Prieš metus džiaugęsi į neregėtas aukštumas pakilusia žaliavinio pieno supirkimo kaina, šiandien pieno ūkių savininkai nevilty. Vietoje pernai mokėtų 43 centų už kilogramą, šiandien ūkininkams siūloma vos 15–17 centų. Žemdirbiai nevilty: kaina nepadengia net savikainos.
Tautos išrinktieji svarsto Pieno įstatymo galimybę, tačiau ūkininkų atstovai jį vertina skeptiškai ir svarsto, kad vargu, ar įmanoma išgyvendinti laukinių vakarų tvarką iš pieno pramonės. Reikia ieškoti kitokių priemonių ir sprendimų.
Žaliava pinga, produkcijos kaina nesikeičia
Lietuva pagal pieno supirkimo kainą yra viena iš trijų prasčiausiai vertinamų šalių Europoje. Žaliavinio pieno kainos nuosmukis aiškinamas pieno pertekliumi pasaulinėje rinkoje, tačiau skeptikai sako, kad bėda ne čia. Manoma, kad tikroji problema slypi šalies viduje – išbalansuotuose galios santykiuose tarp ūkininkų, perdirbėjų ir prekybininkų. Žaliavai atpigus, perdirbėjų sąnaudos sumažėjo, tačiau produkcija parduotuvėse neatpigo. Ūkininkams tenka patirti nuostolius, o perdirbėjų ir prekybininkų veiklai tai reikšmingos įtakos nedaro. Vadinasi, žaliavinio pieno kainos kritimo pasekmės pasiskirsto netolygiai.
Pernai, kai žaliavinio pieno supirkimo kaina buvo konkurencinga, problema pasimiršo, o dabar ji vėl aktuali. Dėl to grįžtama prie diskusijų apie Pieno įstatymą. Iniciatyvos šiuo klausimu Seime imasi kraštietis Kęstutis Mažeika. Pavasario sesijoje jis kartu su keliais kolegomis bendraminčiais ketina teikti svarstyti Pieno įstatymo projektą Seimui. Jame, anot K. Mažeikos, bus siūloma įtvirtinti taisykles, kurios padėtų apsaugoti ūkininkus nuo kainų kritimo ir sustiprintų jų derybines pozicijas santykiuose su perdirbėjais ir prekybininkais.
– Jei mažėja žaliavinio pieno kaina, turėtų mažėti ir pieno produktų kainos, tačiau dabar parduotuvėse to nematyti. Suprantu, kad pieno supirkimo kaina šiuo metu maža dėl pieno pertekliaus rinkoje, ir supirkėjai turi to paisyti. Tačiau taip pat suprantu, kad visa kainų mažėjimo našta negali tekti vien ūkininkams. Jei žaliava pinga, turi pigti ir produkcija – tuomet galėtų augti vartojimas, kuris bent iš dalies kompensuotų mažesnes žaliavinio pieno kainas, – įsitikinęs Seimo narys.
Ūkiai laukia sprendimų
Ar tokios idėjos sulauks pritarimo Seime, neaišku. Tačiau, anot K. Mažeikos, valdantieji tokio įstatymo idėją palaiko suprasdami, kad pieno ūkiai yra svarbi kaimo vietovių ekonomikos dalis. Tiesa, Konkurencijos taryba jį kritikuoja sakydama, kad Pieno įstatymo projekto nuostatos, ypač dėl pieno supirkimo kainų reguliavimo ir kainodaros viešinimo, gali riboti konkurenciją rinkoje ir prieštarauti galiojančiai Europos Sąjungos bei nacionalinei teisės sistemai.
Kol valdantieji ir institucijos derasi, pieno ūkiai merdi. Kalvarijos savivaldybės Liubavo seniūnijoje ūkininkaujantys Laima ir Gintas Bagdonai šiuo metu melžia 13 karvių. Per parą ūkininkai primelžia apie 100 litrų pieno. Už kilogramą pieno šiandien supirkėjas jiems moka 17 centų. Matematika paprasta – per dieną šeima uždirba 17 eurų.
– Per parą gyvuliams sušeriame vieną šienainio ritinį, kurį pagaminti kainuoja apie 15 eurų. Vadinasi, visos pajamos už pieną atitenka vien pašarams, o kur dar vanduo, elektra, vaistai, jei jų prireikia, kitos sąnaudos? Dirbame už dyką ir dar į minusą, – piktinasi ūkininkai.
L. ir G. Bagdonai svarsto, kad jei situacija nesikeis, kito sezono smulkūs pieno ūkiai nebesulauks. Gali būti, kad lietuvių pienines karves priglaus lenkų ūkininkai arba gyvuliai bus išvežti į mėsos perdirbimo įmones.
– Apie pasitraukimą kartais susimąstome ir patys, tačiau esame investavę į pašarus, esame sukūrę sąlygas ūkiui vystyti, todėl viską staiga mesti būtų skaudu ir sudėtinga, – pripažįsta pašnekovai ir svarsto, kad valdžia turėtų imtis ryžtingų sprendimų situacijai keisti. – Puoselėjame viltį, kad bus rasti sprendimai, kurie neleis pieno ūkiams tiesiog išnykti. Jei turėtume galimybę gauti stabilių pajamų iš kitos veiklos, į ūkį įsikirtę nesilaikytumėme, tačiau gyvename vietovėje, kur kitų darbo ar pajamų šaltinių beveik nėra, todėl belieka laukti ir tikėtis, kad situacija gerės.
Pieno sektoriaus pusiausvyros paieškos
Lietuvos ūkininkų sąjungos Marijampolės skyriaus pirmininkas Sigutis Jundulas primena, kad Pieno įstatymo idėja nėra nauja – jai mažiausiai dešimt metų. Pasak S. Jundulo, politikams apie tai patogu kalbėti siekiant rinkėjų palankumo, tačiau realybėje pieno rinkos reguliavimas įstatymais ir taisyklėmis, jo nuomone, yra sunkiai įmanomas.
– Yra rinkos dėsniai, kuriuos sudėtinga sutramdyti ar dirbtinai sureguliuoti. Jei jau kalbame apie reguliavimą, reikėtų reguliuoti ne rinką, o politiką. Skaičiai rodo, kad pieno rinkoje yra žaliavos perteklius. Tuomet kyla klausimas, kodėl į Lietuvą vis dar važiuoja pienvežiai iš Latvijos ar Lenkijos? Kam didinti problemą įsivežant pieną iš svetur? Jei jau ieškome sprendimų, gal verta pagalvoti apie muitus įvežamam žaliaviniam pienui – tai bent iš dalies padėtų suvaldyti situaciją, – svarsto S. Jundulas.
Pašnekovo teigimu, situaciją pieno sektoriuje apsunkina ir per didelė pieno perdirbėjų koncentracija. Kaip vieną to pavyzdžių jis mini ir Marijampolės pieno konservų pardavimą „Vilkyškių pieninei“. Toks sandoris stiprina vieno perdirbėjo pozicijas rinkoje ir mažina konkurenciją, o tai, jo vertinimu, gali toliau turėti neigiamos įtakos pieno supirkimo kainoms.
– Smulkiems pieno ūkiams labai sudėtingas laikas, – pastebi pašnekovas. – Iš to, ką matome, atrodo, jog jiems bus vis sunkiau ir sunkiau. Perdirbėjams jie tampa nepatogūs – paprasčiau dirbti su vienu dideliu gamintoju ir gauti iš jo didesnį žaliavos kiekį. Smulkieji ūkiai yra neatsiejama kaimų gyvybingumo dalis. Jei valstybė pripažįsta jų svarbą, būtina ieškoti priemonių, kurios padėtų juos stiprinti ir išlaikyti.
Jei sunku sureguliuoti rinką, galbūt verta pagalvoti apie trumpųjų maisto tiekimo grandinių skatinimą, sudaryti sąlygas ūkininkams patiems perdirbti ir realizuoti savo produkciją. Manau, vertėtų gerinti ir lietuviškos produkcijos įvaizdį ir skatinti jos vartojimą. Priešingu atveju kyla rizika, kad ateityje rinkoje dominuos tik stambūs ūkiai, o smulkieji palaipsniui pasitrauks iš kaimo kraštovaizdžio.