Marijampolietės Jolitos Trečiokaitės vokiečių nykštukiniam špicui Marliui – jau 6-eri, bet jis toks mažutis, kad iškart jį, prigludusį šeimininkės glėbyje, ir pastebėti sunku. Ant rankų šuniukas jaučiasi geriausiai, tačiau vos tik bandai jį pakalbinti, besišypsantis pūkų kamuoliukas su ant nugaros užsirietusia uodega ima loti. Ir taip garsiai, kad pašnekovams susikalbėti sunku.
Pažįstantys šios veislės šunis žino, kad tai – ne tik žaismingi, bet ir budrūs, sargūs šunys, mėgstantys paloti.
– Marlis pyksta ant visų, kas tik jį pakalbina, nes jis gina tą, kas jį laiko ant rankų, – savo šuniuką užtaria Jolita, mat būti ant rankų ir įtikti šeimininkui, netgi juo manipuliuoti – šios veislės šunų bruožas.
2,5 mėnesio mažylį prieš šešerius metus marijampolietė parsivežė iš Telšiuose esančio veislyno. Nors šios šunų veislės veislynų Lietuvoje yra ne vienas, bet rinkosi iš ten, kur žinojo, jog moteris šuniukus veisia ne dėl to, kad kuo greičiau ir daugiau uždirbtų, o dėl to, kad myli šitą veislę ir per metus leidžia tik vieną vadą. Marlis vadoje buvo vienas iš keturių pūkų kamuolėlių, daugeliui panašių į lapiukus.
Vokiečių nykštukiniai špicai – patys mažiausi špicų šeimos atstovai. Tai – labai sena šunų veislė, vokiečių literatūroje minima dar XV amžiuje. Kaip pastebi špicų veisėjai, didžiausia klaida auginant tokius mažos veislių šunis, kad į juos žiūrima kaip į žaislus, nes iš tikrųjų, jie visiškai tokie patys, kaip ir dideli šunys.
– Įdomiausia, kad Marlis, atrodo, save taip ir įsivaizduoja esantis didesnis ir tvirtesnis už kitus… Kai einame pasivaikščioti, jis puola visas dideles mašinas, tarsi norėdamas jas perkąsti. Nemėgsta ir didelių šunų, nepatinka jam ir žmonės su ryškiomis liemenėmis, – šuns „nedraugus“ išduoda Jolita ir priduria, kad draugauti Marlis nori tik su mažais vaikais, jeigu jie leidžia jam palaižyti ausis…
Nuraminti Marlį galima tik maistu. Gavęs skaniuką jis kaipmat apsiramina. O skanu jam, pasak Jolitos, „bet kas, kas yra šaldytuve“. Marlis vis krutina nosytę, gaudo kvapus, tad šeimininkė tiesiog privalo su juo dalintis savo maistu. Juokingiausia būna, kai gauna išlaižyti jogurto indelį – gatavas visas sulįst, nors telpa tik plaukuota galva… Žinoma, ir išsiterlioja visas, bet kailis nudžiūsta, jį nušukuoji ir vėl gražus. Be abejo, ėda ir šunims skirtą sausą ir šlapią maistą, kuris jam labai patinka.
Nuo pat mažų dienų šuniukas ir miega šalia šeimininkės. Tiesa, ant lovos jis pats neužlipa, bet nušoka nuo visur – ir gana sėkmingai. Bet kartais jam tiesiog norisi dėmesio ir pradeda vaidinti ligoniuką.
– Prieš kelias dienas Marlis vis atbėgdavo, sustodavo ir pakėlęs priekinę kojytę žiūrėdavo į akis, tarsi sakytų, kad jam skauda. Apžiūrėjau, kojytei nieko nėra – nei įsidūręs, nei apsilaižęs. Supratau, kad jis tiesiog prašosi dėmesio, pašnekinau, paglosčiau, panešiojau. Pavaidinęs taip kelias dienas, dabar Marlis kaip niekur nieko bėgioja, – jau perpratusi savo augintinio išdaigas pasakoja Jolita.
Nepaisant to, kad špicas – mažas dekoratyvinis šuo, jį taip pat reikia dresuoti ir auklėti. Nuovokų ir gana lengvai dresuojamą Marlį nuo mažens Jolita moko pati. Paklusniai jis klauso komandų sėst, gult, labas, apsisukt.
Ir keliauja šuo su šeimininke visur. Kadangi špico kailis turi pavilnę, net ir vėsiu oru jo rengti kažkokiais drabužėliais nereikia. Ritasi savo trumpomis kojytėmis jis labai greitai, kol randa vietą, kur gali sustoti ir pakelti – ne, ne vieną, o abi užpakalines kojeles. Kaip koks cirko artistas – tvirtai įsispyręs priekinėmis išlaiko pusiausvyrą.
Visgi smagiausia Marliui važiuoti automobiliu. Čia iš pradžių būdavo pritvirtinamas apsaugos petnešomis, kad nenukristų, paskui kažkurį laiką ramiai sėdėjo spec. krepšyje, į kurį pats įšokdavo, o dabar įsitaiso ant užpakalinės sėdynės ir sėdi. Bėda ta, kad sėdėti vienam greitai nusibosta, tada per sėdynių tarpą nusirita į priekį ir atsisėda šalia šeimininkės. Visgi geriausia būtų sėdėti vairuotojai ant kelių ir žiūrėti pro šoninį stiklą.
Pripažinkime, vargiai kuris vairuotojas leistų taip šmirinėti automobilyje šuniui. Ir dėl saugumo, ir dėl švaros. Dėl švaros Jolita sako bėdos nematanti, mat Marlio kailis beveik nesišeria. Jį šeimininkė reguliariai prižiūri, kas pusantro mėnesio šuo vedamas į kirpyklą. Čia jam patrumpina plaukų galiukus, išvalo ausis. Retkarčiais šeimininkė ir pati Marlį išmaudo, padailina. Tik nagų pati nekerpa, nes jam tai nepatinka – pyksta, gniaužia letenėlę, kanda. Šią procedūrą atlikti šuo leidžia tik Jolitos sesei.
Štai tokia graži šuns ir žmogaus draugystė, suteikianti daug laimingų akimirkų. Ir tęsis ji ilgai, nes špicai – ilgaamžiai šuniukai, gyvena maždaug 13–15 metų.
Komentarai nepriimami.