Gal jau šiandien, išvakarėse? O gal ryt, kai šventės rytą (7 valandą, kaip privaloma – ar dar anksčiau) prie savo namų iškelsite trispalvę. Gražioje pavasario šviesoje jai bežaidžiant su vėju apsidairysite: o ką kaimynai, nepramiegojo? Ko gero, dauguma dar pataluose – tik prie tolimiausio gatvės namo viena šviečia. Bene vėl bus kaip prieš gerą mėnesį, minint Vasario 16-ąją: dešimtis kita namų – ir tik prie poros plazdėjo trispalvės…
…Gal čia ir apie jus, mielas skaitytojau – gal jūs tvarkingai vykdote tai, kas privaloma (ir ne tik dėl šito, bet todėl, kad jums ne tas pats, kokia tai diena – Kovo 11-oji), gal jums tikrai nebuvo gaila didesnės sumos ir paieškojote vėliavos, kurios spalvos kuo labiau atitiktų etaloną, o medžiaga būtų kokybiška, ilgam laikui. Nes iš tiesų kokių tik atspalvių, ypač ilgiau naudojant, vėliavose matome! Į tai niekas nekreipė dėmesio prieš kone keturis (!) dešimtmečius, kai prasidėjo pirmieji mitingai ir juose pasirodė trispalvės: kažkas turėjo paslėptą, ilgus metus saugotą, kažkas „susiveikė“ vienspalvių audeklų ir siuvo…
Kokių tik medžiagų nenaudojo, o ir standartų nelabai žinojo – vėliava buvo kaip ženklas, kaip savo pozicijos ir vienybės pareiškimas. Ir džiugiai nustebdavai toje įvairovėje pamatęs sodrias spalvas ar solidų vilnonį audeklą – kai kada jau ir su laiko žymėmis. Bet tai buvo tikra – dešimtmečius išsaugota, kaip tapatybės dokumentas.
Paskui buvo Kovo 11-oji, ji vėliau pražydo trispalvių puokštėmis ir upėmis – atrodė, kad tai bus amžina šventė… Tai kas atsitiko, kad net ir keldami vėliavą tos dienos neišskiriame iš kitų? Poetas Marcelijus Martinaitis (ar bežino ką apie prie Valstybės Nepriklausomybės atgavimo ištakų buvusį, procesus stebėjusį išmintingą žmogų trisdešimtmečiai?) rašė: „Kovo 11-oji savaime skatina atsigręžti atgal, paieškoti pradžių, užuomazgų, kas ir kada pasikeitė. Gyvenant kasdienį gyvenimą, rūpinantis verslais, pinigais, leidyba.
augiau nei prieš dešimt metų vargu, ar kas būtų patikėjęs, o tikriausiai būtum nušvilptas kokiame tuometiniame mitingėlyje, jei būtum garsiai ištaręs, kad nepriklausomybė, savas valstybingumas reiškia ne tik galimybę būti laisviems, patiems tvarkyti gyvenimą, bet laukia ir sunkus, gal net sunkiausias išbandymas šaliai, tautai, ūkiui, kultūrai, kaimui, knygoms, pagyvenusiems žmonėms, kad viskas bus pajudinta, permatuota, perdėliota pagal kitokią tvarką. (…) Graži turėjo būti ta Lietuva, aš pats apie tai galvojau ir rašiau.
O vis dėlto pasikeitėm. Gražu buvo laikytis už rankų su visai nepažįstamu, kuris dabar galbūt kalėjime, po žeme ar plėšikauja Europos keliuose.“ Tai – iš poeto 1988–2013 metų užrašų, kurie buvo išleisti po jo mirties, surinkus nespausdintus tekstus, minčių nuotrupas. Jį skaudino ir vienu metu kilęs (gal nelabai ir nuslopęs) „ilgiausios, didžiausios“ tautinės vėliavos vajus. „…mačiau sukruvintas vėliavas, kurias rasdavo nukautų partizanų užančiuose, tas tris spalvas, kurių neužmiršau nuo ankstyvos vaikystės. (…) Reikia suklusti, kai tautinės spalvos ir vėliava tampa reklaminiu skuduru, lenktyniaujant, kas ir kur pasiūs didesnį tautinių spalvų patiesalą.“
…Gal spėkime, kiek mūsų gatvėje (ar kurioje gyvenviečių, jei tektų per jas tą dieną važiuoti) bus valstybinę šventę žyminčių vėliavų – ne prie įstaigų, bet prie namų. Kai kas sakė, kad bus gerai, jei bent prie kas dešimto, bet… Galėtum sau užeiti ir paklausti konkrečiai, kas ir kaip, bet ims ir atsakys: „O koks tavo reikalas?“ Žinia, dar yra baudos – bet ar baudomis įdiegsi jei ne pagarbos, tai bet pareigos jausmą?
…O ką sako dirbtinis intelektas, besiremdamas apklausomis? „Lietuvoje trispalvių nekėlimo per valstybines šventes priežastys yra įvairios – nuo paprasto užmaršumo iki gilesnių socialinių ar kultūrinių aspektų, nors tendencija gerėja. Pagrindinės priežastys, kodėl žmonės nekelia trispalvių: užmaršumas ir aplaidumas; vėliavos neturėjimas; kultūriniai skirtumai ir individualizmas: ypač naujakurių rajonuose patriotizmo išraiška – vėliava – nėra tokia populiari.
Protestas ar apatija: kai kurie žmonės (dažniau vyresnė karta) rodo apatiją valstybinėms šventėms. Visgi pastebima, kad prieš svarbias valstybines šventes (pvz., Vasario 16-ąją) išauga trispalvių paklausa ir daugėja žmonių, keliančių vėliavą pirmą kartą“. Ar pritariate?
…Beje, vėliavų stygiaus pastaruoju metu tikrai nėra, galima įsigyti ir dvi – trispalvę kartu su istorine. Sako, neseniai buvę ir akcijų – kiekvieno teisė rinktis, kas geriausia jam.
O pradžioje Balio Sruogos eiles, virtusias daina, pacitavau ne visai tiksliai. Poetas rašė: „Mano sieloj šiandien šventa“… Jaučiate skirtumą?
NIJOLĖ