Lapkritis laikomas niūriausiu metų mėnesiu. Didžiąją paros dalį užima tamsa, vyrauja darganoti ir nemalonūs orai. Nors iki tikrosios saulėgrįžos dar liko kelios savaitės, būtent šiuo, tamsiausiu metų metu, Saulės ir ilgesnės dienos imama ilgėtis labiausiai. Todėl neatsitiktinai lapkričio 30-oji kalendoriuje pažymėta kaip Saulės grįžtuvių laukimo diena.
Saulės grįžtuvės arba Šv. Andriejus
Lapkričio 30-oji geriau žinoma kaip Šv. Andriejaus diena. Šv. Andriejus – vienas iš dvylikos Jėzaus Kristaus apaštalų, ankstyvosios krikščionybės veikėjas ir misijų skleidėjas. Šv. Andriejaus diena buvo oficialiai paskelbta ir įtvirtinta viduramžiais. Lietuvoje ji tapo žinoma įsigalėjus krikščionybei XIV amžiuje.
Šv. Andriejus mūsų šalyje tapo Advento sinonimu, nes ši diena sutampa su jo pradžia. Adventas krikščioniškoje tradicijoje žymi liturginių metų pradžią ir pasirengimo Kristaus gimimui laikotarpį. Tai – keturias savaites trunkantis rimties, susikaupimo ir laukimo metas, kuriam būdingas dvasinis pasiruošimas, pasninkas ir maldos praktikos.
Advento pradžia simboliškai skelbia perėjimą iš tamsos į šviesą, į Kristaus gimimą, todėl šis laikas simbolizuoja virsmą, pasikeitimą – perėjimą iš vieno gamtos ciklo, į kitą, iš rudens – į žiemą.
Riba tarp tamsos ir šviesos
Rudens pabaiga, žiemos ir Advento pradžia – labai simbolinis ir jaukus, tačiau tuo pat metu – niūrus ir slogus metas, nes tai – pats tamsiausias metų laikas. Moksliškai įrodyta, kad saulė ir šviesa gerina nuotaiką, suteikia energijos. Mūsų senoliai – ne išimtis. Šiuo pačiu tamsiausiu ir niūriausiu metu jie pradėdavo ilgėtis saulės šviesos, kuri jiems reikšdavo gyvybę, šilumą ir naujo gamtos ciklo pradžią.
Iš šio laukimo, galima manyti, ir gimė šiandien naudojamas Saulės grįžtuvių laukimo dienos pavadinimas. Nors Saulės grįžtuvių laukimo dienos senoliai neįvardijo kaip atskiros šventės, jos nuotaika labai aiškiai atsispindėjo kasdieniuose žmonių pasakymuose. Šią dieną būdavo galima išgirti žmones sakant, kad „tamsa pasiekė dugną“, „dabar reikės palaukti, ir diena jau ims ilgėti“ arba kad „saulė toli, bet jau kelyje“.
Senoliai paskutiniąją rudens dieną stebėjo gamtą, orus, saulės tekėjimą ir leidimąsi – šviesos ir tamsos santykis paroje jiems turėjo didelę praktinę ir emocinę reikšmę. Lapkričio pabaiga būdavo suvokiama kaip tam tikra riba – naktis jau nebegalės ilgėti, vadinasi, blogiau, slogiau nebus – viskas eis tik geryn, šviesyn, gamta pamažu pradės busti.
Šviesos ilgesys – iš kartos į kartą
Kaip jau minėjau, senoliai Saulės grįžtuvių laukimo dienos, kaip tokios, neįvardindavo. Toks šios dienos pavadinimas buvo įtvirtintas jau šiuolaikinėje visuomenėje. Manoma, kad Saulės grįžtuvių laukimo diena – tai simbolinis priminimas šiuolaikiniams žmonėms apie artėjantį saulės sugrįžimą, kuris buvo toks svarbus mūsų senoliams. Tai tarsi kvietimas ir priminimas mums išlaikyti ryšį su gamta, saulės šviesa. Nepamiršti, kad gamtos ritmas mus, kaip ir senolius, nepaisant greito gyvenimo tempo, technologinės pažangos, veikia taip pat, o gamtos ciklų pasikeitimai, jų stebėjimas ir pastebėjimas gali suteikti vidinės ramybės. Ši diena sako mums, kad net tamsiausiu metu verta pakelti akis į dangų ir prisiminti: saulė, o kartu ir šviesa sugrįš, kaip sugrįždavo visada.
Įžvalgomis apie gamtos ciklų virsmus, rudens perėjimą į žiemą ir šio laiko simbolines prasmes vaizdo siužete dalijasi Kazlų Rūdos savivaldybės Plutiškių kaimo kultūros ir bendruomenės puoselėtoja Žibutė Labutienė.