Šiandien poezijos mylėtojams pristatome naują autorių – jo kūrybos iki šiol mūsų laikraštyje nebuvo. Tiesa: pavardė gal girdėta kitais menais besidomintiems, o eiles bus skaitę tik tie, kas draugauja feisbuke…
Jonas Šukevičius – marijampolietis, žinomas medžio meistras, daug metų liaudies menininkų klubo „Mūza“ narys. Eilėraščius sako pradėjęs rašyti vos prieš keletą metų, platesnei auditorijai dar nėra jų pristatęs… Apie tai, kas išgyventa, patirta, kas jaudina, kas neduoda ramybės brandaus vyro širdžiai ir sielai kalba jo eilės. Paskaitykite.
Kęstutis ŠUKEVIČIUS
Aš be Tavęs
Aš be Tavęs – kaip ežeras užakęs,
Pro meldus žvelgiantis liūdnom akim,
Kaip besiblaškanti šviesoj plaštakė,
Sumaišius dieną su tamsia naktim.
Aš be Tavęs – kaip trobesys apleistas,
Tuščiom langų akim ir toks nykus
Grimztu į netekties bedugnį raistą,
Jaučiuosi pasimetęs, nesaugus.
Aš be Tavęs – kaip vasara be karščio,
Kaip žemdirbių pasėliai be lietaus,
Ir kai ilgėja skiriantys mus varstai,
Neužmiegu lig rytmečio ankstaus.
Aš be Tavęs – tuščia vieta ir niekas:
Savi, mane pamatę, nesustos,
Lyg būčiau įsirausęs žemėn sliekas,
Nematantis nei saulės, nei šviesos.
Aš be Tavęs – kaip ąžuolas išdžiuvęs:
Be lapų žalumos ir be šaknų,
Kaip dūstančios ant kranto žuvys,
Ištrauktos iš gėlųjų vandenų.
Aš be Tavęs jaučiuosi kaip našlaitis,
Kaip išvarytas iš namų šuva,
Aš be Tavęs – kaip nuotaka bekraitė,
Nes Tu – gimtinė mano. Lietuva.
Aš netikiu
Aš netikiu, kad ji akla,
Kad ant akių jai raištis,
Kad ji, kaip vakaro migla,
Slėpynėms tinka žaisti.
Aš netikiu, kad bus diena,
Kai ji išnyks kaip rūkas,
Man jos kol kas dar negana,
Man jos ir vakar trūko.
Aš netikiu, kad ji – ugnis,
Sudegčiau aš, kaip medis,
Žinau, karščiausia ji užvis,
Ir mus į priekį veda.
Aš netikiu, kad jos nėra,
Ji sėdi netoliese…
Jinai mums laimė, ne gėla.
…Jinai – tai mudu dviese.
Praėjusio viduryje užgimęs…
Kaip gaila, kad atgal negrįžta upės,
Ir kad jaunystė mano nešėlios,
Man vis labiau praėjęs amžius rūpi,
Bet nepasuksi laiko atgalios.
Ten neskaičiavom – paprastai mylėjom,
Svarbiausia buvo plakanti širdis,
Ten susikibę vaikščiojom alėjom,
Ir nuo artumo buvome girti.
Dabar mes turguj sąžinę išmainom,
Nematom duonos numestos riekės,
Aš dar nesutariau dėl savo kainos,
Bet šitam amžiuj gal ir man reikės.
Dabar draugystę lemia piniginė,
Nes šitas šimtmetis kitos spalvos…
Praėjusio viduryje užgimęs,
Aš atsilikęs, dažnas pagalvos.
– – – – – – – – – – – –
Kaip gaila, kad atgal negrįžta upės,
Kad nepasuksi laiko atgalios,
Mane praėjęs amžius vygėj supo,
O šis užbaigs – ir viską sudėlios.
Vasara! Selemono PALTANAVIČIAUS nuotrauka
Atsistosiu į eilę…
Atsistosiu
Iš galo į eilę,
Nes šaltinis minčių
Greit išdžius,
Jei paklaus,
Ką čia duoda,
Praeivis,
Pasakysiu:
Prasmingus žodžius.
Pakraipys jis
Prie smilkinio pirštą,
Ir nueis
Jam paskirtu keliu:
Ne visi
Mane kartais išgirsta –
Aš suprasti visų
Negaliu.
