Jos vardas ir veidas Marijampolėje daug kam žinomas. O prieš kurį laiką besidomintieji filmais ar serialais Pauliną matė šmėstelint televizijos ekrane, o vardą – vaidybinio filmo „Paslapties kaina“ titruose: ji šio filmo scenaristė. Tai buvo tik viena priežasčių ją pakalbinti.
– Kaip jus įvardinti: scenaristė, žurnalistė, aktorė, TV žmogus?..
– Tikriausiai tiksliausia būtų sakyti – viskas viename! Mano profesinis kelias išties gana margas: buvo etapas, kai kalbinau žmones ir rašiau straipsnius žurnalams bei portalams, vėliau dirbau biure, marketingo skyriuje. Po to – vėl grįžau kalbinti žmonių, tik jau prieš televizijos kameras. Šiuo metu prisidedu prie serialo „Rimti reikalai“ – tiek kaip scenaristė, tiek kaip aktorė. Taip pat einu į Marijampolės dramos teatro sceną kaip mėgėjų trupės aktorė, o socialiniuose tinkluose kuriu turinį savo asmeniniam prekės ženklui „Ofiso dramos“. Kadangi mano profesinis kelias driekiasi ir kadre, ir už kadro, ant scenos ir už jos, man nereikia pasirinkti vieno vaidmens – ir dėl to aš visai neliūdžiu, nes patinka jie man visi.
– Ar esate marijampolietė? Jei ne – kaip čia atsidūrėte?
– Taip, esu marijampolietė. Mokiausi Rygiškių Jono gimnazijoje, vėliau išvykau studijuoti į Kauną. Vilniaus universiteto (VU) Kauno fakultete baigiau lietuvių filologijos ir reklamos studijas. Ketvirtame kurse gavau darbą „Mantingoje“, rinkodaros skyriuje – taip sugrįžau į gimtąjį miestą ir čia pasilikau. Marijampolėje man labai patinka, nors neretai sulaukiu klausimų, ar neketinu išvykti. Kitiems minusu atrodo tai, kad miestas nedidelis, čia mažiau žmonių, tačiau man tai – priešingai – dideli privalumai. Dėl darbų – taip, dažnai tenka važiuoti į kitus miestus, bet gyventi noriu čia. Tad ir savo namus įsikūrinėjame šiame mieste. Vienintelis dalykas, kurio man trūksta šiame kačių mieste – jūros, tad vasarą dažnai tenka keliauti į pajūrį.
– Kas darė įtakos eiti būtent tokiu keliu: šeima, mokytojai, knyga, netikėtas įvykis ar kokia pažintis? O gal – smalsumas?
– Kalbant bendrai, aistrą gimtajai kalbai pajutau gana vėlai – tik vienuoliktoje–dvyliktoje klasėse, ir už tai esu dėkinga mokytojai Reginai Dilienei. Renkantis studijas teko svarstyti tarp dviejų krypčių: lietuvių filologijos ir reklamos (VU, Kaune) arba lietuvių filologijos ir režisūros (Klaipėdos universitete). Tuomet pasirinkau patogesnį – arčiau namų – variantą, bet trauka menams niekur nedingo. Po studijų savo profesinį kelią labiau siejau su žurnalistika ir rinkodara. Dirbau biure, bandžiau gyventi normalų suaugusio žmogaus profesinį gyvenimą – „nepaėjo“. Labai trūko laisvės ir kūrybos, vidinis balsas vis dažniau primindavo, kad gyvenime turiu daryti kažką kita…
2021 metais iš biuro išėjau „į niekur“. Ir vieną dieną socialiniuose tinkluose pamačiau aktoriaus įrašą: „Chebra, eikit mokytis rašyti scenarijų, nes gerų scenaristų Lietuvoje labai trūksta.“ Ši frazė man trenkė lyg žaibas. Pirmas impulsas buvo labai paprastas: pradėjau gūglinti, ką apskritai veikia scenaristai. Ir tada supratau, kad tai – mano svajonių profesija: čia susijungia rašymas, struktūra, psichologija ir kūryba. Nuo tada pamažu pradėjau eiti dabartiniu profesiniu keliu. Eidama juo jaučiuosi gyva, o didžiausi nuopelnai, ko gero, tenka vidiniam balsui, kuris nedavė ramybės, vedė ir veda pirmyn.
– Matėme jus mūsų teatro spektaklyje apie Joaną Griniuvienę ir „Ameriką pirtyje“: ten ir vaidinote, ir sukūrėte scenarijų. Ar tai buvo pirma tokia patirtis? Ką naujo čia atradote?
– Rašyti teatrui – taip, tai buvo pirma tokia patirtis. Režisierė Milda Mažėtytė-Antanauskienė buvo tas žmogus, kuris apskritai nusprendė, kad Marijampolei reikia „Joanos trupės“ spektaklio. Pasakodama nepaprastos moters – Joanos Pavalkytės-Griniuvienės – gyvenimo istoriją, ji šia idėja užkrėtė ir mane. Su Milda daug kalbėjomės apie Joaną, jos laikmetį ir asmenybę, o mano užduotis buvo parašyti scenarijų, kuris sujungtų istorinius faktus ir Keturakio „Ameriką pirtyje“ į vientisą pasakojimą. Sprendžiant iš žiūrovų reakcijų, drįstu sakyti, kad mūsų trupei pavyko sukurti jautrų bei prasmingą spektaklį ir visiems gerai žinomą „Ameriką pirtyje“ parodyti kitaip.
Kalbant apie vaidmenį, su Joana randu nemažai panašumų, ypač dėl jos veiklumo, tad ją įkūnyti man didelė garbė. Smagu, kad šis personažas išėjo ir už teatro ribų – rudenį Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejaus organizuotos teatralizuotos ekskursijos „Tai bent moteris“ metu marijampoliečiai kartu su Joana ir Kaziu Griniais išėjo pasivaikščioti po miestą…
Apskritai, kurti savo miestui, kalbėti apie žmones, kurie čia gyveno ir kūrė, man atrodo labai prasminga. Tą patį jaučiau ir vesdama laidą „Prie baro“, kur galėjau kalbinti mūsų kraštiečius ir klausytis jų istorijų. Nors pasikeitus televizijos vadovams laidos nebeliko, kartais vis dar išgirstu, kad jos trūksta ne tik man – gera žinoti, jog tai, ką kūriau, buvo reikalinga.
– Praėjusių metų pabaigoje daug buvo kalbama apie Mariaus Jampolskio režisūrinį debiutą – filmą „Paslapties kaina“ pagal Paulinos Botyriūtės scenarijų… Kaip viskas įvyko ir vyko? Kokie netikėtumai laukė?
Ką filmavimo metu veikia scenaristas: turi būti pasiekiamas kiekvieną akimirką (kaip rodo filmuose) ar neramiai laukia rezultato? Kiek ir ko reikėjo keisti? Ar taip įsivaizdavote rezultatą?
– Ilgiausia pradžia ta, kuri buvo iki… pradžios. Istorija tokia: viena įmonė mane pašalino iš ekraninio projekto, baisiai supykau ir nusprendžiau, kad išeisiu pas konkurentus. Norėjau eiti kitur, bet neturėjau ką pasiūlyti, o tada susapnavau vieną filmo sceną. Naktis bemiegė, užsirašinėjau padrikas mintis, ramybės nėra – reikia rašyti. Kitą rytą sėdau ir rašiau scenarijų – iš tos susapnuotos scenos, nuotaikos, temos, simbolių atkūriau visą istoriją. Vėliau pamačiau, kad „Urbs TV“ ieško operatoriaus. Pagalvojau, o gal jie ieško ir ką filmuoti? Reikia paklausti! 2022 metais išsiunčiau laišką į „Urbs TV“: tiesiog „labas, siunčiu filmo idėją“. Po savaitės man paskambino nežinomu numeriu, nuojauta sakė – prodiuseris Andrius Urbanavičius. Taip ir buvo, truputį pasikalbėjome, rezultatas – filmo scenarijus nukeliavo ne į šiukšlinę, o į stalčių.
Stalčiuje scenarijus pragulėjo beveik dvejus metus. Per tą laiką spėjau save įtikinti, kad gal ši sritis – ne man, ir pradėjau filmo scenarijų perkurti į knygą. Galvojau: jeigu ne filmas, tai bent knyga – svarbiausia kažką daryti. Tačiau 2024 metais sulaukiau dar vieno skambučio: prodiuseris pranešė, kad atsirado žmogus, kuriam scenarijus pasirodė vertas darbo, ir tas žmogus buvo Marius Jampolskis. Net ir tada, kai su Mariumi susitarėme dėl susitikimo Marijampolėje, aš netikėjau, kad jis, tas užimtas žmogus iš „teliko“, skirs laiko man, važiuos į Marę… Bet tada prisiminiau Irūną, suvokiau, kad Mariui šis miestas – beveik antri namai ir kiek nurimau. Net ir susitikimo dieną galvojau, kad jis arba atšauks susitikimą, arba neatvažiuos. Tačiau namuose vis tiek vyko generalinė tvarka – juk žvaigždė atvažiuoja! Dabar tai prisiminti tikrai labai juokinga, bet tada taip buvo.
Vėliau sekė ilgas scenarijaus redagavimo procesas – turint omenyje, kad pirmoji versija labiau priminė miuziklą, darbo tikrai netrūko. Scenaristo darbas iš esmės baigiasi tada, kai kūrinys užbaigiamas popieriuje – toliau jis keliauja į kūrybinės komandos rankas. Nuo režisieriaus priklauso, kaip istorija bus papasakota ekrane. Į filmavimo aikštelę buvau nuvykusi kelioms dienoms – iš smalsumo, pabūti procese. Ten scenaristas tampa stebėtoju, jo svarbiausia užduotis – netrukdyti ir pasitikėti komanda, nes istorija, gimusi popieriuje, ekrane tampa bendro kūrybinio darbo rezultatu ir natūraliai transformuojasi.
Rezultatą pirmą kartą pamačiau per premjerą. Prieš ją prisiminiau vienos aktorės žodžius, kad premjera kūrybinei komandai dažniau yra ne šventė, o didelis stresas – net ir tada, kai rezultatas geras, vis tiek matai ne tik tai, kas pavyko, bet ir tai, ką būtum daręs kitaip. Taip ir buvo, bet manau, kad tai labai žmogiška.
„Paslapties kaina“ tapo debiutu tiek režisieriui, tiek man, tiek pagrindinei aktorei. Patirties visi išsinešėme labai daug, o kūryba ir yra nuolatiniai bandymai bei eksperimentavimas.
– Ką Paulina planuoja artimiausiai ateičiai?
– Planai – ar artimi, ar tolimesni – pastaruoju metu gana panašūs: kurti, rašyti, vaidinti. Ne iš veiklos trūkumo, o iš noro dalintis tuo, kas netelpa viduje. Ketinu tęsti tai, kas jau pradėta – toliau dirbti prie serialo „Rimti reikalai“, jame kol kas pasirodau retai, ateityje matysite dažniau. Marijampolės dramos teatre gegužės mėnesiui režisierė Milda Mažėtytė-Antanauskienė stato spektaklį pagal Oskaro Vaildo kūrinį „Kaip svarbu būti rimtam“, jame vaidinsiu ir aš. Vasarą pajūryje gimė juodojo humoro teatro komedija, kuri vietiniame teatre palaikymo nesulaukė, todėl šiuo metu ieškau kitų galimybių šiam kūriniui gyvuoti. Taip pat turiu planų vieną filmo scenarijų perrašyti į romaną… Svajonių – dar daugiau: miuziklo žanras vis dar neduoda ramybės. Neatmetu minties kada nors parašyti ir scenarijų siaubo filmui. Trumpai tariant, planas paprastas: kelti sau tikslus ir jų siekti, bandyti, klysti, nenuleisti rankų ir vėl bandyti. Kur visa tai nuves – pamatysime, o gal kada nors apie tai dar papasakosiu ir jums.
– Kaip apibūdintumėte gyvenimą Marijampolėje, kokį kultūros lauką čia įsivaizduojate?
– Marijampolėje jau dabar vyksta daug gražių ir prasmingų dalykų, o man šis miestas neatsiejamas nuo žodžio „bendruomenė“. Bendruomenė, kurioje verslai, įstaigos ir kūrėjai ne tik palaiko vieni kitus, bet ir kuria kartu, kur idėjos gimsta dialoge. Manau, čia slypi didelis mūsų miesto potencialas. Talentų Marijampolėje tikrai netrūksta – kartais jiems tereikia daugiau palaikymo ir erdvės bei sąlygų atsiskleisti. Reikia žmonių, kurie juose pamatytų daugiau, nei jie patys mato savyje. Marijampolę įsivaizduoju kaip miestą, kuriame vietiniai žmonės yra matomi, girdimi ir vertinami, o savi kūrėjai čia galėtų augti ir atsiskleisti.
Ir pabaigai – nepamirškite palaikyti Marijampolės „Chorų mūšyje“!
– Ačiū už atvirumą ir pozityvą. Ir gražių susitikimų su neabejingais kultūrai, kūrybai žmonėmis ateityje – nesvarbu, kurioje ekrano ar scenos pusėje…