Specialiai „Suvalkiečiui“ iš Meksikos
Meksikoje praleidus net šešerius metus vis dar atrandu naujų dalykų. Atsitiktinai internete pamatytas video nuvedė į mažą miestelį Pueblos valstijoje, pavadinimu Čipilo (isp. Chipilo). Tai miestelis, kuriame nuo pirmų žingsnių išgirsti itališką muziką, aikštėje žaidžiantys šviesiaplaukiai vaikai šūkauja visai ne ispaniškai, o restoranai mažame miestelyje kviečia ragauti polentos, gelato ledų ir pačių įvairiausių itališkos virtuvės patiekalų.
Čipilo – įdomus kitataučių ieškojimo vietos šalyje pavyzdys. Dabar šis miestelis turi apie 4500 gyventojų, kurių didžioji dauguma turi itališko kraujo, o kai kurie – šešta italų karta Meksikoje. Paklausus, kuo jie save laiko, vietiniai atsako – jie čipiliečiai ir juokiasi, kad kai vyksta tarptautinės futbolo varžybos, visi įnirtingai palaiko italus, bet kai ateina Meksikos Nepriklausomybės diena, traukia meksikietiškas dainas. Taip daugiau nei šimtą metų šis miestelis ir gyvuoja: tarp dviejų kultūrų, nė vienai visiškai nepriklausydamas.
Čipilo istorija prasidėjo ne taip seniai – 1882 metais. Italai į Meksiką buvo pakviesti šalies prezidento Porfirio Diazo. Tuo metu Meksika buvo negausiai gyvenama ir prezidentas norėjo sukurti europiečių žemdirbių kolonijas, kurios būtų technologijų, inovacijų ir žinių centrai. Jo planas buvo prisikviesti net 200 tūkstančių italų. Italams iš šiaurės rytų – Veneto regiono – buvo pažadėta apmokėti kelionę, suteikti dirbamos žemės, remti juos. Deja, atvykėlių laukė nusivylimas – pažadų netesėjus, dalis jų grįžo atgal į Italiją, kiti išvyko į JAV, bet likusieji, per 100 šeimų, apsistojo čia ir įkūrė savo mažąją Italiją. Dar ir dabar šių miestelio kūrėjų pavardės puikuojasi atminimo lentoje pagrindinėje aikštėje, greta Venecijos liūto kopijos.
Atvykę italai nusivylė dirbama žeme, kurioje beveik niekas negalėjo augti, net jų mylimi alyvmedžiai, ir pradėjo auginti galvijus. Dažnas meksikietis nežino apie Čipilo miestelį, bet yra girdėjęs ar ragavęs Čipilo sūrių. Einant per miestelį užtenka pasukti gatve į šoną ir pasitinka kaimo kvapas, mūkiančios karvės. Sūriai pardavinėjami parduotuvėlėse ir naudojami restoranuose. Pamažu auga ir turizmas, Čipilo atranda tiek meksikiečiai, tiek užsienio turistai.
Čipilo išskirtinis tuo, kad nors italai keliavo ir į kitas šalies vietas, savo bendruomenės, kalbos, kultūros, tokios, kokia randama čia, neišlaikė. Čipilo uždarumas padėjo ne tik išlaikyti unikalią veneto kalbą su Čipilo dialektu, bet ir gyvenimo būdą. Nors dabar bendruomenė atviresnė, dar neseniai santuoka su ne italu iš Čipilo nebuvo priimtina. Bendruomenė nedidelė ir visi italai čia kilę iš 127 kūrėjų šeimų. Net lankantis miestelio kapinėse dėmesį patraukia vis pasikartojančios tos pačios itališkos pavardės. Sutikta mergina pasakojo, kad kai jai vaikystėje patiko berniukas, mama sužinojusi liepė jį pamiršti, nes jis buvo jos antros eilės pusbrolis…
Turbūt vienas įdomiausių Čipilo bruožų – unikali kalba. Čia vis dar kalbama veneto kalba, kuri, nors ir labai panaši į italų, laikoma atskira kalba, nuo 2007 m. Italijoje saugoma įstatymų. Tiesa, šiame Meksikos miestelyje ji kiek keitėsi ir dabar laikoma Čipilo dialektu. Šiuolaikiniai italai iš Veneto regiono išgirdę jį nustemba – esą taip kalbėjo jų seneliai. Sutikta vidutinio amžiaus čipilietė pasakojo, kad vis dar sunkiai kalba ispaniškai, nors čia gimė ir augo. Namuose paprastai kalbama veneto kalba, su draugais, giminaičiais – taip pat. Ispanų kalbos vaikai dažnai išmoksta tik mokykloje. Ji apgailestauja, kad mokykloje mokytojos skatina su savo vaikais kalbėti ispaniškai – juk taip tiek jų unikali kalba, tiek kultūra gali ir išnykti.
Kultūrinius skirtumus su meksikiečiais vietiniai jaučia ir dabar, net ir tie, kurie gimė ir augo čia. Sako, kad italai uždaresni, mažiau švenčia, yra taupūs. Muziejaus darbuotoja pasakoja, kaip sunku rinkti informaciją. Veneto kalba rašyti ir skaityti nedaug kas bemoka, o žmonės gana uždari, nenori kalbėti ir prisiminti sunkios gyvenimo pradžios svetimoje šalyje. Daug metų čia į italus buvo žiūrėta įtariai ir nepalankiai. Net dabar, kaip pasakoja vietinė, tvyro šiokia tokia įtampa su gretimais miesteliais.
Tačiau religija vienija šias dvi kultūras. Pabuvus čia vos pusdienį, girdime iš bažnyčios aidinčias jau antras mišias. Anksčiau, pasakojo vietinė, jos senelis į mišias eidavo kiekvieną dieną, nors dabar tai jau retesnis atvejis. Miestelis irgi kitoks – nėra tradicinio kiosko miesto aikštėje, kurį turi bene kiekvienas Meksikos miestas ir miestelis, bažnyčia atrodo paprasta ir nepuošni, nėra tradicinio turgaus. Miestelio centre – nedidelis Grappa kalnas, kuris pavadintas pagal savo didesnį giminaitį Venete.
Saulė PALTANAVIČIŪTĖ
Komentarai nepriimami.