Dovanos idėja!!!

190px
  • „Sodros“ duomenimis, 2016 m. Lietuvoje teisines paslaugas iš viso teikė 3340 advokatų, jų padėjėjų, notarų ir antstolių. Lietuvai kaip valstybei, kuri savo gyventojų skaičiumi nesiekia 3 mln., toks skaičius atrodo gana nemažas.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Signataras Jonas Mačys: „Norėjosi padaryti kiek galima daugiau“

Nuo 1995 m. J. Mačys dvi kadencijas vadovavo Vilkaviškio rajono savivaldybės tarybai, buvo išrinktas meru.

Nuo 1995 m. J. Mačys dvi kadencijas vadovavo Vilkaviškio rajono savivaldybės tarybai, buvo išrinktas meru.

Igliškėlių kaimo (Marijampolės sav.) ūkininkų šeimoje gimęs ir drauge su keturiais broliais bei seserimi augęs Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo (AT-AS) Kovo 11-osios akto „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ signataras Jonas Mačys jį pažinojusių mūsų krašto žmonių, signatarų ir artimųjų atmintyje išliko kaip labai darbštus, atkaklus ir veržlus, optimistiškos prigimties žmogus. Šie, matyt, su tėvų kraujo genais paveldėti ir dėl gana sunkios vaikystės bei jaunystės įgyti bruožai J. Mačiui padėjo siekti žinių, išsilavinimo, o paskui tapti vienu iš tų, kurie Lietuvoje prasidėjus Atgimimui net nesvarstydami apie gresiančius pavojus, atsidurti kokiame nors Rusijos pakraštyje esančiame lageryje ar psichiatrijos ligoninėje, telkė apie save tuos, kurie, kaip ir jis, svajojo apie nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą ir stovėjo priešakinėse dainuojančios revoliucijos mitinguotojų gretose. Atkaklumo šiam didžiam žmogui gyvenime turbūt netrūko niekada – nei rengiantis rinkimams į AT-AS ir vietos savivaldą, nei dirbant Parlamente ar vadovaujant Vilkaviškio rajono savivaldybei, išskyrus vieną, tačiau lemtingą kartą – kai 2012-ųjų spalį, staiga pakirstas ūmaus sepsio, neįstengė pasipriešinti infekcijai ir iškeliavo Anapus. Todėl tai, ką jam pavyko nuveikti nepriklausomą valstybę atkūrusios Lietuvos ir gimtojo savo krašto labui, ir šiandien vertina buvę jo kolegos, AT-AS signatarai, eiliniai vilkaviškiečiai, bičiuliai ir, žinoma, artimieji.

 

1990-aisiais signataras J. Mačys JAV, Vašingtone, susitiko su Lietuvos Respublikos atstovu Vašingtone ir prie Šventojo Sosto Stasiu Lozoraičiu.

1990-aisiais signataras J. Mačys JAV, Vašingtone, susitiko su Lietuvos Respublikos atstovu Vašingtone ir prie Šventojo Sosto Stasiu Lozoraičiu.

Sovietai laikė nelojaliu piliečiu
Vilkaviškio priemiestyje, Giedrių kaime, tebegyvenanti signataro žmona, beje, buvusi matematikos mokytoja Roma Mačienė, aplankyta „Suvalkiečio“ ir sužinojusi, kokia tema norėtume ją pakalbinti, trumpai reziumavo, kad dar iki 1990-ųjų Jonas Mačys sovietų valdžios buvo laikomas nepatikimu žmogumi ir dėl to buvo nukentėjęs. Viena iš priežasčių buvo ta, kad II Pasaulinio karo metais nacių priverstiniams darbams į Vokietiją išvežtas jo tėvas į sovietų okupuotą Lietuvą nebegrįžo, o pasitraukė į JAV. Tačiau pagrindinė priežastis vis dėlto buvo ta, kad agronomo specialybę įgijęs ir kolūkiuose žemės ūkį kėlęs suvalkietis nesistengė slėpti savo minčių ir požiūrio į tuometinę santvarką. R. Mačienės teigimu, labiausiai jos žmogus sovietams „nusidėjo“, kai šiek tiek atšilus Sovietų Sąjungos ir JAV santykiams 1978 m. į Lietuvą aplankyti šeimos buvo leista atvykti J. Mačio tėvui.
„Tėvo apsilankymo proga buvo surengtas visos didelės giminės susitikimas, – pasakojo R. Mačienė. – Ir, Jonas, žinoma, nepraleido progos išrėžti patriotinę kalbą. Be to, visiems girdint jis tėvui pasakė nepatariantis visam laikui grįžti gyventi į okupuotą Lietuvą. To užteko, kad nuvykęs į darbą Vilkaviškio rajono kolūkyje „Į komunizmą“ sužinotų, kad jis atleistas iš kolūkio pirmininko pavaduotojo gamybai pareigų. Gerokai vėliau sužinojome, kad tarp susitikime dalyvavusių giminaičių buvo infiltruotas KGB agentas, vienos giminės moters sutuoktinis. Tiesa, ta giminaitė vėliau su juo išsiskyrė. Tuo tarpu Jonui pasisekė, kad ir tais laikais Lietuvoje buvo gerų, padorių žmonių. Rumokų bandymų stočiai tuo metu vadovavo agronomas Mindaugas Šalčius. Jis mano vyrą ir priėmė ten dirbti vyriausiuoju moksliniu bendradarbiu. Būtent dirbdamas Rumokuose, taip pat padedamas gerų žmonių, Jonas apsigynė disertaciją. 1980 metais jam buvo suteiktas agrarinių mokslų daktaro laipsnis.“

 

Signataras J. Mačys vis lankydavo Jono Basanavičiaus tėviškėje, Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolyne, paties pasodintą ąžuoliuką.

Signataras J. Mačys vis lankydavo Jono Basanavičiaus tėviškėje, Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolyne, paties pasodintą ąžuoliuką.

Į Lietuvą sugrąžino Atgimimas
R. Mačienė pasakojo, kad padedamas vieno brolio, kuris bendravo su įtakingu tuomečio CK veikėju, Jonas, taip pat ir jo mama dar sovietmečiu buvo išvažiavę į JAV, pas tėvą. Signataro mama Ona Mačienė ten netgi kurį laiką buvo likusi gyventi. Tuo tarpu kaip tik tuo metu, kai Lietuvoje prasidėjo Atgimimas, JAV viešėjęs Jonas Mačys, anot jo žmonos, sužinojęs, kokie įvykiai prasidėjo Lietuvoje, kaip mat pardūmė atgal ir jau 1988-aisiais įsijungė į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) veik-lą, buvo vienas iš Vilkaviškio LPS iniciatyvinės grupės narių, o paskui buvo išrinktas LPS Vilkaviškio rajono tarybos pirmininku.
R. Mačienė pasakojo, kad kiek vėliau J. Mačys LPS šiek tiek nusivylė, nes pamatė, kad prie šios jėgos prisišliejo ir nemažai patriotais apsimetusių karjeristų, netgi KGB agentų. Tuomet jis pats įkūrė Lietuvos žemdirbių sąjūdį, o būdamas AT-AS deputatu įsiliejo į Tautininkų frakcijos darbą.

 

R. Mačienės teigimu, savo rinkėjus ir kitus įstatymų leidyba besidomėjusius žmones J. Mačys priiminėdavo tiesiog šeimos namuose.

R. Mačienės teigimu, savo rinkėjus ir kitus įstatymų leidyba besidomėjusius žmones J. Mačys priiminėdavo tiesiog šeimos namuose.

Tokios įvykių eigos nesitikėjo
Pats J. Mačys, rašydamas apie darbą AT-AS, teigė, kad „čia kiek-vieną dieną norėjosi padaryti kiek galima daugiau įtvirtinant Lietuvos Nepriklausomybę, pateisinant rinkėjų lūkesčius“.
AT-AS J. Mačys dirbo Agrarinės komisijos pirmininko pavaduotoju ir, anot R. Mačienės, pritarė toli gražu ne visiems Agrarinės reformos matmenims. Signataro žmona pasakojo, kad J. Mačys visiškai nepritarė skubotam kolūkių griovimui, nes tai atvėrė kelią kolūkių turtui išgrobstyti. Todėl jam, tokiam, kaip teigia jo sutuoktinė, kietakakčiui, tai buvo itin sunkus metas. Signatarui teko savyje ieškoti kompromisų, nes pagrindinis siekis buvo valstybingumą atkūrusiai Lietuvai pastatyti bent pamatus. Tačiau po kelerių metų viešai skelbiamoje savo biografijoje jis išsakė nusivylimą dėl nutraukto AT-AS darbo ir paskelbtų priešlaikinių rinkimų. „Gaila, kad dėl kai kurių mūsų kolegų intrigų ir nepelnytos garbės troškimo negalėjome dirbti iki kadencijos pabaigos, – rašė signataras. – Gerai pradėtas darbas po mūsų buvo sužlugdytas, Lietuvos turtas išvogtas, Lietuva praskolinta. Žmonės tarpusavyje sukiršinti, nuskurdinti, begėdiškai sumenkinta Lietuvos Nepriklausomybė. Tokios įvykių eigos nei aš, nei dauguma Lietuvos žmonių nesitikėjome.“

Norėjo gyventi sostinėje, atgulė Signatarų kalnely
Prisimindama tą laiką, kai J. Mačys dirbo AT-AS, R. Mačienė pasakojo, kad signataras iš sostinės kiekvieną savaitgalį grįždavo traukiniu, o paskui lygiai taip pat traukiniu vėl važiuodavo į Vilnių. „Dažniausiai jis grįždavo šeštadieniais, – sakė R. Mačienė. – Jau tą pačią dieną į mūsų namus prigužėdavo daugybė žmonių. Atvykdavo ir kiti signatarai, žemdirbiai, rinkėjai. Pavyzdžiui, dažnai atvažiuodavo signataras Balys Gajauskas. Jiedu buvo ne tik bendraminčiai, bet ir draugai. Jonas visus priimdavo mūsų namuose, nes tuomet deputatams niekas neskirdavo patalpų biurams įsirengti.“
R. Mačienė taip pat pasakojo, kad jos sutuoktinis, jau nebūdamas AT-AS deputatu, nuolat bendravo su kolegomis signatarais, dalyvaudavo Signatarų namuose vykusiuose susitikimuose. Signataro sutuoktinės teigimu, iki pat gyvenimo pabaigos šilti ryšiai jį siejo su Rūta Gajauskaite, Romu Gudaičiu, Klemu Inta, Stanislovu Ilgūnu, Leonu Milčiumi, Jonu Pangoniu, Alfonsu Svarinsku ir kitais signatarais. Pati R. Mačienė sako turėdavusi ką aptarti su signatare Romualda Hofertiene, kuri, kaip ir ji, buvo matematikos mokytoja.
J. Mačys, jos sutuoktinės teigimu, gyvenimo saulėlydį norėjo praleisti Vilniuje. Sostinės priemiestyje lengvatine, kaip signataras, tvarka už 20 tūkst. įsigytame sklype įsirenginėjo namą. Deja, staigi mirtis sužlugdė daugybę jo planų.
Amžinojo poilsio signataras atgulė Vilniuje, Antakalnio kapinėse, Signatarų kalnelyje.

Pažinimo laboratorija 2020

  • Šiandien spaudos leidinių pasirinkimas – didžiulis. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    „Žiniasklaidos teisės vadove“, kurio autoriai Liudvika Meškauskaitė ir Dainius Sinkevičius, akcentuojama, kad žiniasklaidai ir žurnalistams naudojimasis žodžio laisve ir pagarba kitų žodžio laisvei, įtraukiant visuomenę į atviras diskusijas, yra kasdienio darbo pagrindas. „Būtent žurnalistai yra tie, kurie rinkdami ir skleisdami reikšmingą informaciją, reikalaudami galingųjų atskaitomybės, inicijuodami viešas visuomeninės reikšmės diskusijas bei užtikrindami nuomonių įvairovę, stovi žodžio laisvės sargyboje“.

  • Ar šiandien žiniasklaidos ir žurnalistų veiklos reglamentavimo laikomasi visuomenės informavimo politikoje, kiek laisva yra žiniasklaida nuo reklamos davėjų, projektų viešintojų, politinių jėgų Lietuvoje? Kokiais leidiniais pasitikima? Ar vis augančių socialinių tinklų naudojimasis, nemokami interneto portalai neišstumia iš gyvenimo laisvos žiniasklaidos, kuriai išgyventi darosi vis sunkiau. Kokių sąlygų reikėtų, kad žiniasklaida būtų tikrai nepriklausoma, objektyvi nuo politikų, nuo pinigų, nuo povandeninių interesų „Pažinimo laboratorijoje“ diskutuoja skaitytojai.

  • Dr. Andrius VAIŠNYS, Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas. Adomo Taraskevičiaus nuotrauka

    Dr. Andrius VAIŠNYS,  Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas Praėjo trys dešimtmečiai, kai Lietuvoje, gretimose šalyse „spaudos laisvė“ tapo viešo gyvenimo diskusija ir jai pradėtas kloti teisinis pamatas. Anuomet, 1989–1990 metais buvo „suderintos“ visiškai nederančios etinės ir teisinės normos: kritikuojant cenzūrą ji palaipsniui paversta spaudos priežiūra – taip buvo įrašyta 1990-ųjų vasarį Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatyme, kuriuo įteisinta Spaudos kontrolės valdyba, veikusi kelis metus.

  • Lietuvos žiniasklaidos modelis labai panašus į skandinavišką, tačiau kai kuriose srityse mes juos tik vejamės.

    2007 m. mirus prancūzui mokslininkui Klodui Žan Bertrandui (Claude Jean Bertrand,) elektroniniu paštu išplatintame pranešime rašyta, jog velionis „puoselėjo žiniasklaidos etikos, atskaitingumo sistemų ir deontologijos koncepciją demokratijos pamatuose visame pasaulyje.“

  • Dainius RADZEVIČIUS, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas

      Vis dėlto šiandieninio mūsų eksperto nuomone, mums dar reikia įsisąmoninti, kad žiniasklaida – tiesiog verslo modelis, o ne galios propagavimo įrankis, ir būti kritiškesniems, daugiau oponuoti valdžiai ir verslui, daugiau keliauti po pasaulio šalis ir rodyti, kaip ten gyvena žmonės. Artimiausias modelis mums, jo manymu, skandinaviškas.

  • Lietuva pasauliniame žiniasklaidos laisvės indekse šiuo metu užima 30 vietą – praneša organizacija „Reporteriai be sienų“.

  • Romas LINIONIS, fotografas, kraštotyrininkas.

    Medijos itin veikia visuomenę, kurioje jos vaidina didžiulį vaidmenį ne tik dėl turinio, bet ir dėl savo charakteristikų. Kartu iškyla dilema dėl informacijos patikimumo vertinimo. Daug kas mano, kad tradicinė žiniasklaida yra patikimesnis šaltinis negu socialinėse medijose skleidžiama informacija.

  • Vis dažniau tenka išgirsti, kad kai kuriems skaitytojams internetas nepakeis laikraščių. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    Tiek daug margos ir įvairios žiniasklaidos, kokią turime dabar, vargu ar kada turėjome. Žinias skelbia laikraščiai, žurnalai, televizijos kanalai. Operatyvumu juos lenkia portalai, socialiniai tinklai. Žurnalistais esame visi, rašome apie viską. Akimirksniu galime internete rasti mus dominančią informaciją iš viso pasaulio, naujausias žinias. Dilema kyla, kaip atsirinkti, ką skaityti, kuo tikėti.

  • Neseniai Jolita Linkevičiūtė visuomenei pristatė savo knygą „Kilmės įrašas“. Nuotrauka iš J. Linkevičiūtės asmeninio albumo

    Jolita LINKEVIČIŪTĖ, žurnalistė, Komunikacijos ir informacijos mokslų daktarė Norėtume, kad žiniasklaida būtų gražus atspindys ir atspindėtų tai, ką patys norime matyti. Skandalus. Korumpuotus politikus, slaptus ekonominius susitarimus. Koks rytoj bus oras? Kokios nuolaidos rytoj bus prekybos centruose?

  • Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto lektorius, daktaras Deimantas Jastramskis sako, kad per pastaruosius 10 metų Lietuvos žiniasklaida pasikeitė, tačiau teigiamų poslinkių įvyko mažiau nei tikėtasi. Nuotrauka iš asmeninio D. Jastramskio albumo

    Nuo tada, kai straipsnis „Lietuvos žiniasklaidos sistemos modelio bruožai“ buvo parengtas, praėjo beveik 10 metų. Kiek ir kokių dalykų per šį laiką Lietuvos žiniasklaidos sistemoje pasikeitė, paklausėme jo autoriaus D. Jastramskio. Pateikiame jo vertinimus ir įžvalgas:

  • Praėjusių metų pabaigoje išplatintame pranešime spaudai „Transparency International“ Lietuvos skyrius (TILS) teigia, kad kas 5-tą eurą (1,4 mln. eurų) iš valstybės ir savivaldybių viešinimo biudžetų ir kas 7 eurą (10,6 tūkst. eurų) iš Europos Sąjungos (ES) investicijų savivaldybės skyrė su politikais susijusioms įmonėms, kurios viešino jų veiklą. Lėšas gavo ne tik žiniasklaidos priemonės ir viešinimo agentūros, bet ir statybų, šaldyto maisto, leidybos įmonės, – rodo duomenys, pateikiami TILS svetainėje www.manovalstybe.info.

  • Pastebima, kad Lietuvos žiniasklaidoje neproporcingai pasiskirstęs politinis vaidmuo ir savireguliacijos elementai.

    1990 m. atgavusiai nepriklausomybę Lietuvai teko susidurti su nemažai iššūkių: stengtis, kad išsivadavimą iš priespaudos pripažintų Vakarų šalys, nepasiduoti Lietuvos teritorijoje tebeesančioms Tarybų armijos dalinių provokacijoms, o taip pat – sukurti nepriklausomos valstybės struktūras…

Čia mūsų Sūduva 2020

  • Danutė Katkuvienė sako vis neatsistebinti audėjų – ir ne tik jų – išmone derinant spalvas, dėliojant raštus...

    Nijolė LINIONIENĖ Per penkiolika metų – jau šeštas solidus, išsamus leidinys, kiekvienas jų bėgant laikui įgauna vis didesnę vertę, nes juose – turtai iš mūsų liaudies meno lobyno…

  • Tarsi dar vienas momentas iš filmo – dainos, kurias traukė ir visi susirinkusieji.

    „Keturiasdešimt žydinčių pavasarių“ – taip vadinasi dokumentinis filmas, kurio premjerą krašto muziejuje kalvarijiečiai pamatė prieš savaitę. Jis skirtas dviem 2019 metų jubiliejams: visiems gerai žinomos ir mėgiamos kapelos „Gegužio žiedai“ 40–mečiui ir jo vadovo Vincento Svitojaus 90–osioms gimimo metinėms.

  • Saulius Tamulis ir jo įspūdingos kaukės.

    Petro Kriaučiūno viešosios bibliotekos didžiojoje salėje (II a.) jau veikia Šiaulių tautodailininko Sauliaus Tamulio kaukių paroda „Nuo Užgavėnių iki Užgavėnių“. S. Tamulis – Tautodailininkų sąjungos, tautodailininkų folkloro ansamblio „Margulis“, Šiaulių žemaičių sąjungos „Saulaukis“ narys, ne tik Lietuvoje pagarsėjusios papūgos Žako Albiniuko, traukiančio patriotines skanduotes, šeimininkas.

  • Tiek autorių dalyvavo parodos atidaryme (Aušrinė Dubauskienė dešinėje).

    Nijolė LINIONIENĖ Kybartų kultūros centre jau keletą metų atkakliai ir nuosekliai dirba menų studija „Smiltys“, vadovauja menotyrininkė Aušrinė Dubauskienė. Ir jau nebe pirmą kartą šios gražiai dirbančių ir, pasak pačių kūrėjų, „neprofesionalų“ grupės darbus galima išvysti Marijampolės kultūros centre.

  • Marijampoliečių kolektyvas „Balti vėjai“ dar labai jaunas.

    Šeštadienį vasario 1-ąją į Marijampolės kultūros centrą susirinko folkloro gerbėjai, mat vyko pirmas Marijampolės modernaus folkloro festivalis „Margai skamba“. Idėją realizavo Marijampolės kultūros centro darbuotoja ir festivalio vadovė Dalia Venckienė.

  • Štai tokie Gyvybės medžiai, kuriuos tautodailės specialistai palygino su garsiojo Liongino Šepkos darbais...

    Kaip jau informavome, Marijampolės kultūros centro antrame aukšte pradedant Tautodailės metus atidaryta Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda. Didžiulėje ekspozicijoje – daugybė įvairaus žanro kūrinių: drožinių, kompozicijų su natūraliomis pačios gamtos detalėmis, medžio gumbų improvizacijų, prieverpsčių ir skulptūrėlių, žaislų ir indų… Visa tai čia atkeliavo iš įvairių vietovių, autoriui artimų ir tolimesnių žmonių namų, nes viskas sukurta per ilgus dešimt­mečius – ir dalinta, dovanota…

  • Vladislovas Skarickas buvo ir „Mūzos“ klubo metraštininkas.

    Sausio pradžioje būtume minėję fotografo, vieno iš Marijampolės metraštininkų, Vladislovo Skaricko 85-ąsias gimimo metines. Deja, fotoklubo „Sūduva“ ir liaudies menininkų klubo „Mūza“ žmonės, buvę bendradarbiai tai pažymėjo jau be jo paties.

  • Kultūros centro mišrus vokalinis ansamblis „Savito“ atstovaus Marijampolei zoniniame konkurse.

    Devyni kolektyvai su savo vadovais, apie devynias dešimtis dainuojančių, gabių ir gražių žmonių ir apie tris dešimtis jų atliktų pačių įvairiausių dainų…

  • Kazimieras Aleliūnas parodos atidaryme papasakojo daug įdomių dalykų.

    Marijampolės kultūros centre marijampoliečio Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda atidarė Tautodailės metų vartus mūsų savivaldybėje.

  • Valė Klesevičienė džiaugėsi, kad į renginį susirinko ir Putino giminės, ir neabejingi jo kūrybai žmonės.

    Metų pradžia mūsų kraštui ir Lietuvai yra dovanojusi nemažai ryškių asmenybių – vien kultūros lauke išaugo ne vienas didingas medis… Su kuriuo iš jų galėtume palyginti Vincą Mykolaitį-Putiną – poetą ir prozininką, literatūros tyrinėtoją ir teoretiką, vertėją ir filosofą?

  • Šeštadienį Liudvinavo seniūnijos gyventojai, kraštiečiai, svečiai rinkosi į miestelio kultūros centrą, kur vyko Liudvinavo, kaip Mažosios kultūros sostinės, uždarymo iškilmės.