Kiek kartų mes, savo ilgesnių ar trumpesnių gyvenimo kelių vingiais beklaidžiodami, keikėme likimą, ieškojome priežasčių, kodėl taip (blogai) atsitiko būtent su mumis, be abejo – ieškojome kaltų, kaltinome ir neapkentėme? Gal tik retas pagalvojęs pasakytų, kad taip niekada nebuvo, kad nedaužė galvos į sieną ar nėjo ieškoti „nušvitimo“ pas būrėją ar iš tolimos šalies atvykusį pranašą… O šis atsakė paprastai: „Nevertiname to, ką turime.“
Teresė Sinkevičienė sako, kad jos šeimoje daug nagingų žmonių: nors menininkais nesivadina, bet geba daug ką.
Kai kalbiesi su Terese Sinkevičiene, gyvenančia Sasnavoje (Marijampolės sav.), galvoji, kad nedažnai sutinki tokio garbaus amžiaus žmogų, kuris tarsi spinduliuoja ramybę ir šviesą. Nes toji šviesa sklinda ir iš veido, akių, ir iš kalbos, kurioje minorinę natą nelabai ir išgirsi – reikia labai įsiklausyti, ilgėliau pasišnekėti. Ir norom nenorom prisimeni kažkada perskaitytą teiginį, kad su amžiumi kiekvieno mūsų veide atsispindi tai, kaip gyvenome, ką veikėme – ar negraužė pyktis ant viso pasaulio ir atskirų žmonių, ar nepavydėjome kitam: gražesniam ar geresnį vyrą (žmoną) gavusiam, turtingesniam ar karjeros laiptais šuoliuote šuoliuojančiam… Bet kuriuo atveju bėgantys metai veide įrašo savo „pastabas“ – vis įbrėžia po naują raukšlelę. Ir veikiausiai pastebėjote, kad kai kada jau gerokai pagyvenusio žmogaus veidas tarsi atstumia, o kitais kartais – kviečia, lyg būtum giminė ar koks draugas. Genai? Gal, bet ne visada. Išgyvenimai, patirtys? Irgi ne visada. Tai kas?
Kas jau kas, o ši pašnekovė, versdama savo gyvenimo albumą (ne juokas – devynios dešimtys puslapių!), ne vienoje vietoje galėtų ir apsiraudoti, ir pasiskųsti likimu, ir keiktelėti, nes būta ir nuo pačios nepriklausančių aplinkybių, ir ne vien gera linkinčių žmonių. Tačiau Teresė Sinkevičienė, prisimindama viską, kas tuose „puslapiuose“ įrašyta, sako: „Toks jau žmogaus gyvenimas – visko būna, visko, matyt, ir turi būti. Ar vienaip, ar kitaip yra, visaip turi būti gerai – svarbu eiti, daryti, ką reikia.“ Už tų žodžių slypi ir gražios šeimynos gyvenimas gražiame ūkyje, ir tremtis, nes su 24 hektarais didelė šeima įvardinta „buožėmis“.
Teresė augo su dviem seserimis ir dviem broliais. „Ką galėjo padaryti mama, išvežta su vaikais? Gyventi, rūpintis. O mums svarbiausia kas – kad tik su mama būtume ir būtų ką valgyti. Ką turėjome, viskas buvo skanu: užtepa, būdavo, žuvų taukų – ir gerai, ir skanu. Padėdavo kiti žmonės, ruseliai irgi, jie ir patys buvo tokie pat tremtiniai kaip mes. Sriubos, atsimenu, privirdavo, dar ko: žmonės vieni kitų gailėjo, padėjo…“
Likimas lėmė, kad pavyko iš tremties ištrūkti, gyveno tai pas dėdę, tai pas tetą. Teresė pradėjo mokytis Kaune, taikomosios dailės mokykloje. Tas pats likimas lėmė, kad 1952-aisiais išvežė vėl, tiesiai iš mokyklos suolo. Grįžo iš Rusijos tik 1969-aisiais. Ir jau nebe apie dailę, o apie „paršelius“ (žemės ūkį) teko mokytis. Vėliau apsigyveno Trakų Vokėje.
Pašnekovė nelinkusi aitrinti buvusių skaudulių ar ko kaltinti: taip pat ji nelinkusi dūsauti ar skųstis ir dėl vėlesnio gyvenimo sunkumų. Juk tame menamame albume gali rasti ne vien šviesiomis spalvomis ištapytų puslapių, bet kaip užkeikimas ištarti paprasti žodžiai „man (mums) viskas gerai“ iš tiesų tarsi nušviesdavo ir aplinkinius. „Tikrai – niekada iš mamos negirdėjome ir negirdime jokio skundo ar prašymo. Ko bepaklaustum – jai viskas gerai, nieko jai nereikia“, – sakė dukra Elvyra (ji su savo atžalomis kaip tik svečiavosi pas mamą).
Teresė Sinkevičienė užaugino dvi dukras ir du sūnus, anūkų – jau visas būrys, giminę plečia proanūkiai… Džiaugiasi ji, kad ir su sesių, brolių, ir su vaikų šeimomis dažnai bendrauja, nors gyvena plati giminė „per visą Lietuvą“. O pati Teresė jau senokai grįžusi į gimtinę: Sasnavoje gyvena dviejų kambarių bute „be daržo ar gyvulių – visko atsisakiau. Pasėdžiu išėjusi ant suolelio ir man užtenka. Kaimynai geri.“
Betgi – neužtenka. Nes nueina ne tik į parduotuvę, bet neretai – ir į biblioteką, kuri visai čia pat. Mėgsta spręsti kryžiažodžius, o skaitanti, sako, daugiausia detektyvus: „Kai pradedu sekti tuos įvykius – apsižiūriu, kad jau kokia trečia nakties… Negali kitą kartą atsitraukti.“ O pats svarbiausias ir mieliausias užsiėmimas – siuvinėjimas. Gražius daiktus – siūti, megzti, siuvinėti – mokėjo ir jų norėjo visada (lyg tarp kitko suminėta meno mokykla, matyt, ne veltui atsiranda šioje dėlionėje). Kiek prisiuvinėta staltiesėlių, servetėlių, kažkada madingų takelių – net ir tada, kai laiko tam kaip ir nebūdavo! Net didžiulį kilimą, kai buvo užėjusi vadinamoji „badymo“ (kilpelinė) mada, yra įveikusi…
Siuvinėtuose paveiksluose – tūkstančiai mažyčių kryželių, dygsnelių…
…Dabar T. Sinkevičienės namai – kaip paveikslų galerija, ant kurios sienų – jau gyvenant Sasnavoje kryželiu išsiuvinėti darbai. Sako, nė pati nežinanti, kaip čia viskas prasidėjo, nes anksčiau šios technikos nebandė. O dabar, galima sakyti, nėra dienos, kad nemagėtų vėl imti adatą, verti siūlą… Siuvinėja pagal rankdarbių žurnalus, skaičiuoja kiekvieną langelį, spalvą ar atspalvį – jai svarbu, kad viskas būtų atlikta taip, kaip priklauso. Ir ne dėl to, kad kažkas pamatys, jog negerai, bet kad taip įpratusi – padaryti darbą iki galo. Tvarkingai surikiuoti siūlų krepšeliai pagal savąją sistemą, tik kad ne visada lengva ją papildyti – Marijampolėje, sako, nėra kur siuvinėjimo siūlų nusipirkti, duk-ra suieško Kaune ir parveža.
…Kai pernai Sasnavos bibliotekoje buvo surengta T. Sinkevičienės siuvinėtų paveikslų paroda „Išsiuvinėtas gyvenimas“, atėjusieji net aiktelėjo: tarsi nutapyti ploniausiais teptukais jie atrodė, toks garbaus amžiaus moters gebėjimas stebino ir gerokai jaunesnius… Beje, bibliotekininkei Aušrai Valaitienei teko ilgai siuvinėtoją įkalbinėti, kad parodytų savo ne vienerių metų triūsą – ir dabar kalbantis ji sakė nenorinti viešumo. Ir neišleidžia savo darbų iš namų. Nes tik ji pati žino, kokios mintys, prisiminimai ar patirti išgyvenimai slypi tose spalvingose gėlių puokštėse, marguose peizažuose ar mistiniuose siužetuose…
