„Iki vasario 24-osios, kai girdėdavome žiniose, kad štai Rusija puls Ukrainą, mes kalbėdamiesi tarpusavyje juokėmės iš tos informacijos. Niekada gyvenime nepagalvojau, kad tai gali nutikti. Niekada! Ir dabar, kai girdžiu sakant, kad „čia to nebus“, sakau: ir aš taip maniau.“
Taip pokalbį su šių eilučių autore pradėjo ukrainietė Marija Kuteriova (29 metų). Rusijai užpuolus Ukrainą, Marija buvo „supakuota“ (beveik tiesiogine prasme) ir su sūnumi išsiųsta į Lietuvą, iš karto – į Marijampolę, kurioje dirbo pažįstamas ukrainietis, paraginęs važiuoti į šį miestą.
„Sėdėjau ir verkiau“
– Karą savo kailiu jutome tik gerą savaitę, o kovo 4 d. jau buvome Marijampolėje. Draugas, su kuriuo Ukrainoje bendravau, iš karto patarė išvažiuoti. Sakiau jam, kad niekur aš nevažiuosiu. Sėdėjau ir verkiau, o už lango nuolat girdėjau sprogimus, kaukė sirenos. Man buvo baisu kažkur važiuoti, juolab su vaiku. Tada draugas pats surinko mano daiktus ir – į traukinį. Tai buvo evakuacinis traukinys, važiavome kupė kartu su kitais 11 žmonių – visi susigrūdę, koridoriuose sėdėjo ar gulėjo žmonės. Važiavome gal 12 ar 13 valandų.
Pasirinko Lietuvą, ne Šveicariją
Marija į Lietuvą atvažiavo su sūnumi Ivanu, kuriam dabar devyneri. Paklausta, kodėl pasirinko ne turtingą Švediją, ne Šveicariją, kur ji galėjo išvykti, Marija papasakojo savo istoriją. Moteris yra našlė – vyro neteko dar iki prasidedant karui. Tad su vaiku išvykti gyventi į šalį, kurios kalbos nemoka, būtų buvę sudėtinga.
– Nesirengiau vykti į užsienį. Gyvenau Charkive. Kai prasidėjo karas, niekas nemanė, kad tai tęsis taip ilgai. Pasvarstėme, kad nebent persikeltume iš rytinės Ukrainos dalies į vakarinę, gal į Lvivą, nes ten buvo ramiau. Sakėme, pabūsime ten kurį laiką, kol viskas nurims, ir grįšime namo. Tačiau pažįstamas, kuris Marijampolėje turėjo automobilių verslą, sakė, kad geriau išvykti iš Ukrainos, nes nežinia, kas toliau joje vyks, – prisimena Marija.
Marijampolė sutiko svetingai
– Atvykome tiesiai į Marijampolę, susitikome su savanoriais, jie surado lietuvius, kurie mums buvo labai geri. Mėnesį gyvenome pas Vidą ir Albiną Jakštus, jų dukra Eglė mums labai padėjo. Negana to, kad mes nemokamai pas juos gyvenome, Eglė pirko mums maistą, visą mėnesį aprūpino tuo, kuo reikėjo, kol pradėjau pati dirbti, – su dėkingumu pradžią prisimena Marija.
Darbą padėjo rasti turima specialybė
– Kokia jūsų specialybė? Ar lengvai radote darbą?
– Esu baigusi maisto technologiją, dešimt metų dirbau konditere ir virėja. Puikiai įvaldžiau produkcijos iš sluoksniuotos tešlos, taip pat tortų gamybą. Tai padėjo man rasti darbą ir Marijampolėje. Dabar dirbu pačiame Marijampolės centre – „Savi gastrobar“ vyriausiąja virėja.
– Ar didelį skirtumą jaučiate tarp Lietuvos ir Ukrainos, tarp Marijampolės ir Charkivo, jei kalbėtume apie darbą?
– Charkivas – megapolis, studentų miestas, jame daugiau kaip du milijonai gyventojų. Jame per 15 minučių galėjau nusipirkti viską, kas reikalinga, pavyzdžiui, tortams. O čia – mažas miestas. Gal Kaune ar Vilniuje būtų kitaip. Dideliuose miestuose ir darbo pasiūla didesnė.
Baisi žinia iš Ukrainos
– Kur dabar jūsų šeima – tėvai, brolis?
– Tėvai buvo likę Ukrainoje. Ta vietovė, kur jie gyveno, pusę metų buvo okupuota. Paskui atėjo Ukrainos kariai, ten vyko aktyvūs karo veiksmai. Tai buvo pernai spalį. Vieną dieną man paskambino ir pasakė, kad mano tėvai žuvo, jų nebėra. Paskui dar patikslino, kad tik tėtis žuvo, o mama sužeista, guli ligoninėje. Man buvo šokas. Bet paskui pagalvojau, kad dėl tam tikrų priežasčių taip negali būti. Nejaučiau viduje, kad jų nebėra, – pasakoja moteris.
Marijos draugas, su kuriuo ji gyveno Charkive, liko ginti šalies. Tačiau išgirdęs, kas galėjo nutikti mylimosios tėvams, per keletą laisvų dienų rizikuodamas savo paties saugumu nusprendė nuvažiuoti į tą kaimą ir patikrinti, kaip yra iš tiesų. Tėvai gyveno labai mažame kaime. Kai Marijos draugas ten nuvyko, kaime buvo belikę vos trys žmonės – tėtis, mama ir dar vienas vyras. Viskas.
– Man pranešė, kad tėvai sveiki ir gyvi. Draugas juos išsivežė į Charkivą, kur jiedu praleido du mėnesius, kol įsigijo užsienio pasus ir visus reikiamus dokumentus. O tada ir juos išsiuntė pas mane į Marijampolę. Dabar tėvai gyvena su manimi.
Ir čia Marija susigraudina:
– Tėvai turėjo namą, nemažą ūkį, visą gyvenimą stengėsi, dirbo, augino gyvulius. O kai mano draugas atvažiavo jų paimti, paleido visus gyvulius į niekur – ir karves, ir avis, paleido šuniukus ir kates. Ir viskas. Nieko nebeliko.
Migracijos departamentas nurodo, kad šiuo metu Lietuvoje gyvena daugiau nei 85 tūkst. ukrainiečių. Jie ir sudaro didžiausią užsienio piliečių bendruomenę Lietuvoje.
Iki šiol jiedu gaili tų gyvulėlių, gaili viso savo sugriauto gyvenimo: kai Marija susisiekė su tuo vieninteliu kaime likusiu vyru, jis pasakė, kad sviedinys pataikė į tėvų namą ir jo nebeliko. Tėvai iki šiol braukia ašarą kalbėdami apie tai, kad senatvėje liko „bomžais“ (žmonėmis be nuolatinės gyvenamosios vietos).
Nėra kur grįžti
– Ar planuojate visam laikui čia likti? – klausiu Marijos.
– Tai labai sudėtingas klausimas. Nežinau…
– Į Ukrainą traukia?
– Taip gerai, kaip Ukrainoje, man niekada nebus niekur, nors ten net neturėjome savo namų. Kita vertus, suprantu, kad nėra kur grįžti. Ten nieko nėra – viskas sugriauta. Kai atvažiavau į Lietuvą, daugiausia bendravome su ukrainietėmis. Todėl nebuvo atskirties ir šoko, kad esu viena svetimoje šalyje. Darbe irgi jokio šoko – specifika ta pati, bendravau ir su ukrainietėmis, ir su lietuviais, nesijaučiau blogai. Štai mano draugė nuo karo pabėgo į Vokietiją. Kalbos nemokėjo, ji ten viena, jai depresija, nes negali su niekuo bendrauti. Man paprasčiau – jei mano bendradarbės nekalba rusiškai, tai aš laužyta kalba kalbu lietuviškai. Bet kai pirmą kartą išgirdau lietuvių kalbą, atrodė, kad tai kitos planetos kalba – labai sudėtinga, o gramatika – iš viso kažkoks siaubas. Ėjau į lietuvių kalbos kursus, bet prastai lankiau – kadangi esu vienintelis dirbantis žmogus šeimoje, tai dėl ilgų darbo valandų neturėjau kada rimtai mokytis. Bet egzaminą išlaikiau.
„Ko galiu bijoti – aš karą patyriau“
– Ar susiduriate su problemomis, gal kažkas jums čia nepriimtina, svetima?
– Asmeniškai man – ne. Aš esu žmogus, kuris prisitaiko. Galiu gyventi visur. Jei taip susiklostė aplinkybės, vadinasi, šiuo metu turiu būti čia. Kito pasirinkimo nėra. Čia nėra nieko, kas man būtų nepriimtina. Taip, man sunku finansiškai, reikia nuomoti butą, tenka daug dirbti.
– Tėvai gauna pensiją?
– Mama gauna 50 eurų, tėtis dirbo šachtininku, darbas labai sunkus, tai gauna beveik du šimtus. Jie turi banko korteles, ir, ačiū Dievui, jomis galima čia atsiskaityti. Jiems čia psichologiškai sunkiau, nei man. O šiaip man Marijampolė labai patinka – tykus, ramus miestas. Ir tėvams patinka – tėtis žvejys, tai upė jam kaip vaistas. Mama prižiūri sūnų. Jis lanko „Saulės“ pradinę mokyklą – tai labai gera mokykla. Ivanas puikiai kalba lietuviškai.
– Ar mokykloje vaikai klausinėja Ivano apie Ukrainą?
– Žinoma, kad klausinėja, ypač pradžioje, kai tik atvykome. Ivanas labai didžiuojasi, kad yra ukrainietis. O kartą per klasės valandėlę mokytoja paklausė apie baimes – ko vaikai bijo gyvenime? „Ko galiu bijoti – aš karą patyriau“, – tąsyk atsakęs Ivanas. Dabar pagalvoju, kad gerai, jog mes išvykome anksti. Karas labai paveikia vaikų psichiką. Ir suaugusiųjų, žinoma.
Pavargo, bet priprato prie karo
– Ukrainoje liko jūsų brolio šeima. Palaikot ryšį?
– Žinoma. Jie priprato gyventi kare. Pradžioje buvo labai sudėtinga, nes niekas nedirbo, visi sėdėjo namuose. Ir uždarbio nebuvo. O dabar net apšaudymo metu žmonės eina į darbą. Charkive žuvo vienas mano pažįstamas, jis buvo karys. Žmonės siaubingai pavargo. Nuo sirenų pavargo – jos nuolat gaudžia. Kai tik prasidėjo karas, mes bėgom ir bėgom į metro esančią slėptuvę. O paskui pavargom – jau niekur nebėgom. Ir visi taip. Pavargsti nuo to, kad nuolat esi įtampoje. Psichologiškai tai labai sunku. Ir kada tai baigsis – neaišku.
„Ačiū, kad mus priimate“
– Lietuviai priima širdingai?
– Tie, kurie mus priėmė iš pradžių, labai padėjo, esu jiems dėkinga. Atvažiavau su 250 eurų, nes grivinos niekam nebuvo reikalingos. Aš blogų lietuvių nesutikau, man visi geri. Neturiu problemų kol kas. Bet kai ieškojau nuomotis buto, vos tik žmonės išgirsdavo, kad esu ukrainietė (Marija kalba su labai ryškiu ukrainietišku akcentu – D. K.), sakydavo „ne“. Nes, ko gero, iki manęs kažkas buvę – gal ką nors ukrainiečiai apgavo ar panašiai. Ačiū lietuviams, kad jie mus priima. Nes situacijoje, kurioje mes atsidūrėme, labai gaila, bet gali atsidurti bet kuris žmogus. Nes dabar pasaulyje tokie dalykai vyksta… Ačiū, kad mus priimate, kad galiu čia jaustis komfortiškai. Manau, kad visur, visose situacijose žmogus su žmogumi turėtų elgtis žmogiškai, – baigdama pokalbį sakė Marija ir nuėjo į savo darbo vietą, kurioje ji jau pelnė pasitikėjimą ir paaukštinta iki vyriausios virėjos pozicijos.
P. S. kartu su Marija kavinėje dirba dar dvi ukrainietės. Tegul visoms joms sekasi!
Komentarai nepriimami.