Vilkaviškio kultūros centre veikianti Mažoji audimo artelė šiemet minėjo pirmąjį apvalų jubiliejų. Prieš dešimtmetį, po netrumpo parengiamojo darbo (kultūros centrui pritarus projektui ir skyrus patalpas, reikėjo surasti ne tik stakles, bet ir audėjas – vienas, kad mokytų, kitas – kad norėtų išmokti šio nelengvo amato, tampančio ir kūryba) ji buvo iškilmingai atidaryta. Buvo garbių svečių, gražių palinkėjimų, nuostabos – panašių centrų ar sambūrių visoje Lietuvoje buvo vos vienas kitas, ne ką daugiau ir dabar… Idėja suburti bei mokyti moteris tradicinio audimo buvo užvaldžiusi ilgametę kultūros centro darbuotoją etnografę Nijolę Skinkienę, vadovaujančią ir folkloro ansambliui „Sūduviai“. Nežinia, kas labiausiai lėmė, bet visi ...

„Ligi 1890 m. gyventojai pagal Šešupę labai mėgdavo baltai dėvėti… Lietuvės tiesiog didžiuodavosi ir stengdavosi kita kitą apkirsti išadytomis baltomis drobulėmis. Tai buvo lininė skara, išadytu viduriniu ruožu. Paskutines metų dešimtis visi tie apdarai labai nyko…“   Marijampolės kraštotyros muziejaus vyr. muziejininkė Danutė Katkuvienė sako, kad jai labai gražūs šie Vydūno žodžiai, kuriais didysis Lietuvos mąstytojas, filosofas jau daugiau nei prieš šimtmetį reiškė ir pasigėrėjimą mūsų tautos sugebėjimu pasipuošti, ir nerimą dėl benykstančių konkrečių daiktų ir tradicijų… Juo labiau smagu, kad šiame muziejuje, kaip retame kitame, drobulių kolekcija itin gausi, jos pasižymi ir paties audimo įvairove, raštų sudėtingumu, nemažai itin puošnių. Iškėlus ...

  „Ką išmoksi, ant pečių nenešiosi“, – sako lietuvių patarlė. Juolab kad ir mokymosi visą gyvenimą galimybių vis daugiau: siūlomi įvairūs kursai, paskaitos internetu, universitetų ir profesinių mokyklų programos. Prieš dvejus metus patvirtintas ir naujas Neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymas, jame pirmą kartą numatytos iki penkių dienų trunkančios darbuotojų atostogos neformaliajam mokymuisi.   Kartą išmokti nepakanka Nors tyrimai rodo, kad kuo žmogus vyresnis, tuo mažiau mokosi, o baigiantys karjerą asmenys dažnai praranda motyvaciją įgyti naujų žinių, Lietuvoje pamažu įsitvirtina suvokimas, kad amžius tobulėjimui – ne kliūtis. Švietimo ir mokslo ministerijos Mokymosi visą gyvenimą departamento direktorius dr. Saulius Zybartas sako, kad norint išlikti reikalingam darbo rinkoje, neprarasti ...

Vida MICKUVIENĖ, Marijampolės kolegijos lektorė, skaitovė: Tai paskutinės eilutės iš nuoširdaus paties K. Knoro sukurto eilėraščio apie gimtinę, jos grožį, apie save. Atviras, vyriškai lyriškas gimtųjų vietų ir savo gyvenimo apdainavimas, kuris vėliau sugulė į dainų knygą „Esu čia, gimtine“. Pirmasis susitikimas su Maestro K. Knoru įvyko, kaip ir daugeliui marijampoliečių, tuometiniame J. Bendoriaus muziejuje. Koks renginys ar vakaras tada buvo, jau nepamenu. Širdin įstrigo gražaus, aukšto, žilo, be galo inteligentiško vyriškio (jau vien rankos pabučiavimas man anuomet, apie 1994-uosius, reiškė nepaprastai daug) įspūdingas siluetas. O jau kai uždainavo! Ypatingas balsas, gražus baritonas, jausmų gelmė. Kolegė iš Pedagogikos mokyklos laikų Frida Lokomina ...

Virginija JUNEVIČIENĖ – chorvedė, „Suvalkijos“ ir Šv. Cecilijos gimnazijos berniukų choro vadovė: Su K. Knoru, savo vyresniuoju kolega, bendrauti pradėjome, kai aš buvau visai dar „žalia“ chorvedė – tik ką baigusi studijas atvykau dirbti. Tai – nepaprastai geranoriškas žmogus, suteikęs man labai daug vertingų patarimų. Ne paslaptis, į jaunus specialistus daug kas žiūri kaip į būsimus konkurentus, galinčius vėliau užimti jų vietą ir neskuba dalintis savo patirtimi. Tačiau Maestro Knorui tai netiko. Sulaukiau nepaprastai daug vertingų, nuoširdžių patarimų kaip organizuoti chorą, kaip pasirinkti repertuarą; pasidalijo ir neįkainojamomis žiniomis apie vokalą. Be to, tai buvo labai taktiška, kitus suprantanti asmenybė, mokėjo gražiai ...

Česlova JAKŠTYTĖ – poetė, Marijampolės kraštotyros muziejaus darbuotoja, surengusi nemažai literatūros vakarų, skirtų ne tik savo, bet ir kitų iškilių meno žmonių kūrybai pristatyti: Muzikų, o vaizdžiau tariant – šios srities menininkų miške, Maestro Kazimieras Knoras buvo aukštas, tvirtas ir daugiašakis medis. Daug metų reikliai ir oriai muzikos meno paslapčių mokė jaunimą, reiškėsi kaip solistas, turintis pavydėtinai gražų balsą, buvo puikus chorvedys. Turėjo ir ryškų kompozitoriaus – melodisto talentą. Kadangi kūrė ne tik instrumentinę muziką, bet ir giesmes, balades, įvairaus žanro dainas, Maestro tekstų kūrybai ieškojo ir tarp vietos literatų – taip teko susipažinti ir mums. Iš šių dienų žvelgiant – ...

Aldona MURAUSKIENĖ – literatūros ir muzikos renginių organizatorė, P. Kriaučiūno viešosios bibliotekos darbuotoja: Jo sukurtų dainų knyga „Esu čia, gimtine“ su autoriaus autografu bei kartu su kitais autoriais sudarytas populiarių dainų rinkinėlis „Dainuokim visi“ ir šiandien tebepuošia mūsų – Marijampolės P. Kriaučiūno viešosios bibliotekos Muzikos ir meno skaityklą, iš bibliotekoje organizuotų ir vestų renginių įrašų tebeskamba Jo galingu vargonininko balsu atliekamos dainos. Tik paties Maestro – dainininko, chorvedžio, pedagogo, kompozitoriaus K. Knoro jau seniai nebėra tarp mūsų. Labai trūksta to tikro, nesuvaidinto nuoširdumo, skalsios išminties, patarimų, paskatinimų, dosnių padėkos žodžių po eilinės mano surengtos muzikos valandėlės (jos būna skirtos pasaulio kompozitorių jubiliejams). Tais ...

Vytautas VILIŪNAS, ilgametis Marijampolės kolegijos darbuotojas: Pedagogas, kūrėjas, vokalo meistras – K. Knoro asmenybė buvo daugialypė. Gana reiklus ir griežtas pedagogas, tačiau tuometinių pedagoginės mokyklos dėstytojų ir auklėtinių kontekste – išskirtinė asmenybė. Buvo darbštus, reiklus, šiek tiek žemaitiškai užsispyręs. Moksleiviai jo griežtumo gal kiek ir prisibijojo, tačiau jis pats buvo labai ryškus visuomenėje, gabumų nestokojantis žmogus – tai, be abejo, imponavo studentams ir tarsi kompensavo pedagogo griežtumą. Įsimintinas vokalistas, atlikdavęs ir boso, ir baritono partijas (kaip solo atlikėjas mėgėjas yra pelnęs net prizinių vietų konkursuose). Vyrų choro „Garsas“ vadovas. Kūrėjas, intensyviai rašęs dainas bei didesnės apimties kūrinius, taip pat ir sakralinius. ...

Talentingas kūrėjas, charizmatiška asmenybė Šiuos puslapius skiriame Kazimiero Knoro (1921–2004) atminimui. Tai – Marijampolės pedagogas ir kompozitorius, solistas, chorvedys ir vargonininkas. Įsimintina, charizmatiška asmenybė, palikusi nemenką kūrybinį kraitį. Senosios kartos inteligentas. Tokios asmenybės nenueina užmarštin netgi iškeliavusios anapus… Kazimieras Knoras gimė Žemaitijoje, Telšių rajone, mokėsi tenykštėje gimnazijoje, o vėliau specialiuosius muzikos mokslus tęsė Klaipėdoje. Vos pradėjęs dirbti pasižymėjo kaip puikus pedagogas ir organizatorius. Į tuometinį Kapsuką atvyko 1955-aisiais, dirbo pedagoginėje mokykloje (dabartinė kolegija), vadovavo chorams, šioje srityje pasiekė nemenkų laimėjimų. Puikiai atsiskleidė ir kaip solistas – yra tapęs netgi respublikinio solistų-vokalistų konkurso laureatu (1961 m.). K. Knoras buvo ne tik puikus pedagogas bei ...

Vos atėjusi 1989 metais dirbti į pedagoginę mokyklą Vida Mickuvienė ėmė organizuoti renginius, juos vesti, pamažu į šią veiklą vis labiau įtraukė studentus. Perėmė skaitovų ruošimą, kuris iki šiol vyksta jos vadovaujamoje dabar jau Marijampolės kolegijos raiškiojo žodžio studijoje. 2001 metais V. Mickuvienei buvo pavesta vadovauti vienai grandžiai seniausio pedagoginės mokyklos dainų ir šokių liaudies ansamblio (veikia nuo 1964 m.). Dabar tai – tautinio meno ansamblis „Sūduonėlė“, kuriam ir vardą pati sugalvojo: nuo upeliuko, iš kurio kildinamas ir Sūduvos vardas. Lietuviškumo ugdymas per meno saviveiklą, per saviraišką yra labai paveikus, nelieka vien sauso informacijos perteikimo, ji pateikiama su jausmu, su nuotaika. ...

Tai Stasė ir Vytautas Alenskai, dabar gyvenantys Klaipėdoje. Stasė Alenskienė – Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos geografijos mokytoja ekspertė, o Vytautas Alenskas – Klaipėdos universiteto Menų akademijos docentas. Abu susiję su buvusia Kapsuko pedagogine mokykla. Vytautas Alenskas 1966–1977 metais Kapsuko pedagoginėje mokykloje dirbo muzikos dėstytoju. Dėstė instrumentinę muziką (fortepijoną ir akordeoną), grojo mokyklos dainų ir šokių liaudies ansamblyje. Tuo laiku ansambliui vadovavo Algis Vitlipas, vėliau apie 30 metų – Frida Lokomina. Repertuaras buvo daugiausia lietuviškas, tik viena kita tarybinė daina įsiterpdavo. V. Alenskas prisimena, kad kolektyvas mokykloje buvo labai stip­rus, siejamas draugiškų, kolegiškų ryšių. Turėta nemažai tradicinių renginių, būdavo pagerbiami ir jubiliatai. Apskritai ...

Savo prisiminimais apie mokslo metus Marijampolės pedagoginėje mokykloje sutiko pasidalinti Saulius Andriuška, Marijampolės marijonų gimnazijos direktorius: „Prisiminus Marijampolės aukštesniąją pedagogikos mokyklą (dabar kolegija), kur mokiausi 1990–1995 m., pirmiausia pagalvoju apie žmones, kurie ten dirbo: R. Klasavičienę, O. Sakalauskienę, A. Uzėlą, I. Šalčiūnienę, A. ir L. Šepkus, O. Dumčiuvienę, L. Leonavičienę ir daug kitų. Pamiršau kai kurias jų perteiktas akademines žinias, kitą informaciją, datas, bet dėstytojų parodyta bendravimo kultūra su studentais, gebėjimas išklausyti ir padėti rasti problemos sprendimą liks atmintyje ir širdyje visam gyvenimui. Dėstytojai ugdė savo pavyzdžiu. Manau, kad svarbu kalbėti apie tuos žmones, kurie mus ugdė ir kūrė. Klasės auklėtoja ...

Aleksandra ir Lionginas Šepkai – du lituanistai, kurie pusę amžiaus dirbo pedagoginėje mokykloje – pradžioje Kapsuko, paskui Marijampolės. Aleksandra dėstė lietuvių kalbos dalykus (dirbo iki 1994 m., 50 metų stažas), o Lionginas (dirbo iki 1996 m., 52 m. stažas) dėstė literatūrą, vaikų literatūrą, pedagoginę praktiką ir kt. Garbaus amžiaus sulaukę Aleksandra ir Lionginas Šepkai dažnai matomi miesto kultūros renginiuose. „Normalioje laisvoje valstybėje, kuriai niekas negrasina, nereikia įrodinėti savo tautinių ir valstybingumo teisių, todėl patriotizmo (išorinio, matomo) nedaug. Tie patriotiniai šūkiai suskamba, kai atsiranda priešų“, – tai L. Šepkaus mintis. A. Šepkienė prisimena: „Kai čia pradėjau dirbti, buvo bendra dvasia, aš tik įsiliejau. Nejutau ...

Iš viso šiemet jau tradiciniu tapusiame konkurse sulaukėme 450 nuotraukų. Pirmą kartą jas visas publikavome laikraščio feisbuko paskyroje. Taigi ir nugalėtojai buvo išrinkti du – vieną rinko visi feisbuko lankytojai, kitą – mūsų redakcijos sudaryta komisija.   Antradienį buvo paskelbti nugalėtojai ir įteikti redakcijos įsteigti prizai. Plačiosios visuomenės favorite, feisbuke surinkusi 1665 balsus, tapo Audronės Mikulionienės nuotrauka – paežerės peizažas. Mūsų komisija nugalėtoja išrinko Karolinos Giraitytės nuotrauką, kurioje užfiksuota varliuko ir vaikinuko draugystė. Redakcijos komisijos dar išrinkti šie nominantai: Vaidas Karpavičius, Aldona Rauluševičienė, Viktorija Burinskaitė, Vaida Kelerytė-Burokienė, Neringa Lesetė, Austėja Kuršvietytė, Vilma Grinevičienė, Akvelina Paškauskienė, kurių darbai išsiskyrė iš kitų savo kokybe ...

Prasidėjus naujiems mokslo metams tėvams pravartu pagalvoti, kuo jų atžala užsiims po pamokų – lankys šokio užsiėmimus, patriotinio ugdymo būrelį, o gal lavins viešojo kalbėjimo įgūdžius. Šiemet, kaip ir pernai, būreliams skiriamas neformaliojo vaikų švietimo krepšelis, o pasirinkimas – dar gausesnis. Tik norintiems pasinaudoti krepšeliu reikėtų suskubti – pasirašyti sutartis su finansuojamų būrelių organizatoriais reikia iki savivaldybės nustatytos datos.     Išaugo pasirinkimas  Neformaliojo vaikų švietimo veikloms nuo 2015 m. spalio 1 d. skiriamas tikslinis valstybės finansavimas bus tęsiamas ir šiais mokslo metais. Pernai krepšeliu naudojosi 58 tūkst. šalies mokinių, buvo finansuojama per 2000 būrelių. „Krepšelis ypač pateisino lūkesčius regionuose, kur iki tol nebuvo didelės ...