Dovanos idėja!!!

190px
  • „Sodros“ duomenimis, 2016 m. Lietuvoje teisines paslaugas iš viso teikė 3340 advokatų, jų padėjėjų, notarų ir antstolių. Lietuvai kaip valstybei, kuri savo gyventojų skaičiumi nesiekia 3 mln., toks skaičius atrodo gana nemažas.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Žemės reformos šalininkas ir vykdytojas

Mykolas Krupavičius – žemės ūkio ministras (1923–1926 m.).

Mykolas Krupavičius – žemės ūkio ministras (1923–1926 m.).

Nepriklausomybę paskelbusioje Lietuvoje buvo tūkstančiai opių klausimų, o patirties ir sugebančių problemas spręsti žmonių mažai. Todėl nereikėtų stebėtis, kad įvairiose srityse darbavosi, atrodo, toli nuo tų dalykų esantys žmonės.
Kaip sako istorikas A. Totoris, lyg ir keista, kad reforma rūpinosi ir žemės ūkio ministru tapo kunigas, bet kita vertus – ar ne svarbiausia buvo strategija ir organizaciniai sugebėjimai? M. Krupavičius ne kartą mini, kad į politiką ėjo nenoriai, bet „žinojau, kad demokratinėje tvarkoje kiekvienas geros valios lietuvis turi ne tik išmanyti savo krašto politikos srityje, bet ir aktyviai joje dalyvauti. Kur visuomenėje tokio politikos vertinimo nėra, kur žmonės nuo politikos, kaip nuo nešvaraus darbo, traukiasi, ten už tai kenčia ir pats kraštas, ir tie patys žmonės. Apolitiškumas, antipartiškumas yra liga, nuo kurios reikia gydytis.“ Jis vadovavosi krikščionių demokratų partijos nuostatomis siekti visuomenės gerovės vadovaujantis krikščionybės dėsniais.
Valstybės Taryba pavedė M. Krupavičiui važinėti po Lietuvą, į atokiausius kampelius su paskaitomis apie nepriklausomą Lietuvą, jos tarptautinę situaciją, žmonių pareigas, dirbant savo šalies labui ir įtvirtinant nepriklausomybę…
1918 m. gruodžio 1 d. buvo sudaryta Žemės reformos komisija, M. Krupavičius išrinktas jos pirmininku. Pats kilęs iš kaimo, nuolat matydamas jo žmonių vargus, jis buvo radikalios žemės reformos šalininkas. Kad reforma būtina, sutiko kone visos partijos, bet kokia ji turi būti, sutarimo nebuvo – dargi atvirkščiai, net dešiniosios politinės jėgos nebuvo vieningos, ką jau kalbėti apie socialdemokratus ar komunistus. Kai kurie didieji politikai apskritai neigė reformos reikalingumą.

1926-ųjų pavasaris: iki perversmo liko dar pusmetis, ministras leidiniuose aiškina reformos esmę ir naudą...

1926-ųjų pavasaris: iki perversmo liko dar pusmetis, ministras leidiniuose aiškina reformos esmę ir naudą…

Prelatas Krupavičius ją laikė viena svarbiausių sudėtinių valstybės atkūrimo dalių. Kuo daugiau žmonių turės žemės (1918 m. statistikos duomenimis, Lietuvoje buvo 60000 bežemių ir 40000 mažažemių valstiečių) – tuo mažiau išvažiuos laimės ieškoti svetur, todėl reikia priverstinai paimti ją iš dvarų, bankų, visuomeninių organizacijų ir net Bažnyčios, atlyginant taip, kaip numatys valstybė… Šį siūlymą labai palaikė Vilniaus vyskupas Jurgis Matulaitis, akcentuodamas svarbų valstybės vaidmenį, taip pat ekonomistas Albinas Rimka. Pastarasis, kaip ir Krupavičius, buvo įsitikinęs, kad svarbiausia aprūpinti žeme jos neturinčius, stiprinti smulkiuosius ir vidutinius ūkius. Tačiau nemažai kunigų, nekalbant apie dvarininkus, tokiai reformai nepritarė. Jie skundėsi Kauno vyskupui ir Vatikanui, reikalavo nušalinti Krupavičių nuo šių reikalų ir išsiųsti iš Kauno. Apie šį laikotarpį taip pat reikėtų kalbėti atskirai, nes sulaukta ir tikrintojų iš Vatikano, ir detektyvo vertų atsitikimų…
Steigiamajame Seime verdant karštiems debatams, vis dėlto M. Krupavičiui ir jo šalininkams pozicijas pavyko apginti – reforma prasidėjo. Daug lėmė jo sugebėjimas argumentuoti, pagrįsti kiekvieną siūlymą, nes priešiškai nusiteikusiųjų puolimas buvo užgaulus, nesiskaitant su žodžiais. Žemės reforma reiškė ir kaimų išskirstymą į vienkiemius: reformatoriai buvo įsitikinę, kad juose bus geriau ir ūkininkauti, ir gyventi. „Suvalkijoje buvo lengviau – tik dvarus dalijo, o kitur juk buvo gatviniai kaimai… Reforma vyko gana sparčiai, trūko žmonių, ypač matininkų, kartu su žemės dalijimu buvo ir fiksuojama, fotografuojama tai, kas yra, daug kur reikėjo vėl sulietuvinti vietovių pavadinimus. Tai buvo milžiniškas darbas“, – sako A. Totoris.
Proga realiai prisidėti prie žemės reformos vykdymo atsirado 1923 metais, kai rinkimuose krikščionys demokratai Seime užsitikrino daugumą. Daug kur cituojamas Prezidentas Aleksandras Stulginskis, kuris pasiūlęs žemės ūkio ministru M. Krupavičių: „Pravedei Žemės reformos įstatymą, tad eik ir įgyvendink jį. Pažiūrėsim, kaip išvirtąją košę išsrėbsi“. Darbo ėmėsi energingai, nors pradžia gero nežadėjo: ministerijos tarnautojai buvo nepareigingi, tinginiavo, ėmė kyšius… Pats būdamas punktualus ir sąžiningas auklėjo juos savo pavyzdžiu, buvo griežtas. Į aukštas pareigas skyrė nebūtinai savo partijos žmogų – žiūrėjo, kaip dirba. Ne geresnė padėtis buvo ir provincijoje – kartais ministras pats vykdavo patikrinti faktų nepranešęs… Reikėjo stiprios rankos.
Nuo 1923 iki 1926 metų M. Krupavičiui būnant ministru išdalinta 463 tūkstančiai ha nusavintos žemės, į vienkiemius iškelta apie 20 tūkstančių ūkininkų. Naujakuriams išleista 16 milijonų litų – tai daug, turint omenyje menkus valstybės finansus, jiems duota sėklų, miško medžiagos, buvo steigiami linų perdirbimo, sėklų valymo, vaisių ir daržovių perdirbimo punktai, pieno perdirbimo bendrovės, steigėsi kooperatyvai. Įsteigta 14 žemės ūkio mokyklų, 1924 m. Dotnuvoje atidaryta Žemės ūkio akademija.
M. Krupavičius svajojo apie lietuvišką kaimą, kuris iš tolo raudonuos čerpių stogais… Istorikai sutaria, kad net jei nebūtų nuveikęs nieko daugiau, M. Krupavičius vien už šią žemės reformą būtų vertas prisiminti.
…Po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo viskas pasikeitė. M. Krupavičius, laikytas iki tol populiariausiu politiku, naujai valdžiai kėlė grėsmę. Jis ne tik neteko pareigų, bet ir tapo nepageidaujamas. Žemės reformos įstatymas buvo pakeistas dvarininkų naudai, steigėsi stambios bendrovės, kurios siūlė mažas kainas. Mokesčiai už žemę buvo dideli, žmonės skolinosi iš bankų. Suvalkijoje ūkininkai streikavo…

Pažinimo laboratorija 2020

  • Šiandien spaudos leidinių pasirinkimas – didžiulis. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    „Žiniasklaidos teisės vadove“, kurio autoriai Liudvika Meškauskaitė ir Dainius Sinkevičius, akcentuojama, kad žiniasklaidai ir žurnalistams naudojimasis žodžio laisve ir pagarba kitų žodžio laisvei, įtraukiant visuomenę į atviras diskusijas, yra kasdienio darbo pagrindas. „Būtent žurnalistai yra tie, kurie rinkdami ir skleisdami reikšmingą informaciją, reikalaudami galingųjų atskaitomybės, inicijuodami viešas visuomeninės reikšmės diskusijas bei užtikrindami nuomonių įvairovę, stovi žodžio laisvės sargyboje“.

  • Ar šiandien žiniasklaidos ir žurnalistų veiklos reglamentavimo laikomasi visuomenės informavimo politikoje, kiek laisva yra žiniasklaida nuo reklamos davėjų, projektų viešintojų, politinių jėgų Lietuvoje? Kokiais leidiniais pasitikima? Ar vis augančių socialinių tinklų naudojimasis, nemokami interneto portalai neišstumia iš gyvenimo laisvos žiniasklaidos, kuriai išgyventi darosi vis sunkiau. Kokių sąlygų reikėtų, kad žiniasklaida būtų tikrai nepriklausoma, objektyvi nuo politikų, nuo pinigų, nuo povandeninių interesų „Pažinimo laboratorijoje“ diskutuoja skaitytojai.

  • Dr. Andrius VAIŠNYS, Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas. Adomo Taraskevičiaus nuotrauka

    Dr. Andrius VAIŠNYS,  Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas Praėjo trys dešimtmečiai, kai Lietuvoje, gretimose šalyse „spaudos laisvė“ tapo viešo gyvenimo diskusija ir jai pradėtas kloti teisinis pamatas. Anuomet, 1989–1990 metais buvo „suderintos“ visiškai nederančios etinės ir teisinės normos: kritikuojant cenzūrą ji palaipsniui paversta spaudos priežiūra – taip buvo įrašyta 1990-ųjų vasarį Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatyme, kuriuo įteisinta Spaudos kontrolės valdyba, veikusi kelis metus.

  • Lietuvos žiniasklaidos modelis labai panašus į skandinavišką, tačiau kai kuriose srityse mes juos tik vejamės.

    2007 m. mirus prancūzui mokslininkui Klodui Žan Bertrandui (Claude Jean Bertrand,) elektroniniu paštu išplatintame pranešime rašyta, jog velionis „puoselėjo žiniasklaidos etikos, atskaitingumo sistemų ir deontologijos koncepciją demokratijos pamatuose visame pasaulyje.“

  • Dainius RADZEVIČIUS, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas

      Vis dėlto šiandieninio mūsų eksperto nuomone, mums dar reikia įsisąmoninti, kad žiniasklaida – tiesiog verslo modelis, o ne galios propagavimo įrankis, ir būti kritiškesniems, daugiau oponuoti valdžiai ir verslui, daugiau keliauti po pasaulio šalis ir rodyti, kaip ten gyvena žmonės. Artimiausias modelis mums, jo manymu, skandinaviškas.

  • Lietuva pasauliniame žiniasklaidos laisvės indekse šiuo metu užima 30 vietą – praneša organizacija „Reporteriai be sienų“.

  • Romas LINIONIS, fotografas, kraštotyrininkas.

    Medijos itin veikia visuomenę, kurioje jos vaidina didžiulį vaidmenį ne tik dėl turinio, bet ir dėl savo charakteristikų. Kartu iškyla dilema dėl informacijos patikimumo vertinimo. Daug kas mano, kad tradicinė žiniasklaida yra patikimesnis šaltinis negu socialinėse medijose skleidžiama informacija.

  • Vis dažniau tenka išgirsti, kad kai kuriems skaitytojams internetas nepakeis laikraščių. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    Tiek daug margos ir įvairios žiniasklaidos, kokią turime dabar, vargu ar kada turėjome. Žinias skelbia laikraščiai, žurnalai, televizijos kanalai. Operatyvumu juos lenkia portalai, socialiniai tinklai. Žurnalistais esame visi, rašome apie viską. Akimirksniu galime internete rasti mus dominančią informaciją iš viso pasaulio, naujausias žinias. Dilema kyla, kaip atsirinkti, ką skaityti, kuo tikėti.

  • Neseniai Jolita Linkevičiūtė visuomenei pristatė savo knygą „Kilmės įrašas“. Nuotrauka iš J. Linkevičiūtės asmeninio albumo

    Jolita LINKEVIČIŪTĖ, žurnalistė, Komunikacijos ir informacijos mokslų daktarė Norėtume, kad žiniasklaida būtų gražus atspindys ir atspindėtų tai, ką patys norime matyti. Skandalus. Korumpuotus politikus, slaptus ekonominius susitarimus. Koks rytoj bus oras? Kokios nuolaidos rytoj bus prekybos centruose?

  • Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto lektorius, daktaras Deimantas Jastramskis sako, kad per pastaruosius 10 metų Lietuvos žiniasklaida pasikeitė, tačiau teigiamų poslinkių įvyko mažiau nei tikėtasi. Nuotrauka iš asmeninio D. Jastramskio albumo

    Nuo tada, kai straipsnis „Lietuvos žiniasklaidos sistemos modelio bruožai“ buvo parengtas, praėjo beveik 10 metų. Kiek ir kokių dalykų per šį laiką Lietuvos žiniasklaidos sistemoje pasikeitė, paklausėme jo autoriaus D. Jastramskio. Pateikiame jo vertinimus ir įžvalgas:

  • Praėjusių metų pabaigoje išplatintame pranešime spaudai „Transparency International“ Lietuvos skyrius (TILS) teigia, kad kas 5-tą eurą (1,4 mln. eurų) iš valstybės ir savivaldybių viešinimo biudžetų ir kas 7 eurą (10,6 tūkst. eurų) iš Europos Sąjungos (ES) investicijų savivaldybės skyrė su politikais susijusioms įmonėms, kurios viešino jų veiklą. Lėšas gavo ne tik žiniasklaidos priemonės ir viešinimo agentūros, bet ir statybų, šaldyto maisto, leidybos įmonės, – rodo duomenys, pateikiami TILS svetainėje www.manovalstybe.info.

  • Pastebima, kad Lietuvos žiniasklaidoje neproporcingai pasiskirstęs politinis vaidmuo ir savireguliacijos elementai.

    1990 m. atgavusiai nepriklausomybę Lietuvai teko susidurti su nemažai iššūkių: stengtis, kad išsivadavimą iš priespaudos pripažintų Vakarų šalys, nepasiduoti Lietuvos teritorijoje tebeesančioms Tarybų armijos dalinių provokacijoms, o taip pat – sukurti nepriklausomos valstybės struktūras…

Čia mūsų Sūduva 2020

  • Marijampoliečių kolektyvas „Balti vėjai“ dar labai jaunas.

    Šeštadienį vasario 1-ąją į Marijampolės kultūros centrą susirinko folkloro gerbėjai, mat vyko pirmas Marijampolės modernaus folkloro festivalis „Margai skamba“. Idėją realizavo Marijampolės kultūros centro darbuotoja ir festivalio vadovė Dalia Venckienė.

  • Štai tokie Gyvybės medžiai, kuriuos tautodailės specialistai palygino su garsiojo Liongino Šepkos darbais...

    Kaip jau informavome, Marijampolės kultūros centro antrame aukšte pradedant Tautodailės metus atidaryta Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda. Didžiulėje ekspozicijoje – daugybė įvairaus žanro kūrinių: drožinių, kompozicijų su natūraliomis pačios gamtos detalėmis, medžio gumbų improvizacijų, prieverpsčių ir skulptūrėlių, žaislų ir indų… Visa tai čia atkeliavo iš įvairių vietovių, autoriui artimų ir tolimesnių žmonių namų, nes viskas sukurta per ilgus dešimt­mečius – ir dalinta, dovanota…

  • Vladislovas Skarickas buvo ir „Mūzos“ klubo metraštininkas.

    Sausio pradžioje būtume minėję fotografo, vieno iš Marijampolės metraštininkų, Vladislovo Skaricko 85-ąsias gimimo metines. Deja, fotoklubo „Sūduva“ ir liaudies menininkų klubo „Mūza“ žmonės, buvę bendradarbiai tai pažymėjo jau be jo paties.

  • Kultūros centro mišrus vokalinis ansamblis „Savito“ atstovaus Marijampolei zoniniame konkurse.

    Devyni kolektyvai su savo vadovais, apie devynias dešimtis dainuojančių, gabių ir gražių žmonių ir apie tris dešimtis jų atliktų pačių įvairiausių dainų…

  • Kazimieras Aleliūnas parodos atidaryme papasakojo daug įdomių dalykų.

    Marijampolės kultūros centre marijampoliečio Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda atidarė Tautodailės metų vartus mūsų savivaldybėje.

  • Valė Klesevičienė džiaugėsi, kad į renginį susirinko ir Putino giminės, ir neabejingi jo kūrybai žmonės.

    Metų pradžia mūsų kraštui ir Lietuvai yra dovanojusi nemažai ryškių asmenybių – vien kultūros lauke išaugo ne vienas didingas medis… Su kuriuo iš jų galėtume palyginti Vincą Mykolaitį-Putiną – poetą ir prozininką, literatūros tyrinėtoją ir teoretiką, vertėją ir filosofą?

  • Šeštadienį Liudvinavo seniūnijos gyventojai, kraštiečiai, svečiai rinkosi į miestelio kultūros centrą, kur vyko Liudvinavo, kaip Mažosios kultūros sostinės, uždarymo iškilmės.