Marijampolietis Vitalius Striuogaitis – vienas žinomiausių ne tik Suvalkijos krašto, bet ir visos Lietuvos medinių gaminių meistrų ir senojo kubilininkystės amato puoselėtojų.
Siekdamas puoselėti senovės tradicijas, buvęs technologijų mokytojas V. Striuogaitis susidomėjo statinių ir kubilų gamyba. O juos, pasak meistro, neužtenka vien padaryti, daiktas turi būti funkcionalus.
– Prieš ketvirtį amžiaus pradėjus gaminti statines, reikėjo grįžti į viduramžius, – sako tautodailininkas. – 15 metų mugėse tik aš vienas turėjau statinių ir kubilų, nes paprasčiausiai senųjų meistrų nebeliko, o jauni nemokėjo jų gaminti.
1000 metų tradicijas atitinkančioms statinėms gaminti svarbu atrinkti medžiagą, ją natūraliai išdžiovinti. Tinka tik kokybiškas 200 metų ir vyresnis juodasis arba pilkasis miško (ne lauko ar pamiškės!) ąžuolas. Tokio medžio mediena būna tankesnė.
Pagaminti statinę užtrunka 1,5–2 metus, daromos kelios iš karto, o padaryta forma be dugno stovi ilgai. Anksčiau gaminant dideles statines į tarpus tarp šulų buvo dedama ajerų, kad lentelės geriau sukibtų. Dabar lentelė prie lentelės sudedama taip, kad nė mažiausio tarpelio nebelieka. Statinių dugno lentelės sukalamos mediniais kaiščiais, šoninės lentelės apjuosiamos metaliniais lankais. Jei lanką paleisi, statinė pabirs. Kad statinė būtų sandari, jos vidus išdeginamas, galai padengiami natūraliu bičių vašku.
– Statinei pagaminti reikia tikslumo ir kantrybės. Jeigu ne tėčio pamokos, aš nebūčiau tokių sudėtingų medžio dirbinių padaręs. Tikras kantrybės išbandymas – suktų medinių laiptų gamyba. 18 pakopų reikėjo išdėstyti taip, kad visi laiptai iki viršaus būtų vienodi. Žymint pakopas negalėjo būti nė pusės milimetro paklaidos, nes tuomet užlipus viršuje tarp laiptų ir grindų bus 2 cm plyšys, – apie tėčio pamokas, padedančias kruopščiame darbe, ypač statinių ir kubilų gamyboje, pasakoja Vitalius.
Šiemet vykusioje parodoje „Agrobalt“ V. Striuogaičio rankų darbo ąžuolinė statinė, skirta brandinti ir laikyti įvairius gėrimus: vyną, viskį, pagaminta pagal senovines statinių tradicijas, apdovanota aukso medaliu.
– Tai garantuotai kokybiškas gaminys, dvejus metus džiovintas, kelis kartus drėkintas, natūraliai išsistovėjęs. Tai asmeniškas mano pasiekimas, džiaugiuosi įvertinimu, tačiau labiausiai man džiugu, kad atkreiptas dėmesys į amatininkus, – sako tautodailininkas.
Medžio drožėjo darbas – ne tik krašto tradicijų puoselėjimas, savo amato garsinimas, bet ir pragyvenimo šaltinis. Medžio darbus V. Striuogaitis pradėjo gamindamas žurnalinius staliukus. Paskui atsirado dirbiniai, atitinkantys lietuviškas tradicijas, o vienas pirmųjų, kuriuos nuvežė į Kaziuko mugę, buvo mentelės. Gal tik prieš dešimtmetį medžio dirbiniai sulaukė savo aukso amžius, kai labiau išpopuliarėjo ekologiška buitis: agurkų, kopūstų, grybų raugimas, sviesto mušimas, sūrių spaudimas. Miestiečiai, kurdamiesi kaimo sodybose ir siekdami perimti kaimišką gyvenimo būdą, renkasi praktiškus ir kokybiškus daiktus – statines, kubilus, ušėtkus (mažesni kubilėliai vandeniui), duonkubilius, sviestmušius, dubenis, stalo įrankius. Naminė duona taip pat tik medinėje duoninėje laikoma, o pirtyse vien mediniai samčiai, kubilai naudojami.
– Lietuvoje žmonės renkasi kokybę, meistrą ir kainą. Ypač reiklūs marijampoliečiai. Per 30 darbo metų gaminių asortimentą padiktavo moterys – jos nori tik gražių, kokybiškų daiktų, o jei gaminys nekokybiškas, informacija tuoj pat pasklis… – sako Vitalius, pasidžiaugdamas, kad turi nuolatinių pirkėjų, kurie domisi naujovėmis, rekomenduoja jo darbus kitiems, mugėse priėję pagiria seniau įsigytą kokybišką daiktą, kuris tarnauja daugelį metų.
Važinėdamas į muges meistras patyrė, kad prekiauti vien statinėmis ir kubilais – nepelninga. Taip gimė mažesni dirbiniai: pirties samčiai, šaukštai, kočėlai, mentelės. Darant geldas, dubenis V. Striuogaičiui, pasak jo, vienam iš pirmųjų Lietuvoje, kilo mintis pagaminti skaptuotus padėklus.
– Gamindamas mažesnius dirbinius efektyviau panaudoju medieną, – sako meistras. – Dirbti lengviau su kietu medžiu, darbas būna kokybiškesnis. Anksčiau visi gaminiai buvo iš beržo, dabar pagrindinė mediena – ąžuolas, uosis. Kiekvienas medis turi paskirtį, kiekvienoje situacijoje pritaikomas skirtingas. Įvairiausių formų ir spalvų padėklai daromi iš ąžuolo, uosio, beržo, skroblo, alksnio, tuopos, šaukštai visada drožiami iš klevo.
Nė vieno gaminio nėra tokio paties – visi skirtingi. Tautinio paveldo dirbiniai – ne mašininė gamyba, viskas daroma rankomis, tik dabar dirbama rankiniais elektriniais įrankiais.
Tris dešimtmečius su savo dirbiniais įvairiose kultūrinio paveldo mugėse, parodose ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje – Lenkijoje, Norvegijoje, Švedijoje, Estijoje, Prancūzijoje – dalyvavęs V. Striuogaitis pastebėjo, kad Lietuva yra visa galva aukščiau už kitus.
– Mūsų gaminiai – keramikų, pynėjų, drožėjų yra aukščiausio lygio, atitinkantys 1000-mečio tradicijas. Kitos šalys savo amatus dabar tik atgaivina, o pas mus tai natūraliai išlikę. Turime tuo didžiuotis, – sako Vitalius.
Tautodailininkas savo amato išmokė ne vieną mokinį, jų yra Utenoje, Alytuje, Kruonyje ir, žinoma, Marijampolėje. Pagrindiniai tėčio pagalbininkai – keturi Striuogaičių sūnūs ir dukra: į dirbtuves Įsručio gatvėje, Marijampolėje, padirbėti – šveisti, sėmenų aliejumi dirbinius tepti – dabar jau užaugę vaikai susirenka, kai tik turi laisvą valandėlę.
Šiame technologijų amžiuje savo dirbinius Vitalius reklamuoja ir interneto tinklapyje. Statinių meistru susidomėjo ir šiuolaikiniai menai – V. Striuogaičio gamintos statinės naudotos kino filme „Robinas Hudas“ ir „Švyturio“ alaus reklamoje.
