Nijolė LINIONIENĖ

Praėjo nemažai laiko nuo tada, kai rašėme apie Ramunę Sadauskienę (Vasiliauskaitę): tąsyk jauna energinga moteris, gimusi ir augusi Jungėnuose, Kalvarijoje mokslus ėjusi, nemažai pasaulio mačiusi, pasakojo apie savo gyvenimą ir kūrybą Norvegijoje, dalijosi mintimis apie gimtinėje suorganizuotą renginį… Ir štai – kai esame kiekvienas savo erdvėje ir nelabai galime iš jos išsiveržti, vėl atsirado proga pabendrauti su šia pozityvių minčių nestokojančia, norų ir planų kupina kraštiete.
„Taip gyvenimas pats sustatė, kad jau mėnesį dėl „koronės“ gyvenu Jungėnuose, pas tėvus, netgi darbą gavau… Tiesą sakant, darbas pats mane surado, kaip ir Norvegijoje – pastaruosius penkerius metus darbai patys suranda: dirbu meno mokykloje pianino mokytoja ir meno terapeute savivaldybėje. Šiems darbams sustojus, turiu galimybę gyventi gimtinėje, o tai yra didelė atgaiva sielai. Čia vykdau užsistovėjusius ir užmarštin nugulusius meninius projektus – rašau šiuo metu net dvi knygas, viena yra autobiografija, kurią dedikuosiu Močiutei. Kitą knygą rašome visi (t. y., knygos autoriai yra visi tie, kurių bent vienas sakinys bus išspausdintas joje) – apie 2020 metų aktualijas ir šviesesnę ateitį…“

Ir atsakomybė, ir pasididžiavimas, ir nuostaba
Taip Ramunė apibūdina jausmus ir potyrius, kurie ją lydėjo kelionės į Vilnių su norvegų menininkų grupe metu. Aplankyti Lietuvą buvo Ramunės idėja.
„Priklausau Norvegijos menininkų bendruomenei savo savivaldybėje, Sola komunoje, kur šiuo metu gyvenu. „Sola Atelier“ (čia turime savo studijas, kuriame) bendruomenės narių yra apie 80, į Lietuvą vykome 18 žmonių. Kai tarėmės, kur galėtume keliauti, pasirodė, kad beveik visose Europos sostinėse jie buvę, kai kur net po kelis kartus, tačiau Vilniuje – ne, netgi planuose Vilniaus nėra buvę… Labai nustebau ir net pyktelėjau galvodama: „Na, palaukit, dar ne kartą į Lietuvėlę važiuosit…“
Taigi, mano įkvėpti iškeliavome, su anglų gidu iš Kauno oro uosto atvykome į Vilnių, čia praleidome penkias dienas. Mane išrinko atsakinga už bendras vakarienes – kiekvieną vakarą turėjau rasti restoraną, kuriame tilptų beveik 20 žmonių ir kuriame būtų galima atsiskaityti atskiromis sąskaitomis. Buvo nelengva, bet ir gana žaisminga užduotis. Lankėmės paprastuose restoranuose, kuriuose itin geranoriškai aptarnaudavo, personalas buvo draugiškas, malonus, dėkojo, kad pasirinkome juos. Padariau išvadą, jog genialumas ne tik slypi paprastume, bet būtent čia pajuntama ta tikroji, nenušlifuota tautos dvasia, širdis… Kukliame restoranėlyje tu gali pamatyti tikrąją realybę – be kosmetikos ir netikrų plaukų, be dirbtinų blakstienų.
Kaip jaudinausi, kai ėjome pirmą kartą į Pylimo gatvės užeigėlę! Juk jiems tai – pirma pažintis su Vilniumi, visa, ką patiria, visi įspūdžiai gula giliai į pasąmonę – taip pat ir apie Lietuvą. Norvegai yra paprasti, beveik viskuo, ką gauna, patenkinti, į viską žiūri pozityviai, nesiskundžia, priima, dėkoja. Ak, kokios geros emocijos buvo tą pirmą vakarą, kai visi vakarieniavome Vilniuje – širdis dainavo, o mintyse tapiau įstabią niekur neregėtą drobę… Ne tik maistas visiems patiko – pirmą kartą ragavome cepelinų (taip, ir aš jaučiausi, lyg pirmą kartą juos valgyčiau), patiko viskas – kavinės erdvė, personalas, nors ne viskas buvo sklandu. Buvome laimingi lyg vaikai, pirmą kartą be tėvų išvykę į užsienį… Taigi, dienomis lankydavomės muziejuose, galerijose ir kitose meno erdvėse, o vakarus leisdavome kartu vakarieniaudami ir aptardami dienos įspūdžius. Per paskutinę vakarienę Vilniuje apibendrinome kelionę – nutarėme, kad labai patiko maistas, kuris ne tik skanus, bet ir pigus. Taip pat, žinoma, ir unikali Vilniaus architektūra, spalvingas menas ir draugiški žmonės. Kita kelionė bus į Kauną. Taip, mano slapta vizija išsipildė: jie dar grįš… Kaunas buvo mano studijų ir pirmųjų darbų miestas – jame užaugau kaip žmogus ir pažinau didmiesčio kultūrą, dabar Norvegijos menininkai nori aplankyti ir Kauną“, – pasakojo moteris.
Ramunė džiaugiasi, kad ir dabar, susitikus tos kelionės dalyvius, vis prisimenamas Vilnius ir čia patirti įspūdžiai. Taip, truputis po trupučio, kuriamos didelės vertybės, o pačios gražiausios akimirkos, ji įsitikinusi, daug nekainuoja ar ir visai nemokamos…
Ilgam išliko ir kitas jaudinantis įvykis – praėjusių metų Kovo 11-ąją vykęs pavasario tapybos darbų ir skulptūrų parodos atidarymas.
„Pakviečiau į jį savo įkurtą lietuvių chorą „Oktava“. Lietuviai pradėjo šventę daina „Lietuva“ („tai gražiai gražiai mane augino laukas, pieva, kelias, upė…“). Širdis sąla, kai lietuviai dainuoja, norvegai ploja – kai išnyksta žodžiai, nesvarbi jų tarmė ar reikšmė, kai klausoma tik širdimi, išnyksta ribos, o žmogus – tik Visatos kūrinys, nepriklausomai nuo jo tautybės, kalbos, kultūros. Menas – itin tvarus ir tvirtas junginys, kuris stato tiltus tarp šalių ir žmonių, lydo istoriškai susidariusias ribas, ardo sienas…“

Klausantis savo širdies
Kiekvienas susitikimas, įvykis, pažintis su kitos šalies žmonėmis ir jų gyvenimo būdu palieka pėdsaką, verčia susimąstyti ir perkainoti tai, kas atrodė įprasta ir nekintama. Skatina pažvelgti giliau ir iš naujo atrasti tarsi paprastus, bet labai svarbius dalykus.
„Stipri norvegų tradicija – vakarais visai šeimai susėsti prie stalo ir ilgai vakarieniauti, bendrauti, dalintis mintimis arba tiesiog gerai su pačiais artimiausiais leisti laiką. Net pavydu – pas mus ne visur taip yra arba tai labai reta, nes kone kas antros šeimos maitintojas dirba užsienyje, ir vaikučiai tėvelį mato tik nuotoliniu būdu… Panorau kurti vakarienės tradiciją ir savo šeimoje! Tai padaryti sunku. Labai. Nes visi daug dirbame… Visi „tarnaujame“ sistemai. Dažnai, mielas žmogau, Tu net nežinai, kodėl… Kodėl bėgi kartu su mase/minia, lyg per olimpines žaidynes vardan šlovės ar medalio, nesusimąstydamas, kad kenčia tavo patys artimiausi, jog tai jų sąskaita Tu aukoji savo gyvenimą, laiką, o senatvėje gailiesi, kad per mažai laiko skyrei šeimai. Sustok. Įsiklausyk, ką sako Tavo širdis. Ir pagaliau pradėk iš tikrųjų gyventi. Juk tikrai ne materijoje laimė – Tu jau tai žinai. Laimė yra labai arti – šeimoje ir darniuose, tvariuose tarpusavio santykiuose. Juk tik žmogus žmogui yra didžiausia dovana ir galimybė, širdis širdžiai – paguoda, siela sielai – šventykla. Aš pati stengiuosi gyventi šiais principais. Nors ir stengtis nereikia, jeigu klausai savo širdies, kuri viską pasako, nes ji meluoti nemoka.
Juk kiekviena diena yra lyg naujas gimimas – atsikeli ir visų pirma padėkoji Motinai Žemei arba Visatai, kad esi gyvas ir turėsi dar vieną dieną – padaryti kažką gero ne tik sau, bet ir Žemei (žmonijai, gamtai).

Kai kiti bus laimingi ir gyvens darnoje, jiems nieko netrūks, tada ir tu savaime įsisuksi į tą darnos ir harmonijos ratą. Kaip Žemėje, taip ir žmogaus kūne, viskas susiję; pavyzdžiui, jei susilaužei mažąjį kojos pirštelį, atrodo, beveik nematomą kūno – didelės mašinos – dalį, bet stoja viskas, kenti skausmą. Taip ir su Žeme – jeigu kažkas kenčia, jeigu ji niokojama, laimės nėra, harmonija pažeista. Mūsų didžiausia gyvenimo siekiamybė turėtų būti – pradėjus pirmiausia nuo paties savęs, skleidžiant ne tik geras emocijas, mintis ir žodžius, bet ir atliekant nors ir mažus veiksmus ar darbus – nors maža dalele prisidėti prie laimingesnės šiandienos (čia ir dabar), šviesesnio ir harmoningesnio rytojaus. Gyvename tokiame amžiuje, kai žmogaus poreikiai neriboti, bet ištekliai – tikrai riboti. Reikia tausoti ne tik savo namus, t. y., „savo ūkį“ tiek vidine, tiek išorine prasme, bet tausoti ir visą kūriniją, kurios dėka mes turime stogą virš galvos, maisto ir visko, ko reikia turiningai gyventi. Ne ekonomika ar finansai tai užtikrina, o tai, kokia yra socialinė ir švietimo sistema. Kokias vertybes įdiegiame savo vaikams, tokią šeimą, o vėliau ir visą visuomenę turime…“
Ramunė daug tapo, dalyvauja projektuose, baigiantis 2019 metams dalyvavo erotinio meno parodoje Londone (iš 500 paraiškų buvo atrinkta 150 autorių) – apie tai sužinojau iš kitų šaltinių. Dabar daug dirba prie naujo projekto.
„Jau mėnuo tapau Lietuvą gamtoje iš natūros. 2020-ieji yra UNESCO Pasaulio paveldo Lietuvoje metai. Tai puiki galimybė ne tik mums, bet ir Skandinavijai, Europai, o gal ir užjūriui parodyti, kokia Lietuva turtinga ir graži. Turtinga miškų, laukų, klonių, kalvų ir unikalios architektūros. Su šia paroda startuosiu gimtinėje, po to Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Europoje.
…Tik metai liko iki antrojo padėkos koncerto (pirmas vyko 2016 metais) „Sugrįžome padėkoti“ Kalvarijoje. Idėja plėtojama, ir renginys auga, turiu tik metus jam ruoštis. Tad raginu visus valyti dulkes nuo pianinų ir traukti iš rūsio raudančius ir vienišus smuikus – vienykimės. Menas gydo, jis – natūralus imuniteto stiprintojas. Net senovėje, kai liga ar nelaimė užklupdavo, močiutės, susėdusios ratu prie verpimo ratelio, ir darbą dirbdavo, ir sielą dainoje ramindavo…“

Nuotraukos iš asmeninio Ramunės Sadauskienės albumo