Taip juokauja Jurgita ir Arnoldas Jasevičiai, pernai birželį į namus Marijampolės priemiestyje parsivežę ispanų vandens šunį Bosą.
Ispanų vandens šuo namuose atsirado netyčia
– Kiek atsimenu, namuose visada buvo šunų – ir savų, ir priglaustų. Apie veislinį ir dar kambaryje gyvenantį galvoti pradėjome neseniai, kai visa šeima, ypač dukros Liucija ir Danielė, išreiškė tokį norą. Konkrečios veislės nebuvome išsirinkę, tik norėjosi, kad šuo nesišertų ir neturėtų specifinio kvapo, – pasakoja Jurgita.
Ir atsitiko taip, kad apie šeimos pasvarstymus papasakojus pažįstamai, ši patikino būtent tokius šunis auginanti veislyne „Auksinis vandenynas“. „Tada pirmą kartą išgirdau apie ispanų vandens šunis. Susiradusi informaciją apie veislyną feisbuke ir pamačiusi mažyčių kukuliukų nuotraukas, pagavau save vis dažniau begalvojančią apie tokį šuniuką. O kai pamačiau Kaune einantį vandens šunį ir pakalbinau šeimininkus apie veislę ir šie pasisakė, kad būtent iš to paties veislyno jie pirko savo gražuolį, nesusilaikiau ir parašiau savininkei. Deja, iš vados buvo likęs vienintelis šuniukas, kurį kažkas jau buvo užsisakęs. Visgi po kiek laiko sulaukiau pasiūlymo: „Gal norit?“.
– Taigi, ėmėme tą, kuris liko iš kovo 31 d. gimusių keturių šuniukų, ir birželio mėnesį parsivežėme namo. Buvo 6 kilogramų meškiukas, o dabar jis jau sveria 19 kilogramų, – sako Arnoldas.
Taip „netyčia“ Jasevičių namuose apsigyvenęs Bosas (dokumentuose – Boss-Auksinis vandenynas) netrukus švęs savo pirmąjį gimtadienį. Jame dalyvaus ir namų senbuvė katė, kuri naujoką pasitiko priešiškai, netgi per nosį užvožė, bet paskui abu susidraugavo.
Lietuvoje šios veislės šunų vis daugiau
Ispanų vandens šunys – labai sena šunų veislė. Šie šunys dar 1100 metais gyveno Pirėnų pusiasalyje. Tai – ne tik aviganiai, bet ir žvejų pagalbininkai, kurie talkino žvejams nešiodami virves iš vienos valties į kitą, nardė jūroje (panerti gali iki 6 metrų), gaudė iš tinklų besprunkančias žuvis.
Iki šiol savo gimtinėje jie gano avis ir ožkas, eina į medžioklę, tarnauja policijoje, muitinėje, padėdami aptikti narkotikus bei sprogmenis. Be to, dirba kaip paieškos ir gelbėjimo šunys, ieškantys ne tik žmonių, bet ir… labai vertingų grybų trumų.
Lietuvoje šios veislės šuo – namų puošmena ir šeimininkų draugas.
Boso šeimininkai visi: Jurgita pasirūpina pusryčiais, kiti – vakariene, pasivaikščiojimais, dresūra, todėl visus juos šuo ir myli.
Boso pilna visur
Bosas nei avis gano, nei žuvis gaudo, nei grybauja. Kol kas! Žinant šios veislės gabumus ir atsidavimą savo šeimininkams, jis tikrai visko išmoks. Kartu su Daniele Bosas mokosi Kaune, mokykloje „Šuns ritmu“. Kol kas treniruojasi paklusnumo, ringo komandų, dalyvauja ir parodose, kuriose sulaukia geriausių įvertinimų.
Visgi labiausiai Bosui patinka „šeimininkauti“ namuose. Jo pilna visur. Labai aktyvus, veržlus, judrus šuo taip demonstruoja ir savo įgimtus įgūdžius – kaip mat suranda Jurgitą, bandančią pabėgti nuo jo į daržą, padeda jai „kasti“ lysves…
– Ramesnis būna tik, kai miega, – juokiasi Jurgita. – Miegui turi daug vietų: pagal nuotaiką. Jam reikia, jis ir nueina sau – atskirai, niekam netrukdydamas, ant galvos nelipdamas.
– Nors kieme yra voljeras, bet jis ne jam. Bosas – naminis šuo ir būna kambaryje, – sako Arnoldas ir pastebi, kad tai – labai prieraišus šuo, nuo šeimininko toli nebėgantis. – Svarbu, kad jo matymo lauke būtų žmogus, kuris su juo eina. O pasivaikščioti eina visaip – ir su pavadžiu, ir be jo. Kas ką vedžioja – šuo šeimininką, ar šeimininkas šunį – čia dar mokomės. Šiaip tai šuo – manipuliatorius, jeigu leisi jam imti viršų, jis mielai tuo pasinaudos.
– Žinoma, vandens šuo ir maudytis labai mėgsta – būdavo praėjusią vasarą tik pamato vandenį, įlipa į jį, pabraidžioja ir išeina. Taip kiekvieno pasivaikščiojimo metu įbrenda ir visas šlapias – tiesiai namo. Mažas plaukė dar nedaug, o kaip bus šią vasarą, bus matyt. Be abejo, bala jam pasipurčius bus didesnė, – juokiasi Jurgita.
Didžiausias rūpestis – šukuosena
Rudose garbanose nematyti nei Boso akelių, nei nagelių, tad kailio priežiūros yra užtektinai.
– Mažo šuniuko kailis buvo vos vos banguotas, papuręs. Pirmą kartą nukirpome 8 mėnesių, palikome 3 cm kailiuką. Paskui užaugo garbanos. Šiaip kailį patrumpinti iki 3–5 cm ilgio reikia 2–3 kartus per metus. Naujas atauga maždaug po centimetrą per mėnesį. Dabar Bosas keičia kailį iš šuniuko į suaugusio šuns, – pasakoja Jurgita.
Ispanų vandens šunys gali būti baltos, rudos arba juodos spalvos, galimos įvairios šių spalvų variacijos, dažnai – dvispalviai. Kol kas rudaplaukis Bosas balta spalva „pasipuošęs“ krūtinėlę, kuri labiau veliasi negu visas kailis. Ar pasikeis viso jo spalva, dar neaišku.
Žiemą Bosas maudosi vonioje pagal poreikį. Garbanos prausiamos šampūnu, švelninamos balzamu, nusausinamos ir šuo paliekamas natūraliai išdžiūti. Joks džiovintuvas nenaudojamas, nes jis gali per daug išpūsti kailį ir vandens šuo taps panašus į pudelį. Kad nesusidarytų sąvėlų, o garbanėlės nesušoktų į „virveles“, 2–3 kartus per savaitę reikia šukuoti.
Po maudynių išvalomos ausys, akių kampučiai, o nagų kirpti nereikia, nes šuo juos nusizulina lakstydamas lauke.
Norint išlaikyti būdingą veislei išvaizdą, rekomenduojama bent kartą per metus apsilankyti pas patyrusį šios veislės šunų kirpėją.
Bosas – vegetaras
Per metus, pasak šeimininkų, Bosas jau pasiekęs suaugusio šuns ūgį – 40–50 cm ties ketera.
Sveikas, smalsus šuo, pasirengęs viskam – bėgti, plaukti, šokinėti ar „skristi“ – kad tik būtų su šeimininkais.
Todėl prieš jiems išvažiuojant iš namų su Bosu reikia susitarti – paaiškinti jam, kad jis liks namuose. Užtai su kokiomis ugningomis emocijomis šuo pasitinka sugrįžusius – šoka į glėbį visomis keturiomis.
– Dar turi išmokti, kaip pasisveikinti, – nepiktai sako Jurgita.
Baisiau buvo, kai Bosas gėles apskabė, nors jos visai nevalgomos, o šuniui netgi kenksmingos, ar celofaninį maišelį nuo maisto suėdė – štai tada teko ir gydytojų pagalbos šauktis.
– Jis jau toks – smalsus. Visada apžiūri, kas yra ant stalo, visada padeda gaminti valgį – tik pradedu pjaustyti, tarkim, bulves, Bosas šmurkšt po pažastimi ir jau tyko savo kąsnelio. Kas ant stalo, jis viską mato, ant jo netgi užšokti gali, todėl kėdės aplink stalą turi būti pristumtos. Jeigu tik atitrauktos, šuo ištaiko momentą ir šoka. O jo brolis, sakė šeimininkai, ir ant spintelių užšoka, – pasakoja Jurgita.
– Šiaip tai Bosas – vegetaras, mėgsta daržoves: bulves, morkas, agurkus, kopūstus (delikatesas), pomidorus (kurių negalima), o pagrindinis maistas – sausas pašaras, kuris kol kas normuojamas. Suaugusieji, sako, jau patys pajunta sotumą, – pastebi Arnoldas.