Ir aš tuo naiviai tikėjau, nes visur išmėtytos ir netgi gatvėse tų taksi vairuotojų dalijamos vizitinės kortelės su telefonų numeriais, gražiausiais pažadais: „Taksi Lietuvoje“, „Jūsų miesto taksi“, „Užsisakyk skambučiu arba per programėlę“, „Atsiskaitymas mokėjimo kortele“, „Atsiskaitymas tik grynaisiais“… O ir taksi mobiliųjų telefonų numerius lengva įsiminti – vieno visi vienetukai, kito – dvejetukai, trečiojo – visi devintukai (ir aš norėčiau tokius lengvai įsimenamus turėti).
O dabar papasakosiu tikrą įvykį, kuris man nutiko praėjusį penktadienį su sunkiu lagaminu traukiniu grįžus iš kito Lietuvos krašto. Čia tik norisi garsiai nusikvatoti: cha cha cha… Naivuoliai esate, visi pensininkai (nes jau nevairuojate savų mašinėlių), moterytės po darbo su sunkiais pirkinių krepšiais, mažais vaikais, ligoniai, kuriuos staiga kokia nelaimė užklupo, o greitoji kitam krašte užtruko…
Aš irgi pamaniau: jei yra trys taksi Kazluos, tai iki mano namo parveš, iki pat laiptinės durų. Juolab kad nemokamas miesto autobusiukas lyg tyčia nuo 15 iki 17 valandos nevažiuoja, jo vairuotojui – siesta. Atsiprašau, tai – pietų pertrauka, juk čia ne Italija ar Ispanija, jam reikia ir pavalgyti, ir pailsėti, nes nuo septintos ryto iki devynioliktos vakaro kelyje.
eja, man teko prie „Perono“ kavinės daugiau kaip valandą prasėdėti, su barmenu pasišnekučiuoti, į kazlinius paveizėti, ką jie penktadienio vakarą po darbų veikia. Į kavines po sunkios savaitės tai neina, o savo mašinytėm tik zuja pirmyn atgal Vytauto ir V. Borisevičiaus gatvėmis. Todėl norėdama anksčiau namo parvykti, aš vieną „savo miesto taksi“ numerį pasirinkus skambinu, skambinu ir skambinu… Pirmą kartą malonus balsas iš Vilniaus (???) man liepia laukti. Vėliau parašo žinutę, kad laisvų automobilių nėra.
Antrą kartą jau ne toks malonus balsas iš Vilniaus man sako, jog reikia dar palaukti, laisvų automobilių nėra. Ir laukiu, dar kokius keturis kartus paskambinu, bet jau niekas neatsako į tuos mano skambučius. SMS į mano mobilųjį telefoną taip pat nesiunčia. Matyt, nusprendė iš Vilniaus taksi nesiųsti, per brangu jiems būtų mane iš geležinkelio stoties tik per geležinkelio pervažą trimis gatvelėmis pavėžėti. Tačiau greitai sumoju: nėra to blogo, kad į gera neišeitų, puiki proga pasitaikė liežuvį pasismailinti ir „Suvalkiečio“ laikraštyje savo nuotykį aprašyti. Grįšiu namo ir prisėsiu, toks įkvėpimas mane pagavo!
Gerai, kad buvo penktadienis ir mane 17.15 val. nuo autobusų stotelės pavėžėjo mūsų autobusas ir malonus jo vairuotojas Antanas. Kitos savaitės pradžioje susitikusi seniai matytą bičiulę sužinojau, kad ji pirmadienį taip pat skambino duotais numeriais ir tikrai to taksi nesulaukė, nors buvo ypač svarbus ir skubus reikalas. Tad jeigu pasitikėtumėt tais rėksmingais trijų taksi firmų siūlymais ir grįžtumėte į namus iš kelionių su sunkiu lagaminu šeštadienį, sekmadienį?
Eitumėte pėsti, neverta nuotaikos gadintis, net jei kelionės krepšys labai sunkus. Ir dar naujieną sužinojau, jog net dviejų taksi vairuotojai – vienas vyresnis, kitas jaunesnis – abu gyvena Gavaltuvoje (!) ir, jei būna laisvi, tai iš ten atvyksta į Kazlus, kad iš vieno galo, pavyzdžiui, iš S. Daukanto gatvės, kokią ligotą močiutę, seną dieduką iki kito galo – poliklinikos ar „Norfos“ apsipirkti pavežtų.
Tikras absurdas mūsų gimtinėje vyksta. Jei ne „išmintingieji“ ministrai ar kiti valdininkai, kasmet vis naujus įstatymus kaip romanus kuriantys, tai ir kuris nors mūsų miesto geras vairuotojas ar prie mašinos vairo „prilipusi“ moteris – asė (o tokių tikrai yra), jei ne nepabaigiamos mokesčių reformos, tai ir čia atsirastų savas taksi ir nebūtų mums jokios bėdos.
Deja, dabar žmonės tokius mokesčius turi mokėti, kad tam vairuotojui tai būtų ne verslas, darbas, pajamų šaltinis, o tik nuostolis, net degalams neužtektų. Ir koks malonumas gerą darbą saviškiams daryti, jei pačiam nieko nelieka, o dirbant ir duonos reikia pavalgyti. Visko žmogui reikia dabar. Juk ne natūrinis ūkis, ne tie laikai. Mąstykite, valdantieji prie lovio, juk gyvenimo ratas sukasi: buvai aukštai, o gali kristi žemai ir labai skaudžiai…
O gal nereikia čia mūsų krašte kokių nors miestiškų patogumų ieškoti, juk Kazlų Rūda – tai ne koks Kaunas ar sostinė Vilnius. Nereikia aukščiau bambos šokti ir didmiesčių patogumais, gardžiais valgiais ar gėrimais mėgautis. Duok kaimiečiui alaus, giros, prie jų kokį kotletą, kiaulienos (blogiausiu atveju – vištienos, žuvies) kepsnį su bulvėmis ar ryžiais, barščių (ne ukrainietiškų, nemoka čia jų virti), kopūstienės iš raugintų kopūstų ir panašiai. Veganai ir vegetarai čia nepageidaujami, jie tegul košes namie verda, daržovių pasipjausto, o jei normaliai pavalgyti nori ko nors egzotiško, jų lepiems skrandžiams priimtino, tai į Kauną važiuoja savaitgaliais.
Užsimanė mat moteriškė visokių patogumų, taksi automobilių, prekybos centrų… Pasvajokite, pasapnuokite ir užteks… Nors svajonės, sakoma, pildosi, geri žodžiai – materializuojasi (kaip ir blogi). Sunku suprasti tą gyvenimą, o ypač sostinės verslininkų užmačias. Važiuokite, taksi mašinytės, iš Vilniaus į Kazlus, kad mus palepintumėte! Na, ir vėl aš prisišnekėjau…
Pamiškės Barbutė
Kalba netaisyta
Komentarai nepriimami.