Marijampolietė Aurelija Vainauskaitė tikrai moka keliauti. 1977-aisiais ji išsiruošė į pirmąją kelionę užsienin: su specializuota architektų grupe (ir po „žiaurių“ instruktažų „Kaip turi elgtis tarybinis žmogus užsienyje“) važiavo į tuometę Vokietijos Demokratinę Respubliką.
Griuvus sienoms, skiriančioms Europos žmones, Aurelija nuolat taupo kelionėms. Ir puikiai žino, kas jose reikalinga, o kas – visiškas balastas. Jei atvirai, tai man atrodo, kad ji lagaminą kraunasi greičiau nei kai kas iš mūsų randa pasą stalčiuje.
Kelionių skonį pajuto paauglystėje
„Aš visada taupiau kelionėms, – sako pašnekovė. – Kai pradėjau dirbti, iškart pasidariau tris „skaičiavimus“: maistas, būstas, kelionės. Ir visada žiūrėjau – ar „einu į minusą“, ar „į pliusą“. Jei „į pliusą“ – vadinasi, galiu keliauti.“
Kelionių skonį Aurelija pajuto dar būdama paauglė. Vasaromis tėtis ją veždavosi į komandiruotes Lietuvoje – jai būdavo dovanojamos vidutiniškai trys valandos laisvės ir atradimų. „Reikėjo laikytis tik vienos taisyklės: laiku grįžti į sutartą vietą“, – juokiasi ji. Klaipėda, Kaunas, Vilnius – jos paauglystės pasaulio atlasas.
Vėliau, baigusi architektūrą, 1977-aisiais su architektų grupe važiavo į Vokietiją (tuometę VDR), aplankė Berlyną ir Drezdeną. „Instruktažai prieš kelionę buvo tokie, lyg vyktume į kosmosą. Nieko nesugadinti, nieko nepasakyti, nesugriauti tarybinio žmogaus įvaizdžio“, – prisimena Aurelija. Vokiečių kalbos nemokėjo, bet pajuto didžiulę trauką šiai šaliai – kurį laiką važiuodavo tik į Vokietiją, lankydavo vis kitus miestus.
Paklausta, ar skaičiavo, kiek šalių yra aplankiusi, Aurelija sako, kad ne, bet Europos Sąjungos šalys aplankytos, taip pat „išlindo“ ir į Turkiją, ir, kaip pati sako, paragavo gurkšnelį Maroko.
Naktiniai autobusai, Lenkijos „betonkė“…
…ir pirmosios kelionių agentūrų pamokos. Viskas patirta! Pažintinės kelionės autobusu reiškė keliolikos valandų dardėjimą per Lenkijos „betonkę“ ir nakvynę važiuojančiame autobuse. „Bet kiek entuziazmo būta!“, – sako Aurelija. Būta ir keistų nutikimų, apie tokius net gidai pasakodavo: nuvažiuoji nurodytu adresu, kur turi stovėti viešbutis, o ten – kukurūzų laukas! Dabar gali dar prieš kelionę internete apžiūrėti pasirinktą viešbutį.
Aurelija dalijasi patirtimi: ji iki šiol atidžiai nagrinėja kelionių programas internete (senesniais laikais važiuodavo į „Adventurą“ ir grįždavo su šūsnimi katalogų ir lankstinukų). Labiausiai pasitiki tomis agentūromis, kurios turi autorinius maršrutus (žiūri, kad tai nebūtų tarpininkai, perpardavinėtojai). Tuomet ir komunikavimas daug geresnis, ir produktas geras. Rimtos agentūros turi savo akredituotus gidus arba vadovus-kelionių ekspertus, mokančius šalies kalbą, galinčius pasakoti ir apie kultūrą, istoriją, religiją ir pan. O anksčiau būdavę, kad gidas, vesdamas turistus iki objekto, pats klaidžioja.
Ritualas: kava ir stebėti žmones
„Labai seniai pajutau, ką reiškia kavos puodelis užsienyje: atvažiuoji į šalį, pinigų daug neturi ir ilgesingai žvelgi į kavinukes – jose žmonės mėgaujasi kava. O pati sau negalėdavau to leisti. Todėl dabar kava – tai tarsi mano kelionės ritualas, – prisipažįsta Aurelija. – Ne dėl to, kad be kavos neištverčiau – kur kas svarbiau malonumas ją gurkšnoti svečios šalies gatvėje ar kavinukėje ir žinojimas, kad gali sau tai leisti.“
Dar Aurelija mėgsta atsisėsti miesto aikštėje kokioje Vokietijoje ar Italijoje ir tiesiog stebėti žmones. Tai tarsi ceremonija: sustoti, įkvėpti tos šalies, pajusti jos ritmą.
Skanios patirtys ir must have turistams
Jei kas klaustų Aurelijos patarimo, kurioje šalyje, kas yra skanu ir koks patiekalas būtinas paragauti (must have), ji visada patartų. Kava – žinoma, Italijoje. Sicilijoje – privalomi arančinai (arancini – įdaryti ir apkepti ryžių kamuoliukai), Prancūzijoje – kruasanai, Maltoje – pastizzi (pyragėliai su sūriu), Maroke – itin saldi mėtų arbata, kurios išgėrus gali visą naktį neužmigti (kažin ką marokiečiai į ją deda?). Portugalijoje – portveinas, ypač klausantis širdį virpinančios fado – lėtos, melancholiškos, gilios emocijos kupinos muzikos, atliekamos portugališka gitara. Jei lankysitės Ispanijoje, San Sebastiane, žinokite taisyklę: jei ant baro grindų primėtyta tapų trupinių (tapai – maži ispaniški užkandžiai) – vadinasi, ten gerai. Vadinasi, žmonės ten valgo, nes skanu. Ai, vos nepamiršau paminėti, kad must have Ispanijoje – tapai su sangrija, tai klasikinė ispanų kulinarinė pora.
Amalfio pakrantė: grožis, kuris praplaukė pro šalį
Ne visada kelionės išpildo svajones. Aurelija svajojo nuvykti į Amalfio pakrantę, kuri įtraukta į UNESCO paveldo sąrašą – sakoma, kad ji viena gražiausių pasaulyje. Amalfio pakrantėje rekomenduojama aplankyti įsikūrusius populiariausius Positano, Amalfio, Ravello miestus. „Bet mes buvome plukdomi laivu ir tik iš jo matėme pakrantės miestelius, žvejų kaimus. Laivui priplaukus prie pakrantės, spėjome tik kavos išgerti ir ledų suvalgyti. Miestelių nematėme, negavome viso to, ko tikėjomės“, – prisimena Aurelija.
Gal verta antrą kartą važiuoti ten pat, kad tuos miestelius pamatytum ne iš laivo, o galėtum pasivaikščioti jų gatvelėmis? Aurelija sako, kad ne: „Gyvenime per mažai laiko ir per daug pasaulio.“ Todėl renkantis keliones reikia atkreipti dėmesį, ar bus galimybė aplankyti šiuos miestelius, pasivaikščioti jų gatvelėmis, ar žvelgsime į juos tik iš tolo, plaukdami laivu.
Islandija – šalis, kuri atima žadą
Vienai praėjusių metų kelionei Aurelija skiria ypatingą vietą. Tai Islandija. „Nieko panašaus nesu mačiusi. Atšiauri gamta, lavos laukai, vos 10–15 laipsnių šilumos rugpjūtį. Galybė gamtos, muziejai, šiuolaikinių technologijų dėka – galimybė nusileisti į vulkano gelmes, jo urvuose pamatyti vulkano išsiveržimo metu (prieš 5 tūkstančius metų) tekėjusios lavos kelią. Ir suvokimas, kokia baisi buvo ugnikalnio išsiveržimo jėga 2010 m., kai jis tiesiog sumaitojo miestą, suglamžė kelius taip, kad asfaltas tapo tarsi armonika. Lavos nuvalyti neįmanoma, jos luitai kai kuriuos ruožus tiesiog okupavo, tad kelių rekonstrukcija įspūdinga, paklūstanti gamtos jėgai“, – pasakoja Aurelija.
Vietiniai žino, kas yra lava ir kokia pavojinga ji gali būti, o atvykėliai veržiasi žiūrėti. Būna, kad lavos paviršius jau pajuodęs, bet turistai mėgsta lipti ant jos dar ne visiškai atvėsusios. Gidai įspėja: „Nedarykite to, nes net negelbėsime – apačioje ji dar „gyva“, prasmegsite kiaurai.“
Tik pažintinės kelionės
Aurelija sako, kad nebuvo nė vienoje užsienio poilsinėje kelionėje ar viešbučiuose su „viskas įskaičiuota“.
„Bet lietuvių pamėgtoje Turkijoje buvote“, – sakau pašnekovei.
„Tai buvo pažintinė kelionė: aplankiau Stambulą, Ankarą, Kapadokiją, Pamukalę, Efesą, Troją. Nė nemaniau, kad taip patiks: tai visai kita kultūra. Mečetės, garsai, spalvos, kvapai – visa tai, ko pas mus nėra. O kelionė Maroke pasitaikė per ramadaną – buvo labai geras metas, galėjome ramiai viską apžiūrėti, pasivaikščioti.“
Mįslės
Kalbėdama apie keliones, Aurelija akcentuoja gerų gidų svarbą. „Štai grįžau iš Graikijos, draugė klausia: „Tai prisižiūrėjai griuvėsių?“. Bet gido, antikos žinovo, dėka ne griuvėsius mačiau – vaizduotė tarsi atkūrė tai, kas buvo dar prieš jiems tampant griuvėsiais.“
Klausiu Aurelijos, kaip jos, architektės, nuomone, prieš tūkstančius metų žmonės sugebėjo pastatyti, pavyzdžiui, piramides?
Pašnekovės atsakymas sukėlė dar daugiau klausimų: „Tai didžiulė mįslė. Tai mitologinių dievų ir žmogaus harmonija. Tai nepaaiškinami dalykai. Net gidai nesiima aiškinti šių didžiulių mįslių.“
O kas toliau?
Aurelija pernai buvo trijose kelionėse: Italijoje, Islandijoje ir Jungtiniuose Arabų Emyratuose. „Gal kiek persistengiau, – šypteli. – Bet jeigu matai pasaulį – kaip gali sustoti?“. Ir prasitaria: „Tik keliaujantys supras, kodėl verta kažin kur baladotis, kartais rizikuoti, fiziškai pavargti ar ieškoti nuotykių.“ Paklausta, ar buvo vieta, kur norėtų apsigyventi, Aurelija sako: „Ne, tokių minčių net nekilo. Man labai graži mūsų Lietuva, ir kokybiško poilsio čia pakankamai. Gal todėl nesu buvusi nė vienoje poilsinėje kelionėje užsienyje. Man visai neįdomu viešbučiai su „viskas įskaičiuota“.
Kelionėse nefotografuoja
Aurelija jau nefotografuoja kelionėse: „Albumų krūvos, o kas juos žiūri? Akimis užfiksuoti vaizdai atmintyje išlieka geriau“. Anksčiau fotoaparato iš rankų nepaleisdavusi keliautoja pastebėjo, kad darbas su nuotraukomis užima labai daug laiko. „Matai akimis šedevrą, bet jis – erdvėje, tai ir atrodo visai kitaip nei nuotraukoje. Fotografuodavau tik tai, ką fotoaparatas gali apimti. Paskui galvoju – kiek pažiūriu tas nuotraukas? Vieną, du kartus? Geriau – išjausti, įsidėmėti tą akimirką. Štai Islandijos vaizdai man iki šiol tebestovi akyse.“ Žinoma, visada atsiranda bendrakeleivių, kurie nufotografuoja ir nuotraukas Aurelijai atsiunčia elektroniniu paštu.
Ką duoda kelionės?
Tai buvo paskutinis interviu klausimas Aurelijai. Ir jos atsakymas – konkretus: „Suteikia požiūrį į gyvenimą, dovanoja labai daug gyvenimo spalvų. Grįžti pilna galva vaizdų, kurie stovi akyse kaip filmas.“
Gražių, įspūdingų, spalvingų, kvapių, skanių jums kelionių, Aurelija!
Komentarai nepriimami.