Dovanos idėja!!!

190px
  • „Sodros“ duomenimis, 2016 m. Lietuvoje teisines paslaugas iš viso teikė 3340 advokatų, jų padėjėjų, notarų ir antstolių. Lietuvai kaip valstybei, kuri savo gyventojų skaičiumi nesiekia 3 mln., toks skaičius atrodo gana nemažas.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Valstybės pagrindus kūrė Steigiamasis Seimas

Nors 1918 m. vasario 16-osios Nepriklausomybės akte buvo nurodyta, kad Lietuvos Steigiamasis Seimas – institucija, turėjusi nustatyti Lietuvos „valstybės pamatus“ ir santykius su kitomis valstybėmis, turi būti sušauktas kiek galima greičiau, rinkimai įvyko tik daugiau kaip po dvejų metų.

Lietuvos Steigiamojo Seimo nariai prie paminklo „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“ Karo muziejaus sodelyje, 1922 m.

Lietuvos Steigiamojo Seimo nariai prie paminklo „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“ Karo muziejaus sodelyje, 1922 m.

Priimtas Rinkimų įstatymas
Laikinoji valstybės valdžia tik 1919 m. balandžio 4 d. Lietuvos Valstybės laikinų dėsnių 31 straipsniu pažymėjo, jog ji „nustato ir skelbia įstatymą Steigiamajam Seimui rinkti“. 1919 m. spalio 30 d. buvo sukurti juridiniai pagrindai pirmiesiems demokratiniams rinkimams nepriklausomoje Lietuvoje ir priimtas Lietuvos Steigiamojo Seimo įstatymas. Sudarytos devynios rinkimų apygardos, padalytos į apylinkes, tačiau realiai rinkimai vyko tik I–VI rinkimų apygardose. Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininku paskirtas žinomas teisininkas Petras Leonas, komisijos nariais – teisėjas Vladas Mačys, kunigas, Vasario 16-osios akto signataras Kazimieras Šaulys, žydų atstovas teisininkas Levas Garfunkelis ir lenkams artimas advokatas Aloyzas Bžozovskis.
Įstatymas nustatė, kad apygardų rinkimų komisijų pirmininkais skiriami vienas iš vietos taikos teisėjų arba apygardos teismo narių, o jos nariais – po du iš kiekvienos apskrities. Įstatymas numatė, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkui skiriama 3000 auksinių algos per mėnesį, o jos nariams – po 75 auksinius atlyginimo už dalyvavimą kiekviename Vyriausiosios rinkimų komisijos posėdyje. Numatyta suma buvusi veikiau simbolinė, kompensuojanti galimus finansinius praradimus, vykdant savo pareigas rinkimų komisijoje.

Balsavimas vyko aktyviai
Vadovaujantis Rinkimų įstatymu 1920-ųjų balandžio 14–15 d. įvyko Lietuvos Steigiamojo Seimo rinkimai. Tai buvo pirmieji visuotiniai, lygūs, slapti, tiesioginiai rinkimai Lietuvoje. Balsuoti atėjo net 90 proc. visų balso teisę turėjusių piliečių.
Tačiau Steigiamasis Seimas nebuvo toks gausus, kaip buvo numatyta pagal rinkimų įstatymą. Iš bendro mandatų skaičiaus (229) rinkimuose dėl želigovskininkų kontrolės negalėjo dalyvauti 108 kandidatai iš Rytų Lietuvos su Vilniumi, 9 mandatai buvo skirti Klaipėdos kraštui, kuris dar vis nepriklausė Lietuvai. Šioms teritorijoms, į kurias pretendavo Lietuva, bet kuriose rinkimai faktiškai įvykti negalėjo, buvo rezervuota 117 mandatų, t. y., penkiais mandatais daugiau, nei visai lietuvių valdžios kontroliuojamai teritorijai su laikinąja sostine.
Visuotiniuose, tiesioginiuose rinkimuose slaptu balsavimu pagal proporcinę sistemą 1920 m. balandžio 14–15 d. išrinkta 112 narių. 59 iš jų atstovavo krikščionių demokratų blokui, 29 – valstiečių sąjungai ir socialistams liaudininkams, 12 – socialdemokratams, 6 – žydams, 3 – lenkams ir 3 nepartiniai. Taip pat išrinktas vokietis Rudolfas Kinderis. Šiam mandato atsisakius, nuo 1920 m. rugsėjo 15 d. iki 1922 m. lapkričio 13 d. vieninteliu vokiečių mažumos atstovu Steigiamajame Seime buvo Oskaras Biuchleris. Iš viso Steigiamojo Seimo nariais buvo 150 atstovų.
Steigiamajame Seime dirbo ir būrelis moterų: Felicija Bortkevičienė, Magdalena Draugelytė-Galdikienė, Ona Muraškaitė-Račiukaitienė, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Emilija Spudaitė-Gvildienė, Salomėja Stakauskaitė, Veronika Mackevičiūtė (išrinkta 1921 m.), Morta Lukošytė (išrinkta 1922 m.).
1920–1922 m. parlamente buvo daug jaunų žmonių – dvidešimt devyniems nebuvo nė trisdešimties metų. Tik aštuoni parlamentarai buvo vyresni kaip penkiasdešimties metų.
Tarp parlamentarų buvo įvairių profesijų atstovų: darbininkai ir turintys mokslinius laipsnius, pedagogai ir kunigai, ekonomistai ir bankininkai.

 

Steigiamojo Seimo rinkimų komisija po balsavimo.

Steigiamojo Seimo rinkimų komisija po balsavimo.

Nepriklausomą Lietuvą oficialiai pripažino pasaulis
Pirmas Steigiamojo Seimo posėdis įvyko 1920 m. gegužės 15 d. tuometinėje laikinojoje sostinėje Kaune, miesto teatro salėje. Jame dalyvavo 104 parlamentarai. Pirmajam posėdžiui pirmininkavo Gabrielė Petkevičaitė, sekretoriavo Ona Muraškaitė-Račiukaitienė, Lietuvos krikščionių demokratų partijos narė, į Steigiamąjį Seimą išrinkta I rinkimų apygardoje (Marijampolės).
Posėdžiavusieji parlamentarai Seimo pirmininku išrinko krikščionį demokratą Aleksandrą Stulginskį, kuris 1922 m. išrinktas Lietuvos Respublikos Prezidentu, perrinktas 1923 m. birželio mėn., pareigas ėjo iki 1926 m. birželio.
Pirmajame posėdyje Steigiamasis Seimas paskelbė, kad atstatyta nepriklausoma demokratinė Lietuvos Respublika. Jau gegužės 21 d. pradėtas svarstyti naujos Konstitucijos projektas. 1920 m. birželio 10 d. paskelbė antrąją laikinąją Konstituciją, kurioje pirmą kartą deklaruota parlamentinė santvarka. „Visiems Lietuvos piliečiams laiduojama asmens, buto ir korespondencijos neliečiamybės bei tikybos, sąžinės, spaudos, žodžio, streikų, susirinkimų ir draugijų laisvė. Mirties bausmė naikinama.“
Nepriklausoma Lietuvos Respub­lika oficialiai buvo pripažinta daugumos pasaulio valstybių. 1920 m. liepos 12 d. pasirašyta taikos sutartis su Sovietų Rusija, ratifikuotos kitos tarpvalstybinės sutartys su Rusija, Latvija, Estija ir kitomis šalimis.
1921 m. rugsėjo 22 d. Lietuva tapo Tautų Sąjungos nare, o rugsėjo 30 d. prisijungė prie tarptautinės Konvencijos dėl kovos prieš prekybą moterimis ir vaikais.

 

Lietuvos Steigiamojo Seimo nariai prie paminklo „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“ Karo muziejaus sodelyje, 1922 m.

Steigiamojo Seimo pirmo posėdžio 1920 m. gegužės 15 d. pirmininkė Gabrielė Petkevičaitė (centre), posėdžio sekretorė, į Seimą išrinkta I rinkiminėje apygardoje, Ona Muraškaitė-Račiukaitienė (antra iš kairės) ir parlamento narės: Emilija Spudaitė-Gvildienė, Salomėja Stakauskaitė, Magdalena Draugelytė-Galdikienė, 1921 m.

Priimti svarbūs šalies įstatymai
Steigiamasis Seimas dirbo 29 mėnesius, turėjo 257 plenarinius posėdžius ir 963 komisijų posėdžius, priėmė per 300 įstatymų. Nepaisant jauno Seimo narių amžiaus, skirtingo išsilavinimo ir valstybinio darbo patirties, parlamentarų nuveikti darbai įspūdingi. Svarbiausias iš jų – 1922 m. rugpjūčio 1 d. priimta pirmoji nuolatinė Konstitucija, kuri užbaigė iki tol buvusių trijų laikinųjų – 1918 m. lapkričio 2 d., 1919 m. balandžio 4 d. ir 1920 m. birželio 10 d. – konstitucijų ciklą.
1921 m. kovo 29 d. patvirtinti nauji Lietuvos viešosios ir ypač padidinti kriminalinės milicijų etatai, kurie įsigaliojo nuo gegužės 1 d.
1922 m. Seimas priėmė Visuotinio Lietuvos gyventojų surašymo įstatymą.
1922 m. vasario 15 d. priimtas Žemės reformos įstatymas – žemė išdalinta ją dirbantiems ūkininkams, mažažemiams ir bežemiams, buvo uždrausta pirkti ir parduoti didesnius žemės sklypus, nusavinti didesni negu 25 ha ploto miškai.
1922 m. kovo 24 d. patvirtintas Vytauto Didžiojo universiteto statutas.
1922 m. rugpjūčio 9 d. priimtas Piniginio vieneto įstatymas, o remiantis Lietuvos banko įstatymu tų pačių metų spalio 1 d. buvo įvesta nacionalinė valiuta – litas.

Seimas sustabdė savo darbą
Nors 1920 m. rugpjūčio 6 d. Seimas ratifikavo taikos sutartį su Rusija, tačiau netrukus po to sovietinė Rusija pradėjo karą su Lenkija, buvo užimtas Vilnius, o rugpjūčio 27 d. buvo bandyta išprovokuoti karą ir su Lietuva. Vydami bolševikus iš savo krašto 1920 m. rugsėjo 23-osios naktį karo veiksmus prieš Lietuvą pradėjo lenkai, o vėliau ir latviai.
Nuo 1920 m. spalio iki 1921 m. vasario Steigiamasis Seimas buvo išsiskirstęs. Lenkijos legionams puolant Lietuvą, Seimo nariai gynė valstybę. Tuo metu veikė vadinamasis Mažasis Seimas, kurį sudarė pirmininkas ir šeši Steigiamojo Seimo nariai. Pagal Mažojo Seimo sudarymo įstatymą šiai institucijai buvo pavestos pagrindinės Steigiamojo Seimo funkcijos: leisti būtiniausius įstatymus, tvirtinti kreditus vykdomajai valdžiai, prižiūrėti įstatymų vykdymą. Per beveik 3 mėnesių laikotarpį Mažasis Seimas sušaukė 45 posėdžius, apsvarstė 51 įstatymų sumanymą, priėmė 25 įstatymus, skirtus įvairioms gyvenimo sritims. Visą tą laiką dirbo Steigiamojo Seimo komisijos.
Steigiamasis Seimas savo darbą baigė 1922 m. lapkričio 13 d.
Įvairiai susiklostė Steigiamojo Seimo narių likimai: vieni jų žuvo gindami mūsų šalies nepriklausomybę, 14 iš jų mirė tremtyje Sibire, didelė dalis buvo priversta emigruoti į Europą, vėliau Šiaurės ir Pietų Ameriką, kiti paliko ryškų pėdsaką Lietuvos moksle, kultūroje, švietime.

Pažinimo laboratorija 2020

  • Šiandien spaudos leidinių pasirinkimas – didžiulis. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    „Žiniasklaidos teisės vadove“, kurio autoriai Liudvika Meškauskaitė ir Dainius Sinkevičius, akcentuojama, kad žiniasklaidai ir žurnalistams naudojimasis žodžio laisve ir pagarba kitų žodžio laisvei, įtraukiant visuomenę į atviras diskusijas, yra kasdienio darbo pagrindas. „Būtent žurnalistai yra tie, kurie rinkdami ir skleisdami reikšmingą informaciją, reikalaudami galingųjų atskaitomybės, inicijuodami viešas visuomeninės reikšmės diskusijas bei užtikrindami nuomonių įvairovę, stovi žodžio laisvės sargyboje“.

  • Ar šiandien žiniasklaidos ir žurnalistų veiklos reglamentavimo laikomasi visuomenės informavimo politikoje, kiek laisva yra žiniasklaida nuo reklamos davėjų, projektų viešintojų, politinių jėgų Lietuvoje? Kokiais leidiniais pasitikima? Ar vis augančių socialinių tinklų naudojimasis, nemokami interneto portalai neišstumia iš gyvenimo laisvos žiniasklaidos, kuriai išgyventi darosi vis sunkiau. Kokių sąlygų reikėtų, kad žiniasklaida būtų tikrai nepriklausoma, objektyvi nuo politikų, nuo pinigų, nuo povandeninių interesų „Pažinimo laboratorijoje“ diskutuoja skaitytojai.

  • Dr. Andrius VAIŠNYS, Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas. Adomo Taraskevičiaus nuotrauka

    Dr. Andrius VAIŠNYS,  Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas Praėjo trys dešimtmečiai, kai Lietuvoje, gretimose šalyse „spaudos laisvė“ tapo viešo gyvenimo diskusija ir jai pradėtas kloti teisinis pamatas. Anuomet, 1989–1990 metais buvo „suderintos“ visiškai nederančios etinės ir teisinės normos: kritikuojant cenzūrą ji palaipsniui paversta spaudos priežiūra – taip buvo įrašyta 1990-ųjų vasarį Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatyme, kuriuo įteisinta Spaudos kontrolės valdyba, veikusi kelis metus.

  • Lietuvos žiniasklaidos modelis labai panašus į skandinavišką, tačiau kai kuriose srityse mes juos tik vejamės.

    2007 m. mirus prancūzui mokslininkui Klodui Žan Bertrandui (Claude Jean Bertrand,) elektroniniu paštu išplatintame pranešime rašyta, jog velionis „puoselėjo žiniasklaidos etikos, atskaitingumo sistemų ir deontologijos koncepciją demokratijos pamatuose visame pasaulyje.“

  • Dainius RADZEVIČIUS, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas

      Vis dėlto šiandieninio mūsų eksperto nuomone, mums dar reikia įsisąmoninti, kad žiniasklaida – tiesiog verslo modelis, o ne galios propagavimo įrankis, ir būti kritiškesniems, daugiau oponuoti valdžiai ir verslui, daugiau keliauti po pasaulio šalis ir rodyti, kaip ten gyvena žmonės. Artimiausias modelis mums, jo manymu, skandinaviškas.

  • Lietuva pasauliniame žiniasklaidos laisvės indekse šiuo metu užima 30 vietą – praneša organizacija „Reporteriai be sienų“.

  • Romas LINIONIS, fotografas, kraštotyrininkas.

    Medijos itin veikia visuomenę, kurioje jos vaidina didžiulį vaidmenį ne tik dėl turinio, bet ir dėl savo charakteristikų. Kartu iškyla dilema dėl informacijos patikimumo vertinimo. Daug kas mano, kad tradicinė žiniasklaida yra patikimesnis šaltinis negu socialinėse medijose skleidžiama informacija.

  • Vis dažniau tenka išgirsti, kad kai kuriems skaitytojams internetas nepakeis laikraščių. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    Tiek daug margos ir įvairios žiniasklaidos, kokią turime dabar, vargu ar kada turėjome. Žinias skelbia laikraščiai, žurnalai, televizijos kanalai. Operatyvumu juos lenkia portalai, socialiniai tinklai. Žurnalistais esame visi, rašome apie viską. Akimirksniu galime internete rasti mus dominančią informaciją iš viso pasaulio, naujausias žinias. Dilema kyla, kaip atsirinkti, ką skaityti, kuo tikėti.

  • Neseniai Jolita Linkevičiūtė visuomenei pristatė savo knygą „Kilmės įrašas“. Nuotrauka iš J. Linkevičiūtės asmeninio albumo

    Jolita LINKEVIČIŪTĖ, žurnalistė, Komunikacijos ir informacijos mokslų daktarė Norėtume, kad žiniasklaida būtų gražus atspindys ir atspindėtų tai, ką patys norime matyti. Skandalus. Korumpuotus politikus, slaptus ekonominius susitarimus. Koks rytoj bus oras? Kokios nuolaidos rytoj bus prekybos centruose?

  • Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto lektorius, daktaras Deimantas Jastramskis sako, kad per pastaruosius 10 metų Lietuvos žiniasklaida pasikeitė, tačiau teigiamų poslinkių įvyko mažiau nei tikėtasi. Nuotrauka iš asmeninio D. Jastramskio albumo

    Nuo tada, kai straipsnis „Lietuvos žiniasklaidos sistemos modelio bruožai“ buvo parengtas, praėjo beveik 10 metų. Kiek ir kokių dalykų per šį laiką Lietuvos žiniasklaidos sistemoje pasikeitė, paklausėme jo autoriaus D. Jastramskio. Pateikiame jo vertinimus ir įžvalgas:

  • Praėjusių metų pabaigoje išplatintame pranešime spaudai „Transparency International“ Lietuvos skyrius (TILS) teigia, kad kas 5-tą eurą (1,4 mln. eurų) iš valstybės ir savivaldybių viešinimo biudžetų ir kas 7 eurą (10,6 tūkst. eurų) iš Europos Sąjungos (ES) investicijų savivaldybės skyrė su politikais susijusioms įmonėms, kurios viešino jų veiklą. Lėšas gavo ne tik žiniasklaidos priemonės ir viešinimo agentūros, bet ir statybų, šaldyto maisto, leidybos įmonės, – rodo duomenys, pateikiami TILS svetainėje www.manovalstybe.info.

  • Pastebima, kad Lietuvos žiniasklaidoje neproporcingai pasiskirstęs politinis vaidmuo ir savireguliacijos elementai.

    1990 m. atgavusiai nepriklausomybę Lietuvai teko susidurti su nemažai iššūkių: stengtis, kad išsivadavimą iš priespaudos pripažintų Vakarų šalys, nepasiduoti Lietuvos teritorijoje tebeesančioms Tarybų armijos dalinių provokacijoms, o taip pat – sukurti nepriklausomos valstybės struktūras…

Čia mūsų Sūduva 2020

  • Danutė Katkuvienė sako vis neatsistebinti audėjų – ir ne tik jų – išmone derinant spalvas, dėliojant raštus...

    Nijolė LINIONIENĖ Per penkiolika metų – jau šeštas solidus, išsamus leidinys, kiekvienas jų bėgant laikui įgauna vis didesnę vertę, nes juose – turtai iš mūsų liaudies meno lobyno…

  • Tarsi dar vienas momentas iš filmo – dainos, kurias traukė ir visi susirinkusieji.

    „Keturiasdešimt žydinčių pavasarių“ – taip vadinasi dokumentinis filmas, kurio premjerą krašto muziejuje kalvarijiečiai pamatė prieš savaitę. Jis skirtas dviem 2019 metų jubiliejams: visiems gerai žinomos ir mėgiamos kapelos „Gegužio žiedai“ 40–mečiui ir jo vadovo Vincento Svitojaus 90–osioms gimimo metinėms.

  • Saulius Tamulis ir jo įspūdingos kaukės.

    Petro Kriaučiūno viešosios bibliotekos didžiojoje salėje (II a.) jau veikia Šiaulių tautodailininko Sauliaus Tamulio kaukių paroda „Nuo Užgavėnių iki Užgavėnių“. S. Tamulis – Tautodailininkų sąjungos, tautodailininkų folkloro ansamblio „Margulis“, Šiaulių žemaičių sąjungos „Saulaukis“ narys, ne tik Lietuvoje pagarsėjusios papūgos Žako Albiniuko, traukiančio patriotines skanduotes, šeimininkas.

  • Tiek autorių dalyvavo parodos atidaryme (Aušrinė Dubauskienė dešinėje).

    Nijolė LINIONIENĖ Kybartų kultūros centre jau keletą metų atkakliai ir nuosekliai dirba menų studija „Smiltys“, vadovauja menotyrininkė Aušrinė Dubauskienė. Ir jau nebe pirmą kartą šios gražiai dirbančių ir, pasak pačių kūrėjų, „neprofesionalų“ grupės darbus galima išvysti Marijampolės kultūros centre.

  • Marijampoliečių kolektyvas „Balti vėjai“ dar labai jaunas.

    Šeštadienį vasario 1-ąją į Marijampolės kultūros centrą susirinko folkloro gerbėjai, mat vyko pirmas Marijampolės modernaus folkloro festivalis „Margai skamba“. Idėją realizavo Marijampolės kultūros centro darbuotoja ir festivalio vadovė Dalia Venckienė.

  • Štai tokie Gyvybės medžiai, kuriuos tautodailės specialistai palygino su garsiojo Liongino Šepkos darbais...

    Kaip jau informavome, Marijampolės kultūros centro antrame aukšte pradedant Tautodailės metus atidaryta Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda. Didžiulėje ekspozicijoje – daugybė įvairaus žanro kūrinių: drožinių, kompozicijų su natūraliomis pačios gamtos detalėmis, medžio gumbų improvizacijų, prieverpsčių ir skulptūrėlių, žaislų ir indų… Visa tai čia atkeliavo iš įvairių vietovių, autoriui artimų ir tolimesnių žmonių namų, nes viskas sukurta per ilgus dešimt­mečius – ir dalinta, dovanota…

  • Vladislovas Skarickas buvo ir „Mūzos“ klubo metraštininkas.

    Sausio pradžioje būtume minėję fotografo, vieno iš Marijampolės metraštininkų, Vladislovo Skaricko 85-ąsias gimimo metines. Deja, fotoklubo „Sūduva“ ir liaudies menininkų klubo „Mūza“ žmonės, buvę bendradarbiai tai pažymėjo jau be jo paties.

  • Kultūros centro mišrus vokalinis ansamblis „Savito“ atstovaus Marijampolei zoniniame konkurse.

    Devyni kolektyvai su savo vadovais, apie devynias dešimtis dainuojančių, gabių ir gražių žmonių ir apie tris dešimtis jų atliktų pačių įvairiausių dainų…

  • Kazimieras Aleliūnas parodos atidaryme papasakojo daug įdomių dalykų.

    Marijampolės kultūros centre marijampoliečio Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda atidarė Tautodailės metų vartus mūsų savivaldybėje.

  • Valė Klesevičienė džiaugėsi, kad į renginį susirinko ir Putino giminės, ir neabejingi jo kūrybai žmonės.

    Metų pradžia mūsų kraštui ir Lietuvai yra dovanojusi nemažai ryškių asmenybių – vien kultūros lauke išaugo ne vienas didingas medis… Su kuriuo iš jų galėtume palyginti Vincą Mykolaitį-Putiną – poetą ir prozininką, literatūros tyrinėtoją ir teoretiką, vertėją ir filosofą?

  • Šeštadienį Liudvinavo seniūnijos gyventojai, kraštiečiai, svečiai rinkosi į miestelio kultūros centrą, kur vyko Liudvinavo, kaip Mažosios kultūros sostinės, uždarymo iškilmės.