Galite klausytis ir straipsnio garso įrašo
Šiemet sukako 25-eri metai, kai buvo įkurta Kazlų Rūdos savivaldybė. Pirmuoju jos meru 2000-ųjų metų gegužę buvo išrinktas tuometis seniūnas Valdas Kazlas. 70-metį šių metų pradžioje atšventęs buvęs politikas dabar mėgaujasi užtarnautu poilsiu, bet išlieka aktyviu piliečiu, jau daug metų yra Kazlų Rūdos savivaldybės tarybos narys. Apie tai, kaip buvo kuriama nauja Kazlų Rūdos savivaldybė, kokius kelius teko įveikti, kad ji atsirastų, kaip sekėsi ketverius metus dirbti meru, o po kurio laiko dar ketverius – Savivaldybės administracijos direktoriumi, kas šiandien teikia džiaugsmo gyvenime, V. Kazlas atvirai papasakojo „Suvalkiečiui“.
Muzikavimas – nuo jaunų dienų
Pokalbį su buvusiu meru V. Kazlu pradėjome smagia nata – nuo klausimo, kaip atsitiko, jog tokią pavardę turintis vyras, kilęs iš Molėtų krašto, Alantos miestelio, atsidūrė būtent Kazlų Rūdoje? Pašnekovas paaiškino, jog tuose kraštuose Kazlo pavardė yra gana paplitusi. Molėtuose gimė ir žinomas aktorius Rolandas Kazlas, iš to krašto kilęs ir garsus bitininkas, Bitininkystės muziejaus sumanytojas ir įkūrėjas Bronius Kazlas. Paties buvusio mero mama taip pat yra gimusi tose apylinkėse esančiame Kazlų kaime.
– Mano tėvai buvo darbininkai, tėvas dirbo pieninėje, mama – ligoninėje, kur buvo ir slaugytoja, ir virėja, ir sandėlininkė. Be manęs, šeimoje dar augo brolis ir sesuo, aš buvau pats jauniausias. Vidurinėje mokykloje aš mokiausi vidutiniškai, tikrai nebuvau pirmūnas, bet ir antriems metams kartoti kurso neteko. Nemažai laiko jau tada atimdavo muzikavimas, nes groti pradėjau nuo jaunų dienų, – pasakojo V. Kazlas.
Anot vyro, muzika jo gyvenime atsirado gana netikėtai. Vaikystėje jis dažnai sirgdavo plaučių uždegimu. Gydytojai tada pasakė, jog vaikui būtų naudinga pūsti dūdą, tada plaučiai keltų mažiau problemų. Taigi šeštoje klasėje tą dūdą V. Kazlas ir pradėjo pūsti, o vėliau jau ėmėsi trimito, šiuo instrumentu grojo daug metų. Tiesa, dar prieš tai, būdamas penktokas, buvo įstojęs į muzikos mokyklos akordeono klasę, bet šis instrumentas nebuvo prie širdies ir netrukus, gero draugo pakalbintas, atrado trimitą.
– Pradėjau lankyti trimito pamokas. Man šis pučiamųjų instrumentas patiko, gerai sekėsi, pavyko laimėti prizines vietas konkursuose Vilniuje ir kitur. Ir problemos su plaučiais baigėsi, uždegimų daugiau neturėjau, kvėpavimas susitvarkė. Buvo pati jaunystė, draugai išvažinėjo į įvairius technikumus mokytis, visi norėjo kažkur lėkti, tai aš tada svajojau, kad noriu būti jūrininku. Šitai svajonei nebuvo lemta išsipildyti, nes tėvai, kurie mus griežtokai auklėjo, tam nepritarė. Tėtis tada aiškiai pasakė, kad jeigu rinkausi muziką, tai turiu ir muzikos mokslus baigti, o jau vėliau eiti ten, kur noriu, – prisiminė pašnekovas.
Pasirinko muzikos studijas Kaune
Muzikos mokyklą V. Kazlas baigė kartu su vidurine, o tada sprendė, kur mokytis muzikos toliau. Nors nuo jo gimtosios Alantos iki Vilniaus yra apie 80 kilometrų, bet pasirinko studijas toliau esančiame Kaune. „Tada buvo hipių laikai, tai ir aš kažkiek hipiavau, turėjau ilgus plaukus, barzdą. Vilnius man atrodė toks rusiškas miestas, o norėjosi laisvės, Kaunas man atrodė laisvesnis. Šiek tiek vyresnis mano pažįstamas, vargonininko sūnus, į kurį aš stengiausi lygiuotis, gyveno ir mokėsi Kaune. Jis pakalbino ir mane, tad išvažiavau į Kauną, įstojau mokytis į Kauno Juozo Gruodžio aukštesniąją muzikos mokyklą (dabar – Kauno Juozo Gruodžio konservatorija). „Gruodelkoje“, kaip ją vadinome, į muzikantus žiūrėjo atlaidžiau: ilgų plaukų neliepė kirptis ir barzdos skusti nereikėjo“, – šypsojosi vyras.
Vos baigus pirmąjį kursą teko išvykti tarnauti į sovietų armiją. Dvejus metus praleido Komijoje, netoli Vorkutos. 1976-aisiais grįžo iš armijos ir tęsė mokslus toliau, o 1979-aisiais juos baigė. Dar iki tol V. Kazlas pradėjo dirbti Kazlų Rūdoje ten veikusio pučiamųjų orkestro vadovu.
– Aš esu įsitikinęs, kad gyvenime atsitiktinumų nebūna, viskas tarpusavyje susiję. Kazlų Rūdoje 1978 metais atsidūriau neatsitiktinai. Jau buvo aišku, kad aš po mokslų negrįšiu į Alantą. Tuo metu buvęs orkestro vadovas iš Kazlų Rūdos išsikėlė į Telšius, atsirado laisva vieta. Kolektyvas ieškojo naujo vadovo, jo atstovai atvyko į „gruodelką“, vieną kvietė, bet netiko, po to kitą, galiausiai aš pradėjau ten dirbti tų metų rudenį, o kitą pavasarį baigiau savo mokslus.
Į Kazlų Rūdą važinėjau iš Kauno, repeticijos būdavo ryte, tad tekdavo keltis 5 valandą ryto, šeštą jau traukinys išvažiuodavo iš Kauno, o dar iki geležinkelio stoties – galas kelio. Sudėtinga buvo, bet gyvenimas kažkiek palengvėjo, kai tuometis Miškų ūkio gamybinio susivienijimo profsąjungos pirmininkas Vytautas Martinaitis apgyvendino mane buvusiame Kazlų Rūdos miško muziejuje, kurio dabar jau nebėra, o tada ten toks bendrabutis buvo, – pasakojo vyras.
Pasuko į verslą ir politiką
Pasak V. Kazlo, šiam orkestrui jis vadovavo visą dešimtmetį, be to, 1979–1988 m. buvo Kazlų Rūdos bandomojo miškų ūkio klubo vedėjas, dirbo ir Kazlų Rūdos vaikų muzikos mokyklos mokytoju, penktokams ir šeštokams dėstė muziką Kazlų Rūdos vidurinėje mokykloje.
Jis prisiminė, kad turėjo paskyrimą į Uteną, bet ten dirbti taip ir neišvyko – liko Kazlų Rūdoje. Čia gavo vieno kambario butą. Žmoną medikę Viliją susitiko Kaune. „Mano geras draugas su ja draugavo, tai kartą į restoraną keliese užėjome kavos išgerti. Buvome tokie kud-loti muzikantai, merginų dėmesį atkreipdavome. Tos medicinos instituto studentės restorano rūbinėje pamiršo paimti paltų žetonus, tai laukė, kol visi išeis. Visi kartu palaukėme, palydėjom merginas į troleibusą, aš Vilijos paprašiau telefono numerio, ji pasakė. Iki šiol tą numerį atsimenu. Jos keliai su draugu išsiskyrė, mes pradėjome draugauti, vėliau ir apsivedėme“, – pasakojo V. Kazlas.
Anot vyro, jis norėjo įgyti aukštąjį išsilavinimą, tad 1986 metais baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją ir gavo kultūrinio darbo ir kultūros renginių organizavimo, klubininko diplomą. Netrukus Valdas pradėjo dirbti Kazlų Rūdos muzikos mokyklos direktoriumi, juo dirbo iki 1995 metų, kol pasuko į verslą, o netrukus – ir į politiką. Dar vėliau, 2003 m., jis baigė Kauno technologijos universiteto viešojo administravimo magistrantūrą.
– Pamenu, atėjo toks laikas, kad pučiamųjų orkestras Kazlų Rūdoje naujai tuometei vietos valdžiai buvo visai nereikalingas, jo veikla nutrūko. Muzikos mokykloje, kur aš dirbau, atlyginimai buvo labai maži, tad reikėjo galvoti, kaip gyventi toliau. Aplinkui mano pažįstami, draugai užsiėmė visokiais verslais. Aš pats tiesiog neturėjau verslininko gyslelės, nors bandžiau užsiimti verslu. Draugas pasiūlė ateiti į „Auredi“ įmonę.
1997-aisiais buvo savivaldos rinkimai, aš buvau Tautininkų partijos sąrašuose, bet jokiai partijai tada dar nepriklausiau. Gavau pasiūlymą dirbti Kazlų Rūdos seniūnu, nes mane jau daug kas žinojo. Iki tol seniūno pareigybės net nebuvo, – prisiminė V. Kazlas.
Dėl naujos savivaldybės teko pakovoti
Paklaustas, ar greitai ir lengvai apsisprendė dirbti seniūnu, pašnekovas teigė, jog norėjosi permainų, nuolatinis valstybinis darbas tikrai domino. Sekėsi gerai, darbų buvo atlikta daug ir įvairių. „Kur dabar stovi „Maxima“, ten buvo kultūros namų pamatai, tad reikėjo viską išardyti, sutvarkyti, paruošti. Nebuvo tada jokių viešųjų pirkimų, trūko pinigų. Atvažiavo kelininkai, suvežė žemę, užpylė aikštelę.
Seniūnijos kolektyvas buvo naujas, darbuotojų visai nedaug. Tada mes priklausėme Marijampolei, visi pagrindiniai reikalai buvo sprendžiami tuometės Marijampolės rajono valdžios. Galiu pasakyti, kolektyvas ten buvo puikus“, – prisiminė buvęs seniūnas.
Tuo metu atsirado idėja vykdyti šalyje administracinę-teritorinę reformą ir įkurti kelias naujas savivaldybes. Ar sunkiai sekėsi pasiekti, kad nauja savivaldybė atsirastų ir Kazlų Rūdoje? Kokius kelius teko nueiti, kad ji būtų įkurta 2000-aisiais metais?
– Aš dažnai pagalvoju, jeigu taip būtų vykę dabartiniais laikais, tai su dabartinių vadovų mąstymu ir jų elgesiu mes turbūt nebūtume įkūrę tos savivaldos. Tegul niekas neužpyksta, bet man tikrai taip atrodo. Be to, jeigu ne Kazlų Rūdos iniciatyva įkurti naują savivaldą pas mus, tai ir Kalvarija savo savivaldybę dar kažin ar turėtų, nes labai daug jiems padėjome.
Kazlų Rūdos žmonių noras turėti savo savivaldybę ir svarbius reikalus spręsti vietoje buvo labai stiprus.
Tad iš žmonių pusės ta iniciatyva, kurią aktyviai vystė visuomenininkas, Kazlų Rūdos garbės pilietis Mečislovas Daugiala, buvo stipri, mes ją su tuomečiu Marijampolės rajono savivaldybės tarybos nariu Gediminu Vaišnora „stūmėme“ ir valdiškais kanalais, – prisiminė jis.
Su mero postu teko atsisveikinti
Anot V. Kazlo, nemažai padėjo ir kai kurie Seimo nariai, tad įstatymas dėl naujų savivaldybių įkūrimo buvo priimtas. Tam prireikė dvejų intensyvaus darbo metų, o pati pradžia tikrai buvo sunki, trūko personalo, darbuotojų, reikėjo įkurti atskiras tarnybas.
V. Kazlas pasakojo, kad 2000-aisiais metais Centro partija buvo labai populiari, kylanti. Tuo metu buvo noras įsteigti jos skyrių Kazlų Rūdoje, jis pats buvo pilnas idėjų, planų, turėjo daug pažinčių, daug draugų muzikantų, per susirinkimą Kazlų Rūdoje įsteigė visos Marijampolės rajono centristų skyrių. Vėliau Marijampolės centristai atsiskyrė, o per rinkimus Kazlų Rūdoje ši partija gavo nemažai balsų, pateko į valdančiąją koaliciją ir V. Kazlas tapo pirmuoju naujosios Kazlų Rūdos savivaldybės meru.
– Tada buvau seniūnas. Kažkaip natūraliai susiklostė, kad tapau pirmuoju Kazlų Rūdos savivaldybės meru. Turėjau nemažą palaikymą, buvo valdiško darbo patirtis. 2000-ųjų gegužę buvau išrinktas meru, šį darbą dirbau iki 2003-ųjų gruodžio, kai, susiformavus Taryboje naujai daugumai, buvau iš šio posto nuverstas. Tada atėjau dirbti į žmonos individualią įmonę „Jūsų sveikata“ vadybininku. Mero posto netekau prieš 50-ąjį savo gimtadienį, buvo skaudu, – prisipažino buvęs meras.
Pasak jo, konkrečių kaltinimų, kad blogai dirbo ar iššvaistė valdiškus pinigus, jis nesulaukė. „Jeigu aš būčiau kažką tokio daręs, tai pirmiausia negyvenčiau šiame name, o turėčiau daug geresnį būstą. Tada skaičiavo, kiek aš ko turiu, kaltino, kad esu autokratas, neatsižvelgiu į kitų nuomonę ir panašiai. Skaudžiausia būna, kai išduoda draugai, nes tik vėliau supranti, kad jie gal draugais ir nebuvo, turėjo savo išskaičiavimų“, – atsiduso buvęs meras.
Paklaustas, kas labiausiai įsiminė iš ketverių vadovavimo metų, jis teigė, kad tai buvo gana neilgas laikotarpis, kai viską teko kurti naujai, o ir vėliau nuo Savivaldybės reikalų jis niekur neatitrūko, 2007–2010 metais vėl grįžo į Savivaldybės administraciją ir dirbo jos direktoriumi. Iki šiol V. Kazlas yra Kazlų Rūdos savivaldybės tarybos narys.
Buvęs meras teigė, kad apie tada atliktus darbus turėtų kalbėti ne jis, o kiti, tie darbai nenutrūko. „Aš tikrai matau geras permainas Kazlų Rūdoje, kuri per tą laiką labai išgražėjo, pasikeitė. Mano vadovavimo laikais visko būdavo, pasiginčydavome, bet tuo viskas ir baigdavosi. Dabar, mano nuomone, Savivaldybės administracijoje viską sprendžia meras, jis viskam vadovauja, kitų darbuotojų nelabai ir girdėti“, – pastebėjo V. Kazlas.
Pastaruosiuose rinkimuose į Savivaldybės tarybą V. Kazlas dalyvavo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos sąrašuose, jis yra šios politinės partijos narys. Taryboje politikas yra vienintelis „valstiečių“ atstovas, nepriklauso nei valdančiajai daugumai, nei opozicijai. „Kai balsuoju, nežiūriu nei į poziciją, nei opoziciją, turiu savo nuomonę. Kalbant apie mano aktyvumą, tai jeigu matau, kad reikia pasakyti, tai pasisakau, bet vien dėl to, kad kalbėčiau ar pasirodyčiau, tikrai laiko negaišinu. Nesijungiu prie nieko, nes jungiantis kažkoks bendras tikslas turėtų būti, o šiuo metu nelabai to tikslo matau“, – paaiškino politikas.
Turi įvairių laisvalaikio pomėgių
Vilijos ir Valdo Kazlų šeima susilaukė dviejų vaikų. Vyresnioji Greta su vyru Konradu, kuris yra programuotojas, kompiuterininkas, turi etnografinę kaimo turizmo sodybą „Gervių giesmė“ Viliūšių kaime Jankų seniūnijoje. Ši sodyba prieš kelerius metus laimėjo pirmąją vietą ir buvo pripažinta geriausia etnokultūrine sodyba Lietuvos kaime. Šeima gyvena Kaune, augina dvi mergaites – Eleną ir Sofiją.
Kazlų sūnus Mantas su šeima taip pat gyvena Kaune, ten turi savo verslo įmonę, kuri užsiima kompresoriais, kartu dirba ir žmona Kristina. Šeimoje auga du vaikai – Martynas ir Kamilė. Anūkai pas senelius atvažiuoja retokai, bet jie patys dažnai nuvažiuoja į Kauną, aplanko artimuosius. Ir apskritai mėgsta keliauti – kasmet stengiasi išvažiuoti į vieną poilsinę kelionę Turkijoje, Egipte ir vieną egzotišką, tad jau aplankytas ir Vietnamas, ir Mauritanija, ir kitos tolimos šalys.
Paklaustas apie laisvalaikio pomėgius, V. Kazlas pirmiausia įvardino žvejybą. Pasak jo, gimtajame Molėtų rajone yra labai daug ežerų, tad žvejoti jis pradėjo nuo mažų dienų, nes ir gyveno šalia upelio. „Galima sakyti, kad gimiau su meškere rankose, ten ant to upelio skardžių nuolat sėdėdavome ir žvejodavome. Gal apie 20 metų tai tikrai intensyviai žvejojau. Ir dabar nuvažiuoju į gimtinę, tėvų namai dar išlikę, sodyba yra, nors ten nuolat niekas jau negyvena. Aplink graži gamta, miškelis, tai nuvažiuojam, valtį turiu, priekabą, pažvejoju. Tai tikras poilsis“, – sakė buvęs meras.
Paklaustas apie įspūdingiausius žvejybos laimikius, jis pamini šiemet vasarą pagautą aštuonis kilogramus svėrusią lydeką. Jau septynerius metus su bičiuliais V. Kazlas keliauja žvejoti į Norvegiją, šiemet ten vyrai sugavo net 72 kilogramų paltusą.
Dar vienas pomėgis laisvalaikiu – medžioklė. Buvęs meras priklauso Kazlų Rūdos medžiotojų būreliui „Šilas“, bet pastaruosius dvejus metus jau medžioja retai. Įspūdingiausia jis vadina prieš kelias dešimtis metų vykusią medžioklę Šunskų miškuose, kai teko medžioti su prezidentu Algirdu Brazausku. Tada ir medžioklės ragą pūtė, visų jos tradicijų laikėsi.
Jaunystėje teko nemažai sportuoti. Vyriausiosios rinkimų komisijos anketoje V. Kazlas yra nurodęs, kad žaidė krepšinį ir stalo tenisą. Treniravosi mokyklų krepšinio rinktinėje, stalo tenisu nemažai užsiiminėjo Sporto centre, bet viskas jau praeityje.
Pašnekovas šypsosi – jei dabar Vyriausiajai rinkimų komisijai reikėtų pildyti anketą, tai pridėtų ir maisto gaminimą. Tai naujas pastarųjų metų hobis. „Internete gausu receptų, bet kai randu visus tuos prieskonius išvardintus, tai jų net pavadinimų nežinau, praleidžiu. Mano prieskoniai yra česnakas, pipiras, žolelės visokios. Verdu visų giriamą žuvienę be kaulų, gaminu savo firminį daržovių troškinį su žuvimi. Ir dar mano orkaitėje iškepti šonkauliukai daug ką sužavi“, – teigė jis.
Dėl savo praeities nesigaili
Anot buvusio mero, atsigręžęs į savo praeitį jis dėl nieko nesigaili, gyvenimas ėjo taip, kaip jis ir norėjo. „Man ramu dėl savo praeities. Visko buvo, skundų, mane tikrino visokiausios tarnybos, ir STT, ir prokuratūra, ir kiti. Tąsė, ieškojo, bet nieko taip ir nerado – matyt, mane angelas sargas saugojo, niekur, kur nereikia, uodegos neįmerkiau. Kai buvau administracijos direktorius, visur buvo sudarytos darbo grupės, valdybos, niekur nepriėmiau vienašališkų sprendimų. Net nežinojau, kuriame kabinete vyksta viešieji pirkimai“, – teigė jis.
Mūsų ilgą pokalbį buvusiam pirmajam Kazlų Rūdos savivaldybės merui pasiūliau baigti palinkėjimais vietos žmonėms. „Kai pradėjau dirbti Savivaldybėje, visada sakiau, kad niekas tuščioje vietoje neatsiranda, ir vadovas, atėjęs į bet kokią, kad ir apleistą įmonę, randa tai, kas iki tol žmonių buvo sukurta. Aš niekada nesakiau, kad prieš tai viskas buvo blogai, niekada nesiekiau kažką pažeminti ir save išaukštinti. Juk blogai kalbėdamas apie vieną ar kitą vadovą tu pažemini ir tuos žmones, kurie ten su tuo vadovu dirbo.
Dabar šventėme Savivaldos 25-erių metų jubiliejų, bet kur Savivaldos kūrėjai buvo per šitą šventę? Nebuvo jų. Aš nebuvau, nes tuo metu žvejojau Norvegijoje, bet nebuvo ir kitų, kurie kūrė Savivaldą. Mes tikrai negalime užmiršti praeities, nuvertinti anksčiau dirbusių žmonių kasdienio darbo. Tai ir būtų palinkėjimas“, – sakė V. Kazlas.
Komentarai nepriimami.