žiūrėjo, kad savo šaliai būtų geriau, – kalba jis.

Tiki Lietuvos ateitimi
Dabar, pasak pašnekovų, Lietuva nyksta, žmonės išvažinėja, lieka tik seneliai, invalidai ir maži vaikai. „Visi tikisi, kad užsidirbs ir sugrįš, bet pamato, jog kitur geriau, ir negrįžta. O kad taip nebūtų, reikia steigti daugiau darbo vietų, kad žmonės dirbtų, uždirbtų ir pensijas būtų iš ko mokėti. Reikia sulaikyti emigraciją, kad vaikai augtų Lietuvoje, šeimos būtų kartu“.
– Lietuva atsigaus, kai užaugs nauja karta, – šviesia ateitimi tiki Juodžiai. – Vidurinė karta suklaidinta – sovietmečiu išauginta kita nuomonė. O dabartiniam jaunimui labai reikia patriotinio auklėjimo: kad rūpėtų sava Tėvynė, savas kraštas, sava kalba. Tik šį pavasarį per televiziją pradėjo pasakoti ir apie tuos, kurie sugrįžta, kuriasi Lietuvoje, o daugiau kaip ketvirtį amžiaus vis rodė, koks gėris, grožis yra svetur…

Pažinimo laboratorija 2020

  • Šiandien spaudos leidinių pasirinkimas – didžiulis. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    „Žiniasklaidos teisės vadove“, kurio autoriai Liudvika Meškauskaitė ir Dainius Sinkevičius, akcentuojama, kad žiniasklaidai ir žurnalistams naudojimasis žodžio laisve ir pagarba kitų žodžio laisvei, įtraukiant visuomenę į atviras diskusijas, yra kasdienio darbo pagrindas. „Būtent žurnalistai yra tie, kurie rinkdami ir skleisdami reikšmingą informaciją, reikalaudami galingųjų atskaitomybės, inicijuodami viešas visuomeninės reikšmės diskusijas bei užtikrindami nuomonių įvairovę, stovi žodžio laisvės sargyboje“.

  • Ar šiandien žiniasklaidos ir žurnalistų veiklos reglamentavimo laikomasi visuomenės informavimo politikoje, kiek laisva yra žiniasklaida nuo reklamos davėjų, projektų viešintojų, politinių jėgų Lietuvoje? Kokiais leidiniais pasitikima? Ar vis augančių socialinių tinklų naudojimasis, nemokami interneto portalai neišstumia iš gyvenimo laisvos žiniasklaidos, kuriai išgyventi darosi vis sunkiau. Kokių sąlygų reikėtų, kad žiniasklaida būtų tikrai nepriklausoma, objektyvi nuo politikų, nuo pinigų, nuo povandeninių interesų „Pažinimo laboratorijoje“ diskutuoja skaitytojai.

  • Dr. Andrius VAIŠNYS, Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas. Adomo Taraskevičiaus nuotrauka

    Dr. Andrius VAIŠNYS,  Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas Praėjo trys dešimtmečiai, kai Lietuvoje, gretimose šalyse „spaudos laisvė“ tapo viešo gyvenimo diskusija ir jai pradėtas kloti teisinis pamatas. Anuomet, 1989–1990 metais buvo „suderintos“ visiškai nederančios etinės ir teisinės normos: kritikuojant cenzūrą ji palaipsniui paversta spaudos priežiūra – taip buvo įrašyta 1990-ųjų vasarį Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatyme, kuriuo įteisinta Spaudos kontrolės valdyba, veikusi kelis metus.

  • Lietuvos žiniasklaidos modelis labai panašus į skandinavišką, tačiau kai kuriose srityse mes juos tik vejamės.

    2007 m. mirus prancūzui mokslininkui Klodui Žan Bertrandui (Claude Jean Bertrand,) elektroniniu paštu išplatintame pranešime rašyta, jog velionis „puoselėjo žiniasklaidos etikos, atskaitingumo sistemų ir deontologijos koncepciją demokratijos pamatuose visame pasaulyje.“

  • Dainius RADZEVIČIUS, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas

      Vis dėlto šiandieninio mūsų eksperto nuomone, mums dar reikia įsisąmoninti, kad žiniasklaida – tiesiog verslo modelis, o ne galios propagavimo įrankis, ir būti kritiškesniems, daugiau oponuoti valdžiai ir verslui, daugiau keliauti po pasaulio šalis ir rodyti, kaip ten gyvena žmonės. Artimiausias modelis mums, jo manymu, skandinaviškas.

  • Lietuva pasauliniame žiniasklaidos laisvės indekse šiuo metu užima 30 vietą – praneša organizacija „Reporteriai be sienų“.

  • Romas LINIONIS, fotografas, kraštotyrininkas.

    Medijos itin veikia visuomenę, kurioje jos vaidina didžiulį vaidmenį ne tik dėl turinio, bet ir dėl savo charakteristikų. Kartu iškyla dilema dėl informacijos patikimumo vertinimo. Daug kas mano, kad tradicinė žiniasklaida yra patikimesnis šaltinis negu socialinėse medijose skleidžiama informacija.

  • Vis dažniau tenka išgirsti, kad kai kuriems skaitytojams internetas nepakeis laikraščių. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    Tiek daug margos ir įvairios žiniasklaidos, kokią turime dabar, vargu ar kada turėjome. Žinias skelbia laikraščiai, žurnalai, televizijos kanalai. Operatyvumu juos lenkia portalai, socialiniai tinklai. Žurnalistais esame visi, rašome apie viską. Akimirksniu galime internete rasti mus dominančią informaciją iš viso pasaulio, naujausias žinias. Dilema kyla, kaip atsirinkti, ką skaityti, kuo tikėti.

  • Neseniai Jolita Linkevičiūtė visuomenei pristatė savo knygą „Kilmės įrašas“. Nuotrauka iš J. Linkevičiūtės asmeninio albumo

    Jolita LINKEVIČIŪTĖ, žurnalistė, Komunikacijos ir informacijos mokslų daktarė Norėtume, kad žiniasklaida būtų gražus atspindys ir atspindėtų tai, ką patys norime matyti. Skandalus. Korumpuotus politikus, slaptus ekonominius susitarimus. Koks rytoj bus oras? Kokios nuolaidos rytoj bus prekybos centruose?

  • Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto lektorius, daktaras Deimantas Jastramskis sako, kad per pastaruosius 10 metų Lietuvos žiniasklaida pasikeitė, tačiau teigiamų poslinkių įvyko mažiau nei tikėtasi. Nuotrauka iš asmeninio D. Jastramskio albumo

    Nuo tada, kai straipsnis „Lietuvos žiniasklaidos sistemos modelio bruožai“ buvo parengtas, praėjo beveik 10 metų. Kiek ir kokių dalykų per šį laiką Lietuvos žiniasklaidos sistemoje pasikeitė, paklausėme jo autoriaus D. Jastramskio. Pateikiame jo vertinimus ir įžvalgas:

  • Praėjusių metų pabaigoje išplatintame pranešime spaudai „Transparency International“ Lietuvos skyrius (TILS) teigia, kad kas 5-tą eurą (1,4 mln. eurų) iš valstybės ir savivaldybių viešinimo biudžetų ir kas 7 eurą (10,6 tūkst. eurų) iš Europos Sąjungos (ES) investicijų savivaldybės skyrė su politikais susijusioms įmonėms, kurios viešino jų veiklą. Lėšas gavo ne tik žiniasklaidos priemonės ir viešinimo agentūros, bet ir statybų, šaldyto maisto, leidybos įmonės, – rodo duomenys, pateikiami TILS svetainėje www.manovalstybe.info.

  • Pastebima, kad Lietuvos žiniasklaidoje neproporcingai pasiskirstęs politinis vaidmuo ir savireguliacijos elementai.

    1990 m. atgavusiai nepriklausomybę Lietuvai teko susidurti su nemažai iššūkių: stengtis, kad išsivadavimą iš priespaudos pripažintų Vakarų šalys, nepasiduoti Lietuvos teritorijoje tebeesančioms Tarybų armijos dalinių provokacijoms, o taip pat – sukurti nepriklausomos valstybės struktūras…

Čia mūsų Sūduva 2020

  • Danutė Katkuvienė sako vis neatsistebinti audėjų – ir ne tik jų – išmone derinant spalvas, dėliojant raštus...

    Nijolė LINIONIENĖ Per penkiolika metų – jau šeštas solidus, išsamus leidinys, kiekvienas jų bėgant laikui įgauna vis didesnę vertę, nes juose – turtai iš mūsų liaudies meno lobyno…

  • Tarsi dar vienas momentas iš filmo – dainos, kurias traukė ir visi susirinkusieji.

    „Keturiasdešimt žydinčių pavasarių“ – taip vadinasi dokumentinis filmas, kurio premjerą krašto muziejuje kalvarijiečiai pamatė prieš savaitę. Jis skirtas dviem 2019 metų jubiliejams: visiems gerai žinomos ir mėgiamos kapelos „Gegužio žiedai“ 40–mečiui ir jo vadovo Vincento Svitojaus 90–osioms gimimo metinėms.

  • Saulius Tamulis ir jo įspūdingos kaukės.

    Petro Kriaučiūno viešosios bibliotekos didžiojoje salėje (II a.) jau veikia Šiaulių tautodailininko Sauliaus Tamulio kaukių paroda „Nuo Užgavėnių iki Užgavėnių“. S. Tamulis – Tautodailininkų sąjungos, tautodailininkų folkloro ansamblio „Margulis“, Šiaulių žemaičių sąjungos „Saulaukis“ narys, ne tik Lietuvoje pagarsėjusios papūgos Žako Albiniuko, traukiančio patriotines skanduotes, šeimininkas.

  • Tiek autorių dalyvavo parodos atidaryme (Aušrinė Dubauskienė dešinėje).

    Nijolė LINIONIENĖ Kybartų kultūros centre jau keletą metų atkakliai ir nuosekliai dirba menų studija „Smiltys“, vadovauja menotyrininkė Aušrinė Dubauskienė. Ir jau nebe pirmą kartą šios gražiai dirbančių ir, pasak pačių kūrėjų, „neprofesionalų“ grupės darbus galima išvysti Marijampolės kultūros centre.

  • Marijampoliečių kolektyvas „Balti vėjai“ dar labai jaunas.

    Šeštadienį vasario 1-ąją į Marijampolės kultūros centrą susirinko folkloro gerbėjai, mat vyko pirmas Marijampolės modernaus folkloro festivalis „Margai skamba“. Idėją realizavo Marijampolės kultūros centro darbuotoja ir festivalio vadovė Dalia Venckienė.

  • Štai tokie Gyvybės medžiai, kuriuos tautodailės specialistai palygino su garsiojo Liongino Šepkos darbais...

    Kaip jau informavome, Marijampolės kultūros centro antrame aukšte pradedant Tautodailės metus atidaryta Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda. Didžiulėje ekspozicijoje – daugybė įvairaus žanro kūrinių: drožinių, kompozicijų su natūraliomis pačios gamtos detalėmis, medžio gumbų improvizacijų, prieverpsčių ir skulptūrėlių, žaislų ir indų… Visa tai čia atkeliavo iš įvairių vietovių, autoriui artimų ir tolimesnių žmonių namų, nes viskas sukurta per ilgus dešimt­mečius – ir dalinta, dovanota…

  • Vladislovas Skarickas buvo ir „Mūzos“ klubo metraštininkas.

    Sausio pradžioje būtume minėję fotografo, vieno iš Marijampolės metraštininkų, Vladislovo Skaricko 85-ąsias gimimo metines. Deja, fotoklubo „Sūduva“ ir liaudies menininkų klubo „Mūza“ žmonės, buvę bendradarbiai tai pažymėjo jau be jo paties.

  • Kultūros centro mišrus vokalinis ansamblis „Savito“ atstovaus Marijampolei zoniniame konkurse.

    Devyni kolektyvai su savo vadovais, apie devynias dešimtis dainuojančių, gabių ir gražių žmonių ir apie tris dešimtis jų atliktų pačių įvairiausių dainų…

  • Kazimieras Aleliūnas parodos atidaryme papasakojo daug įdomių dalykų.

    Marijampolės kultūros centre marijampoliečio Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda atidarė Tautodailės metų vartus mūsų savivaldybėje.

  • Valė Klesevičienė džiaugėsi, kad į renginį susirinko ir Putino giminės, ir neabejingi jo kūrybai žmonės.

    Metų pradžia mūsų kraštui ir Lietuvai yra dovanojusi nemažai ryškių asmenybių – vien kultūros lauke išaugo ne vienas didingas medis… Su kuriuo iš jų galėtume palyginti Vincą Mykolaitį-Putiną – poetą ir prozininką, literatūros tyrinėtoją ir teoretiką, vertėją ir filosofą?

  • Šeštadienį Liudvinavo seniūnijos gyventojai, kraštiečiai, svečiai rinkosi į miestelio kultūros centrą, kur vyko Liudvinavo, kaip Mažosios kultūros sostinės, uždarymo iškilmės.