Žmonės dažnai dalijasi prisiminimais apie savo augintinius: apie šviesiausias gyvenimo akimirkas, draugystę, prieraišumą, išdaigas, keliones kartu ir… apie amžiną išsiskyrimą.
Apie jautrų atsisveikinimą su savo numylėtine Pupa „Suvalkiečiui“ parašė marijampolietė Sandra Skamaročė, gyvenanti Anglijoje.
Nuotraukos iš Sandros asmeninio albumo
„Iš naujo apsiverkiau, kai gavome laišką iš gyvūnų klinikos, esančios Milton Keynes mieste, Anglijoje. Laiške buvo atvirutė su ranka užrašyta užuojauta ir pakelis su neužmirštuolių sėklomis. Buvo praėjusios vos kelios dienos po to, kai paskutinį kartą savo gailiomis akimis į mane pažvelgė mano Pupa ir mano glostoma užsimerkė amžiams.
Jorkšyro kalytei Pupai buvo 14 metų. Aš nebuvau pirmoji jos šeimininkė – šuniuką paveldėjau iš a. a. anytos Genutės. Prieš šešerius metus pablogėjus Genutės sveikatai abi jas iš Lietuvos parsivežėme į Angliją. Prieš dvejus metus, kai anyta iškeliavo Amžinybėn, tapau vienintelė Pupos šeimininkė, kurią šis mažas padarėlis besąlygiškai mylėjo ir buvo labai prisirišęs. Vadinau ją savo uodega, nes neatsilikdavo nuo manęs nė per žingsnį. Pamažu mano judėjimas po namus prisitaikė prie „uodegos“ – nuolat reikėdavo žiūrėti, kad neužminčiau ar tarpduryje neprispausčiau. Kai kur nors išvažiuodavau, Pupa valandų valandas prastovėdavo prispaudusi nosytę prie stiklinių lauko durų manęs belaukdama.
O sulaukusi surengdavo didžiulį džiaugsmo koncertą, kuris lygiai toks pat džiaugsmingas būdavo visada: ar grįždavau po kelių valandų, ar vos po keliolikos minučių. Vakarais įsitaisydavo savo guoliukyje ir užmigdavo man bekasant paausį. Šią vakarinę procedūrą atlikti galėdavau tik aš. Kartais Pupą paerzindavome – vakariniam ritualui ją kviesdavosi vyras Žydrūnas. Tuomet Pupa slėpdavosi man už kojų ir šnairai nepatenkinta dėbčiodavo.
Ir pasivaikščioti eidavo tik su manim, ir gindavo iš visų savo nedidelių jėgų, kai vyras ar anūkas juokais mane kumščiuoti imdavo. Labai džiaugdavosi, pamačiusi, kad pasiėmiau rankdarbį – žinodavo, kad tada abi sėdėsim ant sofos. Ji buvo mano draugė, visiškai atsidavusi ir visiškai nuo manęs priklausoma.
Pieno liaukų vėžį jau Anglijoje kalytei nustatė prieš keletą metų. Mums buvo paaiškinta, kad yra įmanoma operacija, tačiau patikino, kad nėra jokių garantijų, kad ji pasveiks ir kad apskritai išgyvens sudėtingą operaciją ir gydymą. Nusprendėme leisti jai gyventi, kiek bus duota, iki kol neskaudės, iki kol bus gyvybinga.
Tokia ir buvo kone iki paskutinės dienos. Sveikata pradėjo blogėti labai staigiai. Nekaip jautėsi jau iš vakaro, bet padėtis neatrodė kritiška. Ryte Pupa pradėjo silpti jau ne valandomis, o minutėmis. Susisiekėme su greitąją pagalbą teikiančia gyvūnėlių klinika ir skubiai ją nuvežėme. Vežėme, žinoma, su mintimi, kad Pupą pagydys, kad parsivešime namo. Nė akimirką nebuvo minties, kad važiuojame atsisveikinti.
Deja. Jauna gyvūnėlių gydytoja, apžiūrėjusi Pupą, neprašoma savo kompiuteryje įsijungė vertėją. „Noriu, kad aiškiai suprastumėte kiekvieną žodį, kurį dabar pasakysiu“, – paaiškino ji.
Iš visko, ką ji rašė, dabar prisimenu tik tą vieną žodį, kurį būčiau supratusi ir be vertėjo – eutanazija. Prapliupau verkti. Ašaras nubraukęs mano vyras ir taip pat ašarų pilnomis akimis gyvūnėlių gydytoja ilgokai turėjo mane įtikinėti, kad kitos išeities paprasčiausiai nėra, kad aš nebegaliu daugiau niekuo Pupai padėti, kad tai yra vienintelė paskutinė mano pagalba jai.
Paprašiau, kad leistų su ja pabūti iki galo. Buvome atvežę ją su guoliuku. Tuo pačiu, kuriame kas vakarą migdydavau. Paskutinį kartą glosčiau, kasinėjau paausį, kol netrukus Pupa užsimerkė ir gydytoja pasakė: „Viskas“…
Sujaudino klinikos darbuotojų jautrumas. Nežinau, kiek kartų girdėjome užuojautos žodžius. Buvo pasiūlyta mokėjimo kortelės skaitytuvą atnešti į procedūrinį kabinetą (procedūra kainavo 170 svarų), kad būtų privačiau ir manęs apsiverkusios nematytų bendroje salėje esantys žmonės.
Ir tos neužmirštuolės… Nežinau, ar kitos klinikos panašias užuojautas siunčia… Suprantu, kad tai yra marketingo dalis, bet tai tas gerasis marketingas. Aš už tokį marketingą.
Praėjo keletas mėnesių. Šiek tiek apsipratau prie ištuštėjusių namų. Bet iš kur nors grįžtant namo vis dar nudiegia širdį mintis, kad nepamatysiu prie durų stiklo prispaustos nosytės.
Neužmirštuolių sėklas pasėsiu šalia geltonų rožių krūmo, kurį gimtadienio proga buvome padovanoję Pupos tikrajai šeimininkei Genutei.“
Komentarai nepriimami.