Kas iš vyresniųjų nežino, nėra dainavęs šios dainos (romanso)? Ir šių dienų publikos numylėtiniai kartais suvirpina klausytojų širdis… Nežinia, ar kas žinojo žodžių autorių, tačiau visiems buvo aišku, apie kokias gėles dainuojama. Jos rudenėjant su jurginais marguodavo kone kiekviename darželyje ir tarsi stengėsi už suknelės skverno sulaikyti vasarą…
Ir štai: imi, žmogau, ir vieną dieną sužinai, kad močiutės ir mamos „per amžius“ astromis vadintos gėlės iš tiesų yra… ratiliai. Tiesa, priklauso astrinių šeimai, jų yra daugiau nei 1000 veislių, o užaugti gali nuo miniatiūrinių iki metro aukščio (!). Vienmetės.
Tai kas tada yra tikrieji astrai – ne astros? Šiuos augalus tikrai dažnai matome, tik kaip vadinasi ne kiekvienas žino. Aukšti ir žemi, pas mus dažniausi įvairių violetinių atspalvių krūmeliai ir tikri krūmai irgi žydi iki vėlyvo rudens. Kartais jie puikiausiai įkomponuoti į aplinką, bet neretai atrodo tarsi pasiklydę – kur nors patvoriuose, pasieniuose. Susidomėjus tikraisiais astrais štai kokios informacijos teko aptikti.
„Astrai arba astrūnai – tipiškais graižais žydintys daugiamečiai augalai. Nuo seno auginami soduose, sodybose, parkuose, gali ilgai augti vienoje vietoje, po ilgesnio laiko sudaro sąžalynus, tarsi sulaukėja. Visi astrai mėgsta puveningą, derlingą žemę. Nors yra nereiklūs, gali augti beveik visur, nepakenčia tik smėlynų ir sunkios, pažliugusios žemės. Augalų grožis ir žiedų gausa labai priklauso nuo tinkamos priežiūros. Visų rudenį žydinčių astrų rūšių ir veislių augalai prieš žiemą nukerpami.
Kereliai persodinami ne dažniau, kaip kas treji metai.“ Yra ne tik rudeniop, bet ir nuo ankstyvo pavasario žydinčių augalų (dažniausiai žemaūgiai), visos rūšys mėgsta saulėtą vietą. Interneto platybėse galima rasti informacijos apie rūšių ir veislių gausą bei įvairovę, kai kurių spalvos nuotraukose gniaužia kvapą.
Kalninis astras paplitęs Pietų Europoje saulėtuose miškuose, stepėse. Stačiaūgis, šakotas keras užauga 40–60 cm aukščio. Stiebai tvirti, apaugę siaurėjančiais plaukuotais lapeliais. Žydi rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais. Žiedai mėlynai violetiniai, rožiniai, mėgsta saulėtas, sausas, šiltas vietas, laidžią kalkingą, apydrėgnę dirvą. Sodinami pavasarį, persodinami kas 3 metus, dauginami kero dalimis, atžalomis, sėklomis.
Krūminis astras – labai dažnas sodybose, mėgstamas gėlininkų. Suformuoja guotais plintančius kerelius, išauga iki 15–50 cm aukščio. Žydi rudenį, beveik iki šalnų, kai sode žiedų jau mažai. Veislių daug, jos skiriasi žiedynų dydžiu ir spalvomis: mėlyna, violetine, rožine, raudona ir balta. Gerai auga saulėtoje, bet ne karštoje vietoje, apydrėgnėje dirvoje. Lengvai dauginamas kero dalimis, plinta į šalis.
Erikinis astras – aukštas (80–120 cm), bet smulkiažiedis, keras labai šakotas ir vešlus. Stiebų viršūnėse išauga plačios, šakotos smulkių graižų šluotelės. Žiedai balti, švelniai violetiniai ar rožiniai. Tai Amerikos prerijų augalas, gerai auga apysausėje ir apydrėgnėje žemėje. Žydi rugsėjo–spalio mėnesiais iki stipresnių šalnų.
Ilgiau vienoje vietoje augančių astrų kerai iš vidaus ima džiūti, plikti – reikia persodinti. Dar verta prisiminti, kad apatiniai lapai linkę ruduoti, todėl šalia verta pasodinti žemesnių augalų.
…Tai ką rinksimės: vienmečius ratilius ar daugiamečius, mažiau priežiūros reikalaujančius „oficialius“ astrus? O gal – ir tuos, ir tuos, nes iš dainos žodžio neišmesi…
Lina VOLUNGYTĖ