Artėjant Tėvo dienai, Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda už nuopelnus tėvystei, globai ir rūpybai, už atsakingumą ir įkvepiantį pavyzdį ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliais apdovanojo tėvus, sukūrusius tvirtas šeimas, užauginusius ir dorais išauklėjusius vaikus bei rodančius pavyzdį kitiems.
Šis apdovanojimas Kazlų Rūdos savivaldybės Jankų seniūnijos seniūno Jevgenijaus Kušnarenkos teikimu įteikiamas ir Jankuose gyvenančiam Algimantui Mykolaičiui.
„Viskas nuo mamos priklauso“
Kai jaukiuose ir svetinguose Mykolaičių namuose apsilankėme prieš kelionę į Prezidentūrą, Algimantas pirmiausia pagyrė žmoną Birutę, kuriai Prezidentas tokį pat ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalį šių metų gegužės 2-ąją įteikė Motinos dienos proga.
– Viskas nuo mamos priklauso. Kaip moteris suvadovaus, taip ir bus, – sakė jis, akimis paglostydamas žmoną.
– Na, šeimoje, svarbūs abu, – nuopelnų vien sau neprisiėmė Birutė.
Ir taip, gerų žodžių vienas kitam negailėdami, jiedu jau 47-erius metus kartu.
Augo Birutė ir Algimantas abu toje pat Griškabūdžio seniūnijoje, lankė tą pačią Griškabūdžio vidurinę, tik Algimantas dvejais metais buvo „greitesnis“ už Birutę.
– Šiemet – jau 50 metų, kai baigiau mokyklą ir įstojau į Kauno Mičiurino tarybinį ūkį-technikumą, ruošusį plataus profilio žemės ūkio specialistus. Algimantas tuo metu tarnavo sovietų armijoje. Jam sugrįžus nutarėme kurti šeimą. Man tada buvo 21-eri, Algimantui – 23 metai, – pasakoja Birutė.
Jauna šeima apsigyveno Kazlų Rūdoje. Moteris įsidarbino apželdinimo meistre, vyras – plokščių fabrike. Po metų pasibeldė pirmagimis Arūnas, dar po dvejų – Renata, o dar po beveik dvejų – Sigita.
– Būtume tebegyvenę Kazlų Rūdoje, bet vyriausiam sūnui netiko miesto klimatas, prasidėjo alergija ir viską palikę parėjome čia, į Jankus, – pasakoja B. Mykolaitienė. – Algimantas įsidarbino dirbtuvėse autoelektriku, aš tapau fermos vedėja.
Mažame namelyje miško pašonėje gimė Lina, vėliau – Vytautas ir Tomas. Vaikams ūgtelėjus mama pradėjo dirbti valgyklos vedėja, vėliau 20 metų išdirbo mokyklos valgykloje. Darbas patiko, o gaminti sako mokėjusi nuo mažens, mat tėvų namuose augo šeši vaikai, tad vyresnėlės Birutės pagalba mamai labai pravertė.
Prie namų ruošos, valgio gaminimo Birutė pratino ir savo vaikus. Mama su dukromis Renata, Sigute ir Linute netgi tortus ir visokius pyragus kepdavo. Dabar šventišką gausios šeimos stalą, prie kurio susėda apie 20 žmonių, dažniausiai suruošia Sigita, papuošia mamos nertomis servetėlėmis.
– Švenčiame kukliai, bet būtinai vieni kitus pasveikiname su gimtadieniais, tėvelis pagroja akordeonu. O per Motinos dieną tėtis pagroja, vaikai ir anūkai padainuoja: „Tau, mano mamyte, pirmieji pirmieji žiedai“, – džiaugsmo ašara sužimba Birutės akyse.
„Dirbom ir sekėsi“
Ne tik valdiškuose darbuose Birutė su Algimantu dirbo. Ir gyvuliukų, ir paukščių augino, o 1992-aisiais pradėjo ūkininkauti. Žemės turėjo šiek tiek daugiau kaip 10 ha, augino daržoves, linus ir kt.
– Šeimoje – trys studentai, trys mokiniai. Vaikai gabūs, turėjome stengtis, kad juos į mokslus išleistume. Nuo mažens ir vaikai dirbo. Išvažiuodavome, būdavo, visi į laukus už keturių kilometrų. Vyresni dirba, o mažesni pavėsyje žaidžia, mašinėles užkasa, tikėdamiesi, kad rudenį bus daugiau, kaip tų bulvių. O kai ant žolės patiesiu dekutį ir pakviečiu talkininkus valgyti, kaip skanu ir smagu visiems kartu.
Per šventes, būdavo, susėdame visi, pasimeldžiame, padėkojame Dievui ir paprašome, kad leistų mums toliau gyventi. Ir sekėsi – gyvenome ir išgyvenome, – sako Birutė.
Vaikai – tėvų džiaugsmas
Auklėjo Mykolaičiai savo atžalas griežtai.
– Jeigu pasakyta, kad padarytų, tai turi išlaukti, kad padarytų. Jeigu nusileisi – viskas: vieną sykį bus ilgiau, kitą dar ilgiau. Užduotėlė duota ir tu būk malonus, anksčiau ar vėliau atlik. Švelniai primeni: dar tu nepadarei, ir lauki. Padarysiu padarysiu, ir žiūrėk jau gult laikas, o užduotėlė neatlikta – indai nesuplauti ar daiktai nesudėti, pamokos neparuoštos. Nors mokėsi visi gerai, bet juk pamokas reikėjo daryti, – pasakoja mama.
Visi Mykolaičių vaikai gerai mokėsi, įgijo specialybes. Vieni aukštuosius, kiti aukštesniuosius mokslus baigė. Vytautas ir Arūnas – geodezininkai, Renata – medikė, Lina ir Tomas – dailės mokytojai, o Sigita, pasak mamos, gyvenimo mokyklą baigė. Įsikūrusi netoli Jankų, Patašinėje (Šakių r. sav.), jauna moteris suvienijo ir atgaivino kaimą, tapo bendruomenės pirmininke.
Šalia tėvų – ir Vytautas, kūrybingas, darbštus ir verslus vaikinas, kuriantis eilėraščius ir užsiimantis daržininkyste, auginantis tūkstančius daržovių daigų. Dabar – pats darbymetis, tad tėvai – pirmieji sūnaus pagalbininkai.
– Renata, Arūnas ir Tomas – taip pat Lietuvoje. Vienintelė Linutė – užsienyje, Vokietijoj, Hamburge, ištekėjusi už ispano. Jos šeimoje auga 4-erių metukų dvynukai Paulas ir Nikolas, kurie labai gerai kalba lietuviškai. Žentas nuo gimimo dienos su vaikais kalba ispaniškai, tai jie ir ispaniškai, ir dar vokiškai moka, – pasakoja Birutė ir vardija kitas mažąsias atžalas, – Neringa, Arnas, Justas, Martynas, Vytenis, Alisa.
– Vardus patys rinko, senelių neklausė, – šypsosi Algimantas. – Kai gimė mūsų vaikai, madoje buvo kuo mandresni vardai, bet mes lietuviškus davėme, kad mūsų tėvai ištart galėtų.
Visko užteko ir visko užtenka
Nuobodžiauti Mykolaičiams nėra kada. Atradusi laisvesnio laiko Birutė užsiima rankdarbiais: ne tik savo anūkams žaisliukus kuria ir dovanoja, bet ir su Jankų moterimis dalyvauja edukacijose, rengia parodėles.
– Augindama savo vaikus mezgiau viską – naujagimių kraitelius, kepurytes, batukus, kojinytes, viską viską. Vaikai keisdavosi – vyresnių drabužiai likdavo mažesniems. Anūkams to nereikia, dabar visko yra, bet vis tiek ir jiems kuriu, nenoriu, kad dovanėlės būtų vien tik pinigėliai, – sako močiutė.
70-metis Algimantas dar dirba Kazlų Rūdos savivaldybės teritorijoje įsikūrusioje karinėje bazėje. Lietuvos kariuomenės karių tarnyba, pasak jo, nepalyginama su ta, kuri jam teko jaunystėje ir kurios, ačiū Dievui, netenka patirti dabartiniams jaunuoliams. „To, kaip buvo prie ruso, dedovščinos, tyčiojimosi iš kareivėlių fizinėmis bausmėmis, dabar tikrai nėra“, – sako A. Mykolaitis.
Išlydėdama į kelią mama visada palaimina
– Svarbiausia, kad būtų taika, kad būtų saugu, – sako Birutė. – Kaskart vaikus išleisdama į kelionę palaiminu. Susilaikau nuo „pamokslų“, juo labiau marčioms ir žentams, nes aš neturiu teisės jų mokyti.
Daugiau moteris, sako, kalbėjusi, kol vaikai buvo maži. Dabar jau tėtis net per vartus išlydėdamas patarinėja. „Atrodo, kad jis neturėjo kada per mano vadovavimą įsiterpti ir su vaikais pakalbėti“, – šypsodamasi sako Birutė.
– Tiesiog apie gyvenimo smulkmenas, – paklaustas, kokių patarimų suaugusiems vaikams reikia, sako Algimantas. – Dabar jau jie mane mokina, mano patarimų nereikia – suaugę, ką patirsi, tą įvertinsi: gerai ar negerai buvo. Kito patarimas – kaip nuo žąsies vanduo. Bet vis tiek nesusilaikau ir pasakau, kad greitai nevažiuotų, kad dėmesį savo vaikams, antroms pusėms nepamirštų parodyti.
Be abejo, vaikai iš tėčio ima pavyzdį. Štai kad ir gėlės – jas Algimantas Birutei ir be progos padovanoja.
– Ir pas Prezidentą gėlių vežiausi – kaipgi moteris be gėlės? Svarsčiau, gal galėčiau ir Prezidentienei gėlių įteikti, bet nežinojau, kaip elgtis: galima ar negalima, – įspūdžiais iš apsilankymo Prezidentūroje prieš Motinos dieną dalijosi A. Mykolaitis, neatmesdamas minties dėl gėlių Pirmajai poniai važiuojant prieš Tėvo dieną.
Į Vilnių tėtį lydės Vytautas, gal Tomas ir Renata – visi norėtų, nes tokia proga – susitikimas su Prezidentu – visam gyvenimui. Algimanto kvietime neįvardinta, kiek gali žmonių atvažiuoti, gal tėčių bus mažiau, negu mamų, tai ir palydos gal galimos gausesnės, negu apdovanojant mamas.
Prisiminusi apsilankymą Prezidentūroje B. Mykolaitienė sako, kad gražiausią įspūdį paliko Prezidentas, kuris kiekvienai mamai segdamas medalį asmeniškai kažką palinkėjo, kažką pasakė be mikrofono. „Per valandą visas mamas pasveikino, o paskui, kas norėjo, prie kavos puodelio galėjo su Prezidentu pakalbėti.
Vieni džiaugėsi, kiti gal skundėsi, gal kam sunku. Aš neturėjau kuo pasiskųsti. Mums šiandien, ačiū Dievui, nėra blogai“, – sako Birutė. Žmonai pritarė ir Algimantas.