(prieš šimtą metų ir dabar – reikalingas ir reikšmingas…)
„Sūduviečiai menininkai tarptautinėje erdvėje“ – taip vadinosi konferencija, surengta Marijampolės kultūros centre. Ir ne vien pavadinimas skamba solidžiai, intriguojančiai – retai girdimi jauni lektoriai ne tik apžvelgė jau klasika tapusių ir šių dienų dailininkų veiklą, bet ir pateikė įdomių įžvalgų apie dabarties tendencijas. Tai buvo viena retų progų pagausinti savo žinias srityje, kuri dažnam tolimesnė nei kiti menai. Buvo informatyvu, solidu, gilu – ir labai sava, nes ir kalbėtojus, ir tuos, apie kuriuos buvo kalbama, kurie prisiminti ar buvo šalia mūsų, sieja svarbiausias dalykas: visų jų šaknys – šio krašto žemėje.
Pasaulio lietuvių metams skirto renginio akcentas – iš šio krašto kilusių dailininkų, kuriems 2019-ieji – jubiliejiniai metai, pagerbimas. Smagu, kad atvyko dvi ryškiausios dabarties dailininkės: Nacionalinės premijos laureatė tapytoja Rūta Katiliūtė ir šiemet įsimintiniausia Kauno menininke pripažinta, daugybe nominacijų anksčiau įvertinta tapytoja grafikė Audronė Petrašiūnaitė. Už sveikinimus jos tik kukliai dėkojo, o kalbėjo jau nuo gegužės didžiojoje galerijoje eksponuojami jų darbai. Kartu su Juozo Baukaus, Rimgailės Jonynaitės-Zotovienės, Viktoro Vizgirdos ir Algirdo Antano Zokaičio kūriniais. Menotyrininkė Aušrinė Dubauskienė – ji ir renginio vedėja – gražiai pristatė visų jubiliatų kūrybą.
Parodų organizatorė Onutė Surdokienė apžvelgė Kultūros centro veiklą puoselėjant, propaguojant kraštiečių profesionalųjį meną, akcentavo svarbiausias datas ir procesus, leidusius ne tik surengti įsimintinų parodų, susitikimų, bet ir sukaupti nemažą brandžią dovanotų kūrinių kolekciją. Labai daug padėjo buvęs ilgametis Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys, skatinęs Magdalenos Birutės Stankūnienės mecenatystę, globojęs besikuriančias dailės galerijas. „Grįžtančių paukščių“ idėja – iš Suvalkijos kilusių kūrėjų kvietimas su darbais grįžti į gimtinę – gyvuoja nuo 2005 metų, kasmetės jubiliatų kūrybos parodos rengiamos nuo 2009 metų. Į jas atvykę garbūs meistrai ar jų artimieji, kolegos stebisi, kad Marijampolėje yra tiek dėmesio skiriama profesionaliajai dailei.
Viena didžiausių ir brandžiausių kūrinių ir asmeninių daiktų kolekcija – Juzefos Katiliūtės, Igliaukoje gimusios, Lietuvoje kūrybinį pašaukimą pajutusios, bet gyvenimo nublokštos į Šveicariją. Menininkė ją pati dovanojo Marijampolei. Šiais metais Vilniuje buvo surengta jos ir skulptoriaus, tapytojo Gabrieliaus Stanulio (gimusio Kalvarijoje, gyvenusio Šveicarijoje) retrospektyvinė paroda. Apie šį kūrybinį duetą kalbėjo ir jų darbų albumą pristatė Dailės muziejaus vyr. dailėtyrininkė Nijolė Nevčesauskienė.
Gvildendamas temą „Personalijos ir nacionalinis pasakojimas“ menotyrininkas, rašytojas, tarpdisciplininių menų kūrėjas Tautvydas Bajarkevičius rėmėsi Petro Aleksandravičiaus kūryba, siedamas ją su šios dienos aktualijomis, akcentuodamas nuolatinį rūpinimąsi kultūra kaip atskaitos tašką. Dailininkas ir pedagogas Petras Lincevičius gvildeno temą apie jaunimo galimybes atstovauti Lietuvai pasaulyje. Jo darbų paroda tebeveikė M. B. Stankūnienės menų galerijoje – jaunas autorius sakė esantis laimingas, kad gali pasirodyti tuo pat metu, kai greta eksponuojama jubiliatų kūryba. Visvaldas Morkevičius ir Staselė Jakunskaitė, Andrius Burba ir Ieva Olimpija Voroneckytė – tik keli vardai tų, kurie jau žinomi, populiarūs ne tik tėvynėje. „Svarbu nepamesti savęs. Smagu, kai esi išklausomas ir būni išgirstas – jaunam ypač, kai randi bendrą kalbą per kūrybą.“ Menotyrininkė Vilma Kilinskienė apžvelgė Luanos Masienės projektą „Baltas kambarys“ (apie tai besidomintieji dar turės progos pakalbėti spalio 19 d. 15.30 val. vyksiančiame renginyje).
Vilniaus skulptorių sekcijos pirmininkė Aušra Jasiukevičiūtė informatyviai, konkrečiai, originalias įžvalgas pagrįsdama įdomiais palyginimais, apžvelgė Suvalkijos dailininkų veiklą ir kūrybinius pasiekimus. Ji šį kraštą sakė akcentuojanti kaip valstybingumo lopšį, išugdžiusį ir lietuviškos profesionaliosios dailės asmenybes, iš kurių iki šiol yra ko pasimokyti.
„Tie XIX–XX a. pradžios ir vėlesni autoriai nebuvo nė kiek menkesni už kitų Europos šalių kūrėjus, jie mąstė globaliai. Nesvarbu – Lietuvoje ar užsienyje gyveno. Įdomu stebėti, kaip tradicijos veikia dabartinį meną, mąstymą, kaip realizuojama galimybė kurti dialogą. Štai Vytauto Kašubos kūryba studijuojama Olandijoje – jo raiška, plastika yra universali ir iki šiol aktuali. Tarptautinis mūsų autorių indėlis svarus.
Dabarties tendencija – skulptoriai atsigręžia į realizmą, ypač tai stiprėja Britanijoje. Marijampolėje klasikinės skulptūros liniją gražiai tęsia Kęstutis Balčiūnas. Ir šiame renginyje esančios tapytojos, ir tokie autoriai kaip Valentinas Antanavičius, Vytautas Ciplijauskas, Bronius Leonavičius, Jonas Arčikauskas, mažiau žinomi žydų autoriai – iš šio krašto kilę šiuolaikinio meno lauke įtakingi kūrėjai, jų daug. Stiprūs jie todėl, kad perduoda tradiciją ir neužsidaro siauroje erdvėje.“
Konferencijos pradžioje svečius ir visus dalyvius pasveikino Marijampolės savivaldybės mero pavaduotojas Artūras Visockas. Kultūros centro direktorė Rima Striaušienė pabaigoje dėkojo už domėjimąsi tuo, kas vyksta Marijampolėje, už prasmingus pranešimus, nepagailėjo gerų žodžių parodų (ir šios konferencijos) organizatorei O. Surdokienei.
Komentarai nepriimami.