Galite klausyti ir straipsnio garso įrašą
Pakalbinti ilgametę kultūros darbuotoją, nuo 1998 iki 2016-ųjų metų Marijampolės kultūros centrui vadovavusią Iraidą Skirpstienę norėjau seniai. Buvo įdomu, kas jai labiausiai įsiminė iš kelių miesto kultūrinio gyvenimo dešimtmečių, kaip ir kuo ji gyvena šiandien. Mažiau su šia moterimi bendravę žmonės gal pasakys, kad ji buvo valdinga, dažnai kategoriška, griežta vadovė. Geriau ją pažįstantys prisimins puikius buvusios direktorės vadybinius gebėjimus, jos energiją, didžiulį atsidavimą darbui su kultūros žmonėmis, kurie yra ir jautrūs, ir neretai sudėtingų charakterių.
Su šį rudenį gražų asmeninį jubiliejų minėsiančia pašnekove susėdome atviram pokalbiui, susitarėme, kad kreipsiuosi į ją retu ir gražiu vardu, tad beliko tik jos klausytis ir užsirašinėti.
Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos
Vaikystė prabėgo Sibire
– Aš esu Sibiro vaikas. Mano senelis, mamos tėvas Vladas Rozmanas buvo Panevėžio apskrities viršininkas ir dar kariškis. Mano mamytė gimusi Vilkaviškyje, gal dėl to likimas lėmė atsikraustyti gyventi į Marijampolę. Senelis buvo kariškių pulko štabo viršininkas, po to jį paskyrė apskrities viršininku. Jis buvo meninės prigimties. Senelio iniciatyva Panevėžyje, Kranto gatvėje, atsirado kraštotyros muziejus, vėliau jis įkūrė tokį muziejų ir Biržuose. Panevėžio rajone, Paežeriuose, kur jis gavo žemės kaip savanoris, seneliui yra pastatytas paminklas, – pasakojo I. Skirpstienė.
Marijampolietės teigimu, jos senelio šeimą į Sibirą išvežė pačią pirmąją didžiųjų trėmimų dieną, 1941 metų birželio 14-ąją. Jie atsidūrė pačiame baisiausiame Revučių lageryje Krasnojarsko krašte. V. Rozmanas buvo nuteistas sušaudyti, bet kadangi dar buvo baigęs ir farmacijos mokslus Rusijoje, kurį laiką dirbo vaistininku. Bet 1943-ųjų vasario 15-ąją, Lietuvos Nepriklausomybės dienos išvakarėse, pasak Iraidos, jos senelį su dar keturiais vyrais išvežė į mišką ir sušaudė.
– Paskutinėje senelio nuotraukoje jis sublogęs, paliegęs, nors dar neturėjo nė penkiasdešimties metų. Niekas nežino, kur senelio kapas. Manęs dažnai paklausia, kodėl per atmintinas datas ant nepažįstamų žuvusių ar tremtinių kapų uždegu žvakes ir padedu gėlių – nes nežinau, kur senelio kapas, o man svarbu kažkur padėti gėles. O mano močiutė buvo vokiečių kalbos mokytoja Lietuvoje, apsukri moteriškė, netgi išsivežė rausvą kvepiantį muilą į Sibirą, o ten jį mainydavo į lašinius, – sakė pašnekovė.
Iraidos tėvai susipažino Sibire. Jos mama buvo kūrybinga, rašė eilėraščius, su bendraminčiais leido laikraštėlį „Tėvynės ilgesys“, kurio pasirodė septyni numeriai. Tėvas buvo ne lietuvis, o Rusijos Federacijai priklausančios Kalmukijos pilietis. Susituokusiems leisdavo ne medžius kirsti, bet dirbti kontoroje, tai buvo lengviau.
Nežino savo gimimo datos
Pati Iraida nešvenčia savo gimimo dienos, nes net tiksliai nežino, kada ji gimusi, nors visur rašoma, kad ji gimė rugsėjo 22-ąją, kaip ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Taip atsitiko, kad moteris prarado savo gimimo liudijimą, o kai kreipėsi į archyvus Sibire, gavo atsakymą, kad gimusi ne 9, o 11 mėnesį, t. y. lapkritį. Tos painiavos būta nemažai, bet dabar liko rugsėjis.
Į Lietuvą jos senelė grįžo anksčiau, pabėgusi iš Sibiro ant traukinio ešelono, o po Stalino mirties, 1954-aisiais, sugrįžo ir visa šeima su šešerių metų Iraida.
– Grįžome gyventi pas mamos seserį į Kauną. Mama mus su seserimi auklėjo labai rimtai, buvome gi „sibiriačkos“. Tetos vyras buvo kapitonas, baigęs mokslus Prancūzijoje, jo tėvas – generolas, tai tuose namuose negalėjai sėdėti ant visos kėdės, o tik ant jos kraštelio. Valgyti mėsą su žuviai skirta šakute buvo nedovanotina klaida.
Buvau aktyvi, sportavau, dalyvavau įvairiuose kolektyvuose, šokau Dainų šventėse, su žinoma aktore Kristina Kazlauskaite viename spektaklyje vaidinome. Baigusi mokyklą galvojau, kuo čia užsiimti. Iš pradžių virėja mokiausi, nepatiko, paskui statybininke galvojau būti, bet supratau, kad tai irgi ne man. Ištekėjau, gimė vaikai, tad mokslai tada jau nerūpėjo ir tik vėliau Marijampolėje baigiau tuometę Kultūros mokyklą, o vėliau studijavau Klaipėdos universitete, – pasakojo Iraida.
Turi elektrikės kvalifikaciją
Devynerius metus Iraida išdirbo Kauno „Drobės“ kombinate, buvo elektrikė, turėjo 4-ąją elektriko kvalifikaciją. Tuometis „Drobės“ vadovas visus tremtinius priimdavo į darbą, tad čia atsidūrė ir ji. Pasak moters, su atsuktuvu rankose ji nevaikščiojo. Iš pradžių skaičiavo elektros energijos sunaudojimą, vėliau skirstė paskyras, dėstė saugumo technikos pagrindus.
Ištekėjusi atvyko į tuometį Kapsuką, kurio visiškai nepažinojo. Iki šiol pamena, kaip išėjusi pirmą dieną į miestą paklydo, o kai paklausė praeivio, kur mikrorajonas, tas nurodė kelią į Draugystės mikrorajoną, nors buvo apsigyvenusi tuomet tik besikuriančiuose Degučiuose.
– Kaune aš praktiškai bet kurioje parduotuvėje ar kavinėje sutikdavau pažįstamų žmonių, o čia nepažinojau nieko. Iš pradžių įsidarbinau pakaitine Kultūros skyriaus buhaltere, vėliau man pasiūlė metodininkės darbą Kultūros namuose, kurie buvo įsikūrę dabartinio Dramos teatro rūmuose. Pradėjau ten nuo rūbininkės, paskui buvau dailininke-apipavidalintoja, ir tik tada, kai vadovai įsitikino, jog tinku, tapau metodininke, po to – vyriausiąja metodininke, – prisiminė Iraida.
Ji daug ir įdomiai gali papasakoti, kaip tais laikais atrodė kultūrinis miesto gyvenimas, kiek jame buvo ideologijos. Vienu metu supykusi ant ilgametės Kultūros skyriaus vedėjos Elvyros Pocevičienės iš Kultūros namų ji buvo išėjusi dirbti į tuometę miesto Autotransporto įmonę klubo meno vadove, po to, jau prasidėjus Atgimimui, grįžo.
Nuolat kraustėsi ir keitė vietas
Tada Kultūros namai liko be „stogo“, nes Dramos teatras atsiėmė savo pastatą. Savivaldybės pastate buvo įkurtas kultūros metodinis kabinetas, kur ji dirbo. Kultūros namai glaudėsi buvusio Urbanistikos muziejaus J. Basanavičiaus aikštėje antrajame aukšte, palėpėje, kur turėjo du kabinetus, bet jokių renginių organizuoti ten nebuvo įmanoma. Po kurio laiko persikraustyta į vadinamąjį „partkomo“ pastatą Vytauto gatvėje, kur jau buvo nedidelė salė, tad ten vyko renginukai, o šokių vakarai leisdavo užsidirbti pinigų. Dar po kurio laiko persikelta į buvusį Buitinio kombinato pastatą, kuriame dabar veikia „Ivegos“ bendrovė.
– Tuo metu jau vyko „Vernito“ bendrovės salės statyba, tad buvo vilčių įsikurti ten. Nuėjau dirbti į ten veikusį kultūros klubą, bet tuometė profsąjungos pirmininkė pasakė, kad klubo vadovu ateis dirbti partorgas. Nutarusi, kad „sibiriačkai“ jau tikrai nevadovaus jokie partorgai, išėjau iš darbo, o ta pati E. Pocevičienė pakvietė ateiti dirbti kultūrinės grupės vadove.
Daug vadovų, merų pergyvenau, gal kokius aštuonis. Mėtė mus visur, kilnojo, bet po kurio laiko iš to partorgo atsiėmiau pareigas, tapau vadove ir nieko iš jo kolektyvo nepasilikau dirbti, turėjau savo komandą. Po visų vargų džiaugėmės puikia sale, atsigavo miesto kultūrinis gyvenimas, vyko daugybė visokių renginių, buvo puikus laikas, – prisiminė ji.
Kultūros centre buvo tarsi rojuje
Tuo metu miesto centre riogsojo pradėtas ir nebaigtas statyti Kultūros centro pastatas. Statybos sustojo, nes tuomečiam Miesto pramonės automatų gamybiniam susivienijimui, vėliau tapusiam „Fasos“ bendrove, Maskva nutraukė finansavimą statyboms. Ir tik dar po nemažai metų, kai Lietuvos premjeru tapo Algirdas Brazauskas, buvo rastas finansavimas statyboms baigti, o 2004 metų gruodį rūmai atvėrė duris.
– Pamenu, kad tada visi verkėme džiaugsmo ašaromis, nes po 17 metų statyba buvo baigta. Laukėme, tikėjomės ir bijojome, nes būta kalbų, kad pastatą atiduos kažkokiai gamyklai, kad čekai jame įsikurs, kad restoranas bus. Kai persikraustėme prieš 20 metų į dabartinį Kultūros centrą, pasijutau tarsi rojuje, nors iš pat pradžių tam, kad galėtume normaliai ten dirbti, dar daug ką reikėjo padaryti.
Vyko nuolatinis augimas, kūrėsi ir kitos įstaigos, kurių ten jau nebėra, ieškojome tinkamesnės įrangos, nes ir kėdės iš pradžių salėje buvo pastatomos, o ne įmontuotos, ir akustika labai prasta, ir apšvietimas nekoks, – prisiminė buvusi direktorė.
Žinoma, nelengva buvo ir su nemažu kolektyvu dirbti, buvo ir nepatenkintų, buvo skundų, pykčių ir emocijų. Ji iki šiol stebisi, kad atsirasdavo darbuotojų, kurie ryte atėję į darbą pasiskųsdavo – šiandien nesu kūrybinga, gal eisiu namo. Vieną, du kartus gal ir gali taip būti, bet jei kartojasi nuolat? Tada, pasak Iraidos, gal jau rašyk prašymą nemokamoms atostogoms?
– Nemanau, kad buvau labai griežta vadovė, bet reikli tikrai buvau. Gal blogiausia mano savybė, kad man nebūdavo aišku, kodėl vieną ar kitą dalyką aš suprantu, o kitas jo nesupranta. Aš visą gyvenimą darbe mokausi. Į pirmąsias Dainų šventes važiavau mažai ką suvokdama, ir iš buvusių vadovų mokiausi, tad po 10–15 metų jau galėjau pati savarankiškai spręsti finansinius dalykus, pasirašinėti sutartis. Visi žinojo, kad manęs neapgaus ir mano delegacijoje jokių pijokysčių nebus, – sakė moteris.
Atsimena tik tai, kas buvo gera
Kai paklausiau Iraidos, kas labiausiai įsiminė iš tų 18 direktoriavimo metų, ji ilgokai patylėjo, o po to atsakė, jog to, kas buvo bloga, visiškai neprisimena. Atsimena gražias minutes, atsimena tas džiaugsmo ašaras naujuosiuose rūmuose. Ir apgailestauti ar graužtis ji sako neturinti dėl ko. Taip, pasitaikydavo klaidų, yra ne kartą ir atsiprašiusi darbuotojų dėl jų, bet dažniausiai tiesiog nebuvo laiko dairytis atgal ir graužtis.
2016 metais ji, kaip direktorė, paskutinį kartą užvėrė Kultūros centro duris. „Nebuvo sunku, viskas natūraliai klostėsi, aš ir taip jau sulaukusi pensinio amžiaus dar šešerius metus dirbau. Atsisveikinau ramiai, žinodama, kad centras sėkmingai tęs darbus, o man pagaliau atėjo laikas pailsėti“, – sakė ji.
Šiandien I. Skirpstienė yra aktyvi Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos narė, kas savaitę budi organizacijos būstinėje Marijampolėje, susitinka su žmonėmis, dalyvauja Sąjungos renginiuose ir džiaugiasi jos skyriaus veikla. Dažnai važiuoja į Jūrę, kur jos jaunesnysis sūnus Algirdas turi sodybą, ten puikiai pailsi. Algirdas yra kariškis, dirba NATO štabe Vilniuje. Jis mokslus baigė Švedijoje, pusę metų stažavosi Amerikoje. Jo žmona Neringa yra finansininkė. Šeima užaugino 22 metų sūnų Domą, kuriuo močiutė labai rūpinasi, ir perpus jaunesnę Ievą. Vyresnysis Iraidos sūnus Gediminas tebedirba Marijampolės kultūros centre, jo žmona Kristina čia yra kasininkė.
– Dabar gyvenu viena, pripratau prie tokio gyvenimo, ir dėl nieko nesigailiu. Ir pirmasis, ir antrasis mano sutuoktinis jau ilsisi Amžinybėje. Džiaugsmo teikia sūnūs, marčios, anūkai. Gerai jaučiuosi ir gražėjančioje Marijampolėje.
Į renginius vaikštau retai, gal todėl, kad per tiek darbo metų jais jau tikrai pasisotinau. Užeinu į Kultūros centrą, daug žmonių ten jau pasikeitę, viskas nebe taip, bet jokios nostalgijos nejaučiu. Gyvenimas rieda pirmyn, o aš, pagalvojusi apie ateitį, noriu, kad mano išėjimas iš šios žemės būtų lengvas, kad netapčiau našta kitiems, – sakė baigdama pokalbį I. Skirpstienė.
Komentarai nepriimami.