Taip „Tautišką giesmę“ įvardijo Stasys Ankevičius – mokytojas, V. Kudirkos (ir viso šio krašto kultūros palikimo) saugotojas ir puoselėtojas, įkūręs ir bene keturis dešimt-mečius varpininko gimtuosiuose Paežeriuose prižiūrėjęs muziejėlį su brangiomis relikvijomis.
Čia įkurtas visuomeninis dr. Vinco Kudirkos muziejus 1965 metais buvo oficialiai atidarytas ir tapo žinomas visoje Lietuvoje. S. Ankevičiaus ir bendraminčių, bendražygių (tarp jų – ir tuometis Paežerių mokyklos, vėliau – Lietuvos prezidento Kazio Griniaus memorialinio muziejaus direktorius Vytautas Grinius) dėka čia buvo sukaupta vertingų ir unikalių eksponatų, vienas tokių – V. Kudirkos smuikas. Juo tautos himno autorius vingiavo melodiją savo žodžiams – tai vargu ar kas girdėjo: nebent tie, kas paskutiniais gyvenimo metais buvo šalia didžiojo varpininko…
„Tautiška giesmė“ buvo vienintelis daktaro Vinco Kudirkos kūrinys, kuriam jis parašė ir žodžius, ir muziką.
Ta giesmė turi savo ypatingą istoriją, nelyginant biografiją, kurioje atsispindi ir tautos, ir valstybės likimas. Vos atsiradusi, paskelbta 1989 metais V. Kudirkos redaguojamame „Varpe“, ji greit paplito ir nesileido nukonkuruojama kitų kompozitorių parašytų himnų. Tą lėmė lengvai pagaunama, kiekvieno padainuojama ryžtinga melodija ir itin taurūs, prakilnūs žodžiai. (…)
Tapusi tautos savastimi, V. Kudirkos giesmė tapo ir atkurtos valstybės simboliu, oficialiai patvirtintu Lietuvos Respublikos himnu. Valstybei dar kartą žlungant po Rytų, Vakarų ir vėl Rytų okupantų batais, „Tautiška giesmė“ toliau skambėjo kaip ištikimybės ir pasipriešinimo raiška.
(Nukelta į 7 psl.)