Dovanos idėja!!!

190px
  • „Sodros“ duomenimis, 2016 m. Lietuvoje teisines paslaugas iš viso teikė 3340 advokatų, jų padėjėjų, notarų ir antstolių. Lietuvai kaip valstybei, kuri savo gyventojų skaičiumi nesiekia 3 mln., toks skaičius atrodo gana nemažas.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

„Vežė tuos, kas mokėjo užsidirbti duoną sau ir dar kitam“

Gražiausius gyvenimo metus prievarta praleidę Sibiro platybėse: Krasnojarske, Igarkoje, prie Laptevų jūros, Norilske, Novosibirske, Omske, Magadane, Tomske, lietuviai neprarado tikėjimo gimtosios šalies laisve. Viltį susigrąžinti Lietuvos nepriklausomybę įžiebė 1988 metais pakilusi tautinio Atgimimo banga.

 

Kiekvieną trečiadienį pusdieniui Elvyra Kryms ateina į LPKTS Marijampolės skyrių ir laukia likimo brolių ir sesių.

Kiekvieną trečiadienį pusdieniui Elvyra Kryms ateina į LPKTS Marijampolės skyrių ir laukia likimo brolių ir sesių.

Tremtiniai būrėsi į sąjungą
Kartu su Sąjūdžiu buvę sovietinių lagerių politiniai kaliniai ir Sibiro tremtiniai pirmieji susibūrė į klubą „Tremtinys“, kuris 1990 m. buvo pavadintas Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga (LPKTS). Visoje šalyje susikūrė 58 tremtinių skyriai, vienijantys apie 76 tūkstančius žmonių. Sąjungos lėšomis ir pastangomis Lietuvoje pastatyta šimtai paminklų ir keletas memorialų žuvusiems Lietuvos partizanams ir okupantų nukankintiems Laisvės kovotojams atminti. Daugelyje miestų ir miestelių įrengti tremties ir rezistencijos muziejai ar ekspozicijos. Kone kiekviename filiale susibūrė chorai ar ansambliai.
LPKTS Marijampolės skyrius susikūrė taip pat 1988 m. Buvusios politinės kalinės Aldonos Vilutienės iniciatyva 1992 m. mieste įsteigtas Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejus. Įkurtame Tremtinių skyriuje tais pačiais metais buvęs pedagoginės muzikos mokyklos dėstytojas Vidmantas Bandzaitis subūrė chorą „Godos“.

Kuklios skyriaus patalpos alsuoja pagarba Laisvės kovų dalyviams ir tremtiniams.

Kuklios skyriaus patalpos alsuoja pagarba Laisvės kovų dalyviams ir tremtiniams.

Gretos retėja…
Kai praėjusią savaitę apsilankėme Gedimino g. 10-2, kur įsikūręs LPKTS Marijampolės skyrius, čia kaip tik vyko registracija norinčiųjų važiuoti į Ariogalą, į tradicinį tremtinių, politinių kalinių ir Laisvės kovų dalyvių sąskrydį „Su Lietuva širdy“. Choras „Godos“ su dabartine vadove Laima Vencloviene – pagrindiniai marijampoliečių atstovai susitikime Dubysos slėnyje.
– Nedaug, tik 14 žmonių, pareiškė norą važiuoti į sąskrydį… Vieni pasiligoję, kitų jau nebėra… Žmonių kaskart vis mažiau. Bet prisijungs mūsų choristai, Kalvarijos tremtinių choras ir susidarys pilnas autobusas. Dar ir patys savarankiškai kiti važiuoja, – geros nuotaikos nepraranda kiekvieną trečiadienį skyriuje savo likimo brolių ir sesių laukianti Elvyra Kryms.
Prisiminusi, koks pakilimas buvo pirmais Nepriklausomybės metais, kiek žmonių ateidavo, moteris liūdnai konstatuoja, kad dabar kartais vienas, kartais du trys aukštyn stačiais laiptais į antrame aukšte esantį skyrių užlipa.
– Skyriuje buvo įregistruota apie 500 narių, per beveik tris dešimtmečius kartoteka vis mažėja. Apie kai kurių netektis net ir nesužinome, nors ligos ar artimųjų mirties atveju prašantiems skiriama pašalpa. Bent kartą per metus skyriuje apsilanko tie, kurie moka nario mokestį, dabar jis – 5 eurai. Vyresnių vis mažiau, o jaunesni, tie, kurie gimę tremtyje, ateina tik tada, kai reikia tvarkyti senatvės pensijos dokumentus, ieškoti tremties dokumentų. Tada atsiprašinėja, kad neturėję laiko dalyvauti renginiuose, nežinoję apie nario mokestį. Už visą laikotarpį jo ir nereikalaujame, bent už praėjusius trejus metus, – ne tik juos, bet ir visus prijaučiančius tremtinių sąjungai ateiti kviečia E. Kryms.

 

Sibiro lietuvaitės 1956 metais. Elvyra Kryms (Laukaitytė) – pirma iš dešinės.

Sibiro lietuvaitės 1956 metais. Elvyra Kryms (Laukaitytė) – pirma iš dešinės.

Visada buvo viltis sugrįžti
Daugiausia trečiadieniais priešpiet, kai skyrius atidarytas ir jame budi ponia Elvyra, žmonės ateina tiesiog pasikalbėti, pasiguosti. Bendravimo ypač pasigenda vienišieji. Tremtis neturi senaties, ir nors jau praėję beveik 70 metų nuo paskutinių priverstinių vežimų, atmintyje viskas gyva ir jautru. Todėl ir pokalbiai – ir su praeities jauduliu, ir su nerimu dėl ateities.
1949 m. pavasarį, kai Laukaičių šeimą rusų armijos karininkas su dviem eiliniais prižadino naktį ir pasakė, kad reikės važiuoti, Elvyrai ėjo keturiolikti, broliui buvo pora metų daugiau.

1957 m. Ačinsko medicinos mokyklos absolventės (Elvyra – antroje eilėje centre).

1957 m. Ačinsko medicinos mokyklos absolventės (Elvyra – antroje eilėje centre).

– Nuvežė į Krasnojarsko kraštą, Užuro rajoną. Tarybinio ūkio skyriuje, kuriame apgyvendino, buvome penkios lietuvių šeimos, – prisimena Elvyra. – Sunkiausia buvo kalbėtis su vietiniais, bet per kelis mėnesius pramokau rusiškai ir rugsėjį pradėjau eiti į mokyklą. Iš pradžių buvo sunkiau, paskui tėvai nusipirko karvę, pradėjo ūkiškai gyventi, tėtis dirbo staliumi, prie jo ir brolis įsidarbino, o aš baigusi mokyklą įstojau į medicinos felčerių mokyklą.
Moteris prisimena, kad nors šeima, atrodo, kabinosi į gyvenimą svetur, bet visada mintyse buvo Lietuva ir viltis sugrįžti. Ir kai 1958 metais leido išvykti, iškart susiruošė namo. Deja, grįžti nelabai buvo kur – namai Marijampolėje, Kęstučio gatvėje, buvo sudegę… Tėvai rado butą, kuriame juos priregistravo, bet vėliau išregistravo, nes jie neturėjo darbo. Buvo toks užburtas ratas: darbo negausi, jeigu neregistruotas, o neregistruoja, jeigu neturi darbo… Felčerės diplomą turinčiai Elvyrai per pažįstamus pavyko įsidarbinti Kaliningrado srities Gvardejsko rajono Znamensko geležinkelio stoties med. punkte. Ten merginą ir priregistravo, tačiau su ja kartu atvažiavusių tėvų – ne, nes per arti Lietuva buvo… Tik Autonormalių gamykloje dirbusiam broliui pavyko tėvus parsivežti ir priregistruoti Marijampolėje.
Neužsibuvo Kaliningrado srityje ir Elvyra. Po trejų metų ji išvažiavo į Latviją, kur su to paties likimo draugu, taip pat sugrįžusiu į tėviškę iš Sibiro, sukūrė šeimą, dirbo pagal specialybę. Tik labai traukė namai, ir 1984 m. sugrįžo į Marijampolę, taip pat įsidarbino Autonormalių gamykloje.
– Visada tikėjau, kad bus Laisvė, ir kai prasidėjo Sąjūdis, buvau visur: ir tremtinių chore, ir prie Seimo Sausio 13-ąją, ir Baltijos kely, ir mitinguose, ir partizanų pagerbimo minėjimuose. Nors buvo sunku, bet žinojau, kad tai laikina, tikėjau, kad šalis pakils. Nelengva ir dabar, bet mus tarybinė santvarka išmokė – kiek turi, iš tiek ir išgyveni, tad ir nesiskundžiu, – šypteli moteris.

 

Choras „Godos“ susibūrė pirmais skyriaus susikūrimo metais. Deja, jau daugelio choristų nebėra...

Choras „Godos“ susibūrė pirmais skyriaus susikūrimo metais. Deja, jau daugelio choristų nebėra…

Lietuvoje viskas bus gerai
Jai pritaria ir į skyrių tą trečiadienio priešpietę atėjęs Juozas Matulevičius. Jie ne tik buvę bendradarbiai, bet kaip vėliau išsiaiškino, gal netgi tuo pačiu ešelonu į Sibirą vežti. Tik dvylikametis Juozas su tėvais, broliais ir seserimis iš Vilkaviškio rajono Gražiškių valsčiaus nugabentas dar tolyn – į Balachtą, Krasnojarsko kraštą.
– Vežė tuos, kas mokėjo užsidirbti duoną sau ir dar kitam, nes patys buvo tinginiai, – sako tremtinys, į Lietuvą sugrįžęs 1957 m. rugsėjį. Jo nuomone, ir dabar yra dalis žmonių, kuriems tik reikia, kad kiti duotų. – Dabar, kai jaunimas sako, kad iš užsienių grįš tada, kai Lietuvoje bus gerai gyventi, tokius laikau pavojingiausiais – dėl geresnio pinigo jie atsisako savo šalies, bet nepagalvoja apie tai, kas čia sukurs gerovę, jeigu ne jie patys. Baigęs aukštuosius mokslus žmogus turi pats mokėti dirbti ir dar kitam darbo vietą sukurti, o ne bėgti laimės kitur ieškoti.
Pasak J. Matulevičiaus, blogai, kad jaunimas nesidomi savo šalies istorija, nežino, kiek dėl jos laisvės buvo kovota ir kaip ją reikia branginti. Vyras svarsto, kad atkūrus Nepriklausomybę nereikėjo viską naikinti, o dabar, tarsi darant atradimą, viską iš naujo kurti. Vis dėlto tiki, kad, jei nebus karų, Lietuvoje viskas bus gerai, išliks patys tikriausi patriotai, ant kurių ir laikysis visa šalis.

Pažinimo laboratorija 2020

  • Šiandien spaudos leidinių pasirinkimas – didžiulis. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    „Žiniasklaidos teisės vadove“, kurio autoriai Liudvika Meškauskaitė ir Dainius Sinkevičius, akcentuojama, kad žiniasklaidai ir žurnalistams naudojimasis žodžio laisve ir pagarba kitų žodžio laisvei, įtraukiant visuomenę į atviras diskusijas, yra kasdienio darbo pagrindas. „Būtent žurnalistai yra tie, kurie rinkdami ir skleisdami reikšmingą informaciją, reikalaudami galingųjų atskaitomybės, inicijuodami viešas visuomeninės reikšmės diskusijas bei užtikrindami nuomonių įvairovę, stovi žodžio laisvės sargyboje“.

  • Ar šiandien žiniasklaidos ir žurnalistų veiklos reglamentavimo laikomasi visuomenės informavimo politikoje, kiek laisva yra žiniasklaida nuo reklamos davėjų, projektų viešintojų, politinių jėgų Lietuvoje? Kokiais leidiniais pasitikima? Ar vis augančių socialinių tinklų naudojimasis, nemokami interneto portalai neišstumia iš gyvenimo laisvos žiniasklaidos, kuriai išgyventi darosi vis sunkiau. Kokių sąlygų reikėtų, kad žiniasklaida būtų tikrai nepriklausoma, objektyvi nuo politikų, nuo pinigų, nuo povandeninių interesų „Pažinimo laboratorijoje“ diskutuoja skaitytojai.

  • Dr. Andrius VAIŠNYS, Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas. Adomo Taraskevičiaus nuotrauka

    Dr. Andrius VAIŠNYS,  Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas Praėjo trys dešimtmečiai, kai Lietuvoje, gretimose šalyse „spaudos laisvė“ tapo viešo gyvenimo diskusija ir jai pradėtas kloti teisinis pamatas. Anuomet, 1989–1990 metais buvo „suderintos“ visiškai nederančios etinės ir teisinės normos: kritikuojant cenzūrą ji palaipsniui paversta spaudos priežiūra – taip buvo įrašyta 1990-ųjų vasarį Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatyme, kuriuo įteisinta Spaudos kontrolės valdyba, veikusi kelis metus.

  • Lietuvos žiniasklaidos modelis labai panašus į skandinavišką, tačiau kai kuriose srityse mes juos tik vejamės.

    2007 m. mirus prancūzui mokslininkui Klodui Žan Bertrandui (Claude Jean Bertrand,) elektroniniu paštu išplatintame pranešime rašyta, jog velionis „puoselėjo žiniasklaidos etikos, atskaitingumo sistemų ir deontologijos koncepciją demokratijos pamatuose visame pasaulyje.“

  • Dainius RADZEVIČIUS, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas

      Vis dėlto šiandieninio mūsų eksperto nuomone, mums dar reikia įsisąmoninti, kad žiniasklaida – tiesiog verslo modelis, o ne galios propagavimo įrankis, ir būti kritiškesniems, daugiau oponuoti valdžiai ir verslui, daugiau keliauti po pasaulio šalis ir rodyti, kaip ten gyvena žmonės. Artimiausias modelis mums, jo manymu, skandinaviškas.

  • Lietuva pasauliniame žiniasklaidos laisvės indekse šiuo metu užima 30 vietą – praneša organizacija „Reporteriai be sienų“.

  • Romas LINIONIS, fotografas, kraštotyrininkas.

    Medijos itin veikia visuomenę, kurioje jos vaidina didžiulį vaidmenį ne tik dėl turinio, bet ir dėl savo charakteristikų. Kartu iškyla dilema dėl informacijos patikimumo vertinimo. Daug kas mano, kad tradicinė žiniasklaida yra patikimesnis šaltinis negu socialinėse medijose skleidžiama informacija.

  • Vis dažniau tenka išgirsti, kad kai kuriems skaitytojams internetas nepakeis laikraščių. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    Tiek daug margos ir įvairios žiniasklaidos, kokią turime dabar, vargu ar kada turėjome. Žinias skelbia laikraščiai, žurnalai, televizijos kanalai. Operatyvumu juos lenkia portalai, socialiniai tinklai. Žurnalistais esame visi, rašome apie viską. Akimirksniu galime internete rasti mus dominančią informaciją iš viso pasaulio, naujausias žinias. Dilema kyla, kaip atsirinkti, ką skaityti, kuo tikėti.

  • Neseniai Jolita Linkevičiūtė visuomenei pristatė savo knygą „Kilmės įrašas“. Nuotrauka iš J. Linkevičiūtės asmeninio albumo

    Jolita LINKEVIČIŪTĖ, žurnalistė, Komunikacijos ir informacijos mokslų daktarė Norėtume, kad žiniasklaida būtų gražus atspindys ir atspindėtų tai, ką patys norime matyti. Skandalus. Korumpuotus politikus, slaptus ekonominius susitarimus. Koks rytoj bus oras? Kokios nuolaidos rytoj bus prekybos centruose?

  • Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto lektorius, daktaras Deimantas Jastramskis sako, kad per pastaruosius 10 metų Lietuvos žiniasklaida pasikeitė, tačiau teigiamų poslinkių įvyko mažiau nei tikėtasi. Nuotrauka iš asmeninio D. Jastramskio albumo

    Nuo tada, kai straipsnis „Lietuvos žiniasklaidos sistemos modelio bruožai“ buvo parengtas, praėjo beveik 10 metų. Kiek ir kokių dalykų per šį laiką Lietuvos žiniasklaidos sistemoje pasikeitė, paklausėme jo autoriaus D. Jastramskio. Pateikiame jo vertinimus ir įžvalgas:

  • Praėjusių metų pabaigoje išplatintame pranešime spaudai „Transparency International“ Lietuvos skyrius (TILS) teigia, kad kas 5-tą eurą (1,4 mln. eurų) iš valstybės ir savivaldybių viešinimo biudžetų ir kas 7 eurą (10,6 tūkst. eurų) iš Europos Sąjungos (ES) investicijų savivaldybės skyrė su politikais susijusioms įmonėms, kurios viešino jų veiklą. Lėšas gavo ne tik žiniasklaidos priemonės ir viešinimo agentūros, bet ir statybų, šaldyto maisto, leidybos įmonės, – rodo duomenys, pateikiami TILS svetainėje www.manovalstybe.info.

  • Pastebima, kad Lietuvos žiniasklaidoje neproporcingai pasiskirstęs politinis vaidmuo ir savireguliacijos elementai.

    1990 m. atgavusiai nepriklausomybę Lietuvai teko susidurti su nemažai iššūkių: stengtis, kad išsivadavimą iš priespaudos pripažintų Vakarų šalys, nepasiduoti Lietuvos teritorijoje tebeesančioms Tarybų armijos dalinių provokacijoms, o taip pat – sukurti nepriklausomos valstybės struktūras…

Čia mūsų Sūduva 2020

  • Marijampoliečių kolektyvas „Balti vėjai“ dar labai jaunas.

    Šeštadienį vasario 1-ąją į Marijampolės kultūros centrą susirinko folkloro gerbėjai, mat vyko pirmas Marijampolės modernaus folkloro festivalis „Margai skamba“. Idėją realizavo Marijampolės kultūros centro darbuotoja ir festivalio vadovė Dalia Venckienė.

  • Štai tokie Gyvybės medžiai, kuriuos tautodailės specialistai palygino su garsiojo Liongino Šepkos darbais...

    Kaip jau informavome, Marijampolės kultūros centro antrame aukšte pradedant Tautodailės metus atidaryta Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda. Didžiulėje ekspozicijoje – daugybė įvairaus žanro kūrinių: drožinių, kompozicijų su natūraliomis pačios gamtos detalėmis, medžio gumbų improvizacijų, prieverpsčių ir skulptūrėlių, žaislų ir indų… Visa tai čia atkeliavo iš įvairių vietovių, autoriui artimų ir tolimesnių žmonių namų, nes viskas sukurta per ilgus dešimt­mečius – ir dalinta, dovanota…

  • Vladislovas Skarickas buvo ir „Mūzos“ klubo metraštininkas.

    Sausio pradžioje būtume minėję fotografo, vieno iš Marijampolės metraštininkų, Vladislovo Skaricko 85-ąsias gimimo metines. Deja, fotoklubo „Sūduva“ ir liaudies menininkų klubo „Mūza“ žmonės, buvę bendradarbiai tai pažymėjo jau be jo paties.

  • Kultūros centro mišrus vokalinis ansamblis „Savito“ atstovaus Marijampolei zoniniame konkurse.

    Devyni kolektyvai su savo vadovais, apie devynias dešimtis dainuojančių, gabių ir gražių žmonių ir apie tris dešimtis jų atliktų pačių įvairiausių dainų…

  • Kazimieras Aleliūnas parodos atidaryme papasakojo daug įdomių dalykų.

    Marijampolės kultūros centre marijampoliečio Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda atidarė Tautodailės metų vartus mūsų savivaldybėje.

  • Valė Klesevičienė džiaugėsi, kad į renginį susirinko ir Putino giminės, ir neabejingi jo kūrybai žmonės.

    Metų pradžia mūsų kraštui ir Lietuvai yra dovanojusi nemažai ryškių asmenybių – vien kultūros lauke išaugo ne vienas didingas medis… Su kuriuo iš jų galėtume palyginti Vincą Mykolaitį-Putiną – poetą ir prozininką, literatūros tyrinėtoją ir teoretiką, vertėją ir filosofą?

  • Šeštadienį Liudvinavo seniūnijos gyventojai, kraštiečiai, svečiai rinkosi į miestelio kultūros centrą, kur vyko Liudvinavo, kaip Mažosios kultūros sostinės, uždarymo iškilmės.