Beveik visi žinome, kad Vilnius pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 1323 m. sausio 25 d. laiške Hanzos miestų piliečiams, kuriame kvietė atvykti juos į Lietuvą. Miesto įkūrimo metais įprasta laikyti pirmąjį jo vardo paminėjimą istoriniuose šaltiniuose. Kodėl ir kas nusprendė, kad Vilnius pirmą kartą paminėtas tik Gedimino laiškuose, o ne kituose šaltiniuose, nelabai aišku. Nes dokumentų su ankstyvesniais Vilniaus paminėjimo metais yra.
Prieš kelerius metus Klaipėdos regioninio valstybės archyvo Telšių filialo darbuotojai buvo parengę parodą „Žemaitija istoriniuose Europos žemėlapiuose“. Pradėjus domėtis, kuriuose užsienyje saugomuose senuosiuose žemėlapiuose galima būtų aptikti Lietuvos ir Žemaitijos paminėjimą, internete pavyko rasti Gerardo Merkatoriaus (1512–1594) sudaryto, bet tik po jo mirties 1595 m. Duisburge išleisto „Atlaso“ kopiją (leidinio originalas saugomas JAV Kongreso bibliotekoje). G. Merkatorius laikomas šiuolaikinės kartografijos pradininku, visi jo darbai pasižymėjo kruopštumu ir pateikiamos informacijos patikimumu.
Atlase“ keli puslapiai skirti Lietuvai: pristatoma Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė bei tuometis jos žemėlapis, tekste nurodomi Vilniaus įkūrimo metai.
„Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė padalinta į dešimt vaivadijų arba specialių provincijų, sostinė Vilnius, kurį kunigaikštis Gediminas įkūrė 1305 m., įsikūręs prie Vilijos ir Vilnelės upių sankirtos (…)“.
Sprendžiant iš konteksto, darytina prielaida, kad 1305 m. laikytini ne Vilniaus įkūrimo, tačiau jo tapimo LDK sostine metais. Vadinasi, Vilnius tuo laiku jau buvo gana didelis miestas, o įkurtas gerokai anksčiau. Kuo remiantis Gerardas Merkatorius nurodė būtent tokius Vilniaus „įkūrimo“ metus, neaišku, tačiau žinoma, kad leidinio autorius rėmėsi kitų kartografų parengtais žemėlapiais bei informaciją galimai rinko Vatikano archyve.
Įdomiausia, kad „Atlase“ nurodyti tik Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinės „įkūrimo“ bei Helvetijos (Šveicarijos) kantonų įstojimo į konfederaciją metai. Pastarosios datos iš esmės atitinka šiuo metu istoriografijoje žinomas datas: pvz., Liucerno kantonas – 1332 m., Cugo – 1352 m. ir t. t. Kitų tuometinių valstybių aprašymuose analogiškos informacijos rasti nepavyko. Darytina prielaida, kad Vilniaus tapimo pagrindiniu LDK miestu data tuo metu buvo gerai žinoma ir užfiksuota iki mūsų dienų neišlikusiuose arba neatrastuose šaltiniuose.
Informacijos apie Vilniaus tapimą LDK sostine 1305 metais galima rasti ir kelių šimtų metų senumo enciklopediniuose bei moksliniuose leidiniuose prancūzų (1725 m.), anglų (1831 m.) ir vokiečių (1839 m.) kalbomis. Tikėtina, kad leidinių sudarytojai rėmėsi patikimais šaltiniais. Vieno iš tekstų vertimas: „Sostinė Vilnius, įsikūręs Vilijos ir Vilnelės upių santakoje. Jo įkūrimas 1305 m. priskiriamas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Gediminui.
Anksčiau, jo sąjungos su Rusija metu, buvo didžiosios kunigaikštystės sostinė ir suteikė vardą palatinatui (provincijai).“ Atidžiai skaitydami įsitikinsite, kad ir Trakus Gediminas įkūrė tik Vilniui tapus LDK sostine, o ne atvirkščiai, kaip teigiama šiuolaikiniuose veikaluose: „Trakai, kuriuos 1321 m. įkūrė Gediminas, yra dar vienas miestelis, priklausantis Vilniaus valdžiai. Nutolęs per penkias lygas (mylias – ji viduramžiais buvo lygi maždaug 7 km – aut.) į vakarus, Bressale (Bražuolės) ežere, kuris kanalu susisiekia su Vilijos upe.“
Kiek teko bendrauti su profesionaliais istorikais, pastarieji sutinka, kad rasti duomenys įdomūs, tačiau… prieštarauja dabartinėms istorinėms žinioms, kurios teigia, kad Gediminas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu tapo tik 1316 metais. Bet ar tikrai?
Prancūzų kartografas Anri Abrahamas Šatelenas (1684–1743) 1705 m. paskelbė fundamentalią septynių tomų enciklopediją „Atlas Historique“. Nors pagrindinis dėmesys skiriamas geografijai, leidinyje gausu ir istorinės, etnologinės, politinės bei genealoginės informacijos. IV tome pateiktame Lenkijos ir Lietuvos žemėlapyje atskirose lentelėse surašyti Lenkijos, Teutonų ordino ir Lietuvos valdovai, svarbiausi mūšiai, pavaizduoti vietovių herbai.
Chronologinėse lentelėse šalia kitų šalių valdovų visur nurodyti valdymo pradžios metai, prie Lietuvos valdovų – nuo legendinio Palemono iki Algirdo – metai nurodyti tik prie kai kurių: Ringolt (Ringaudas arba Rimgaudas) 1240 m., Mangog (Mindaugas) 1262 m., Stroina (?) 1263 m., Voisalk (Vaišelga) 1264 m., Vatarnus (Švarnas) 1267 m., Viterne (Vytenis) 1279 m. Prie Gedimino nurodyti 1300-ieji metai. Tikėtina, kad autorius rėmėsi kitų istorikų darbais ir, nesant patikimų šaltinių, nepatikrintos informacijos neskelbė.
Istoriko ir poeto Motiejaus Strijkovskio (1547–1593) 1582 m. parašytoje, Karaliaučiuje atspausdintoje pirmoje Lietuvos istorijoje „Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kronika“ yra žinių, kad 1311 m. kryžiuočiai buvo apsupę Lietuvos Medininkus, nutolusius nuo Vilniaus per 4 mylias, o 1315 metais miręs Lietuvos didysis kunigaikštis Vytenis buvo sudegintas Vilniuje ant aukuro ir ten palaidotas. Šioje kronikoje M. Strijkovskis taip pat rašo, kad Gediminas 1321 metais Senuosiuose Trakuose ir Vilniuje pastatė medines pilis, o 1322 metais Vilnius jau buvo didelis miestas…
Lietuvos istorikas, rašytojas ir švietėjas Simonas Daukantas (1793–1864), ilgus metus dirbęs Rygos bei Peterburgo archyvuose ir mokėjęs 10 kalbų, 1845 m. išleistame kūrinyje „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų, žemaičių“, aprašydamas pagoniškas šventyklas rėmėsi neįvardintais senovės raštais ir minėjo kunigaikščio Gereimanto (Skirmanto) 1265 m. Vilniuje įkurtą šventyklą Perkūno garbei. Ir ne šiaip sau aprašė – nurodė jos vietą, tikslius matmenis (aukštį, plotį), aukuro dydį, papuošimus ir kitas smulkmenas.
Remdamasis gudų kunigu Mitrofanu iš Pinsko, S. Daukantas rašė, kad kunigaikštis Gereimantas, ketindamas statyti šventyklą savo tėvo Šventaragio garbei, 1263 m. siuntė pasiuntinius į Rusnės arba Panemunio šventyklas, norėdamas pasiteirauti dėl Vilniaus šventyklos įrengimo. Mini S. Daukantas ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 1323 metų laiškus popiežiui ir Teutonų ordino pilims bei tai, kad Lietuvą valdant Vyteniui 1300 metais Vilniuje gudai turėjo dvi prekyvietes, o 1320 metais savo prekyvietę Vilniuje jau turėjo ir žydai…
Lietuvos istorijos, tautosakos ir kultūros tyrinėtojas Teodoras Narbutas (1784–1864) Sankt Peterburge leistame žurnale „Šiaurinis archyvas“ 1822 m. paskelbė eilę straipsnių apie Lietuvos istoriją. Viename iš jų, skirtame lietuvių prekybai su rusais senovėje, teigiama, kad Vilniuje nuo senų laikų buvo rusų prekyvietė, tačiau 1306 m. kilus kivirčui religiniu pagrindu vietiniai gyventojai prekyvietę apiplėšė ir sunaikino. 1315 metais kunigaikštis ją atstatė ir nuo to laiko Vilniuje jau buvo dvi prekyvietės ir dveji maldos namai. Trečią prekyvietę Vilniuje 1326 metais įsteigė žydai.
Kitame straipsnyje T. Narbutas aprašė ir senovinę Dzeuso (Perkūno) šventyklą Vilniuje. Tekste teigiama, kad kunigaikštis Šventaragis 1282 metais siuntė pasiuntinius į Žemaitiją pas Nemuno orakulą, norėdamas sužinoti būsimos šventyklos likimą, o Šventaragio sūnus kunigaikštis Gereimundas (Skirmantas) 1285 metais pastatė šią šventyklą. Žurnale teigiama, kad straipsniai parengti 1808 m. Rėvelyje (Taline), remiantis vokiečių istoriniais užrašais, kurie buvo išversti iš lotynų kalba parašyto, bet neišlikusio Lietuvos Rotondos metraščio bei Mitrofano iš Pinsko metraščiu.
T. Narbuto 1856 m. paskelbtame Teutonų ordino diplomato, grafo Konrado Kyburgo dienoraštyje (kai kurie istorikai abejoja jo autentiškumu) pasakojama apie jo kelionę 1397 m. pas Lietuvos didįjį kunigaikštį Vytautą. Dienoraštyje pateikiama daug žinių apie tuometį Vilnių bei pasakojama, kad vyriausias žynys Lizdeika patarė kunigaikščiui Gediminui atstatyti (o ne pastatyti) Vilnių bei perkelti į jį sostinę. Gerokai anksčiau šioje vietoje jau būta gyvenvietės, o XII a. buvo pastatyta šventykla Perkūno garbei.
Lietuvių kultūros, archeologijos, etnografijos ir istorijos žinovo Adomo Honorio Kirkoro (1818–1886) veikaluose galima rasti žinių, kad jau XII a. pradžioje Vilnius buvo gyvenvietė su medine tvirtove, apsupta neįžengiamų miškų. Pasak jo, Vilniaus egzistavimo pėdsakai aptinkami 1270–1272 m. lenkiškuose metraščiuose, kuriuose teigiama, kad Lietuvos kunigaikštis Šventaragis prie Vilnelės ir Vilijos žiočių kalnų apsuptame ir senoviniu ąžuolynu apaugusiame slėnyje dievo Perkūno garbei pastatė šventos ugnies altorių, kuris buvo skirtas kunigaikščių kūnams deginti. Metraščiuose teigiama, kad Šventaragio sūnus Gereimantas (Skirmantas) šioje vietoje sudegino savo tėvo kūną.
Bychovco kronikoje rašoma, kad Traidenio (Lietuvos didysis kunigaikštis ~ 1268–1282 m.) brolis Alšis, perėjęs Vilijos upę, mylios atstumu nuo Vilijos ir Vilnelės santakos aptikęs gražų kalną priešais Rokantiškes ir toje vietoje įkūręs miestą, kurį pavadino savo vardu – Alšėnais.
Vilniaus vardas minimas ir Bychovco kronikos bei Voskresensko metraščio dalyse, skirtose pirmiesiems Lietuvos valdovams: „6637 (1129 m.) vasarą prieš Polocko kunigaikščius Rogvolodovičius surengė žygį didysis kunigaikštis Mstislavas Vladimirovičius Monomachas. Jis užėmė Polocką, o Rogvolodovičiai pabėgo į Cargradą (Konstantinopolį). Lietuva tuo metu mokėjo duoklę Polocko kunigaikščiams, o valdė ją vietiniai etmonai: miestai Lietuvoje, kuriuos dabar valdo karalius (LDK valdovas), seniau įvairiais laikotarpiais priklausė Kijevo, Černigovo, Smolensko ir Polocko kunigaikščiams.
Nuo to laiko Vilnius prisidėjo prie duoklės Vengrijos karaliui, mokant išpirką už didįjį kunigaikštį Mstislavą Vladimirovičių, vilniečiai pakvietė iš Cargrado (Konstantinopolio) Polocko kunigaikščio Rostislavo Rogvolodovičiaus sūnus (…). Šioje dokumento ištraukoje svarbiausia – Vilniaus paminėjimas 1129 metų įvykių kontekste. Vilnius 1129 metų įvykių fone minimas ir Vokietijos bei Anglijos mokslininkų draugijos 1774 m. išleistame pasaulio istorijos leidinyje. Knygoje iš esmės atkartojamos senųjų metraščių dalys, skirtos pirmiesiems Lietuvos valdovams.
XVI a. pradžioje sudarytoje Lietuvos ir Žemaičių didžiosios kunigaikštystės kronikoje Vilnius pirmą kartą paminėtas 1263 m. įvykių kontekste, aprašant Naugardo (Naugarduko) ir Podlesko (Palenkės) kunigaikščio Mikgailos (Mingailos) valdas.
Kai kurie Lietuvos istorijos tyrinėtojai teigia, kad ankstyviausias Vilniaus paminėjimas sietinas su IX a. anglų epu „Widsith“ („Keliauninkas“), kuriame minimi Wiolane (Veliuona?) ir Wylna (Vilnius?), tačiau, nesant papildomų duomenų, tokia prielaida labiau hipotetinė.
Apibendrinant derėtų priminti, kad Gedimino laiškų originalai neišlikę, yra tik jų kopijos. Neišlikę ir senųjų metraščių bei kronikų originalai, o tik gerokai vėlesnių metų nuorašai, kurie amžių bėgyje kelis, o gal ir keliolika kartų buvo perrašyti, taisyti bei papildyti.
Istoriją žymiai įdomiau tyrinėti, kai abejoji vadovėliuose pateiktais „faktais“. Lietuvos valstybės archyvuose, kurie šiemet švenčia savo veiklos 100-metį, yra sukaupta per 115 tiesinių kilometrų dokumentų – sudėjus bylas viena greta kitos, galima būtų išdėlioti grandinę pajūryje nuo Lietuvos Nidos iki Papės miestelio Latvijoje. Vien Lietuvos valstybės istorijos archyve, kuriame didžiausia tikimybė rasti dar niekur neskelbtų, bet svarbių tiek Vilniaus, tiek ir visos Lietuvos istorijai dokumentų, sukaupta per 1,3 milijono apskaitos vienetų. Nemaža dalis šių dokumentų iki šiol dar netyrinėta.
Valstybės archyvuose sukaupti dokumentai laukia Jūsų, kol juos atversite.
Iki pasimatymo archyve!
Edmundas BAREIŠA
Klaipėdos regioninio valstybės archyvo direktorius