Rudenį, prie žiemos ribos, įprasta klausti medžiotojų apie tai, kokius maisto atsargų sandėlius krauna bebrai. Tai daryti skatina ne rūpestis bebrų reikalais, bet noras sužinoti, kokia bus ateinanti žiema: tikima, kad jei žvėrelių sandėliai dideli ir gausūs, ji būsianti sunki ir ilga, jei maisto sukaupta mažai, žiema bus švelni ir lengva. Negalėčiau patvirtinti, kad egzistuoja ryšys tarp šių ženklų, nes tai labiau panašu į pasaką. Gamtoje žiemai visada ruošiamasi ypač stropiai ir atsakingai, ten nebūna tinginių ir galvojančių kitaip. Kodėl bebrai turėtų būti kitokie?
Iš tikrųjų, bebrai maisto sandėlius ruošia visada, nes nežino, kokia bus žiema. To nežino niekas… Geriausiai šią tiesą patvirtino praėjusi žiema, kai iki naujųjų metų gyvenome vėlyvo rudens gamtoje. Tačiau pirmosios metų dienos atnešė sniegą, šaltį. Bebrų gyvenami vandens telkiniai, net palyginti sraunios upės, užšalo ir žvėreliams teko maistą imti iš sukauptų atsargų. Žinoma, žiemą jie kartais išlenda apsižvalgyti, nugraužia medelį ar krūmą. Atrodo, kad šią žiemą bebrai gamtos egzaminą išlaikė.
Kas būtų, jei jie žiūrėtų „racionaliai“, kaip mes, jei nepasiruoštų maisto? Gali būti, kad daugelis jų būtų žuvę iš bado – juk šeimose yra ne tik stiprūs žvėrys, bet ir maži, dar nedaug ką galintys, bebriukai. Priversti eiti graužti medžių ir krūmų žiemą bebrai rizikuotų daug kuo, visų pirma – savo saugumu, taip pat – sveikata. Nepamirškime, kad bebrų letenos ir pirštai plikos, pirštus jungiančios plėvės plonos ir jautrios.
iekdami išvengti šalčio, žiemą jie dažnai tupiasi ant po savim palenktos uodegos. Tačiau kas nutiktų, jeigu per šalčius tektų ne tupėti, o darbuotis, graužti sušalusius medžius ir į trobelę vilkti nugraužtas šakas?
Kai kur žiemą teko rasti bebrų šliūžes nuo eketės iki karklų krūmų – sniegas buvo purus ir gilus, iki 30 kilogramų masyvaus kūno sudėjimo gyvūnui toks kelias turėjo būti rimtas išbandymas. Sniegai ištirpo, saulė „sugraužė“ ledą. Bebrų šeimynos gyvena pagal naują, pavasario režimą. Tiesa, apie tai mes žinotume nedaug, jei ne naujai apgraužti medžiai, jei ne išretinti karklynai. Apie bebrų aktyvumą pasakoja ir medžiotojai, vakarais tykantys žvėrelių (jų medžioklės sezonas truks iki balandžio vidurio) iki pat tamsos.
Tačiau stebėti, ką veikia bebrai, galime ir mes visi, tuo labiau kad vakarai puikūs, šviesūs. Ramiai laukiant, tik ne vaikštant ir braškant bei šmėžuojant, bebrų tikrai sulauksime ir pro žiūronus galėsime stebėti, ką jie veikia. Pavasaris bebrams turėtų būti panašus į šventę: baigėsi mitybos vien tik žieve sezonas, dabar galima graužti viksvas, kitus pirmuosius žolinius augalus. Ilgainiui jų racionas keisis dar labiau, gegužę bebrai taps tikrais žolėdžiais ir medžius ims graužti tik rudeniop.
Tiesa, bebrų laukia ne visi. Dabar jų apetitas labai geras, todėl prie sodybų, į miestelius, miestus atplaukę bebrai gali nugraužti vaismedžius, pasodintus ąžuolus, klevus. Juos apsaugoti būtina – kamienus apgaubti metaliniu tinklu, papurkšti gailiomis, aštriai kvepiančiomis, bet ne nuodingomis medžiagomis. Mes tikrai nepykstame ant bebrų, kad juos gamta sutvėrė tokius – graužiančius. Mes tik nenorime prarasti savo medelių, kuriuos sodinome, puoselėjome. Bet mes galime padėti bebrams to nedaryti…
Selemonas PALTANAVIČIUS