Praėjusią savaitę sostinėje buvo pristatytas naujas režisieriaus Romo Zabarausko filmas „Advokatas“. Marijampoliečiai galėjo šį filmą pasižiūrėti kone vienu metu – seansai „Spindulio“ kino teatre vyko 28–30 dienomis.
Loreta AKELIENĖ
Galima džiaugtis, kad lietuviškas kinas senokai atsigavo, jau ir užsimiršo tie laikai, kai niekas pas mus nekūrė originalių filmų. Visgi lietuviškas kinas kelia dvejopus jausmus: kartais būna per daug lėkštas, skirtas tik linksminti žiūrovą, kartais per sausas, nenatūraliai rimtas.
Filmas „Advokatas“ iš kitų išsiskiria tuo, kad jis yra apie vyrų meilę. Visi žinome, jog egzistuoja ir tokie santykiai, nieko čia neįprasto, bet kito lietuviško filmo, kuriame ši tema būtų pagrindinė, nepavyksta prisiminti.
Pagrindinį veikėją vaidina Eimutis Kvoščiauskas, rodos, kažkur prasitaręs, kad šis vaidmuo – gėjaus advokato Mariaus – jam artimas. Advokatui Mariui nieko nestinga, jis gyvena sėkmingą gražų gyvenimą, bet ilgisi meilės. Bendrauja su netradicinės orientacijos draugais, apibūdina save kaip žmogų, ilgus metus gyvenantį homofobiškoje Lietuvoje. E. Kvoščiausko vaidyba nebloga, nelabai ką prikiši, bet pats personažas kažkoks lyg netikras, per daug nuglaistytas.
Advokatas įsimyli pabėgėlį iš Sirijos Ali, gyvenantį Belgrade (Serbijoje), kurį suvaidino turkų aktorius Dogak Jieldaz (Doğaç Yıldız), išpopuliarėjęs vaidmeniu seriale „Didingasis amžius“. Siras Ali nori patekti į Vokietiją, bet biurokratinės kliūtis trukdo. Su advokatu iš Lietuvos jis susipažįsta internete. Kai Marius nuvyksta į Belgradą ir prisipažįsta mylįs Ali, gimsta drastiškas planas, kaip parsivežti mylimąjį į Lietuvą.
Pabaiga netikėta, bet nelabai įtikinanti, kažkaip labai jau greitai viskas įvyksta, net nespėji įsijausti… Vaizdo estetikos prasme filmas tikrai kelia teigiamas emocijas, sužadina pasigėrėjimą, nors kartais ima atrodyti, kad viskas per gražu, ypač kai vaizduojamas kaimas. Sunkiau su veikėjų dialogais – jie šiek tiek dirbtinoki, nenatūralūs, nelabai įtikinantys, bet tai, ko gero, ne vieno lietuviško filmo problema. Klausaisi ir mąstai, kad gyvenime žmonės kažin ar taip kalba…
Nesuabejosi, jog tai socialiai atsakingas kinas, nagrinėjantis jautrią temą. Bėda ta, kad atrodo, jog tik toks šio filmo tikslas ir yra. Kad lietuviams trūksta tolerancijos, supratimo, palaikymo kitokios seksualinės orientacijos žmonėms, apskritai kitokiems žmonėms, tai faktas. Tad gal ir verta pasižiūrėti šį filmą, kad pamatytume kitokį pasaulį, kitokią meilę, gal tai taptų labiau suprantama, labiau toleruotina, o mūsų šalis pamažu virstų nebe tokia homofobiška ir nebe tokia nesvetinga imigrantams.
