Užtvanka arba Marijampolės marios (II tvenkinys)
Prieš keletą metų į rankas pateko Kauno valstybinio universiteto (anksčiau Vytauto Didžiojo universiteto) Statybos fakulteto Hidrotechnikos-Melioracijos skyriaus diplomanto Sev. Danilevičiaus diplominis darbas „Marijampolės miesto vandentiekio projektas“, parašytas 1944 metais.
Iš darbo pavadinimo suprantame, kad vandens problema Marijampolei buvo aktuali jau prieškario metais. Diplomantas labai nuodugniai aiškina vandentiekio įrengimo tikslą, jo reikšmę, pakankamai daug dėmesio skirdamas miesto istorijai, nagrinėja gyventojų skaičių, pramonės įmonių veiklą tuo metu ir ateityje, jų vandens poreikį. Daug duomenų autorius pateikia apie vandens suvartojimo kiekį, normas, jų svyravimus, miesto zonas pagal vandens sunaudojimą, topografines sąlygas vandentiekio tinklo projektavimui, taip pat daug techninių dalykų svarbių specialistams. Įdėta ir miesto schema, kurioje pažymėta vieta, kur galima būtų statyti reikalingą užtvanką. Vėliau ten užtvanka ir buvo pastatyta.
Autorius paaiškina, jog parengti miesto vandentiekio projektą yra nelengvas dalykas, kadangi trūksta pagrindinių šaltinių, tyrinėjimo duomenų, o jei jie ir yra, tai taip surinkti ir sutvarkyti, kad jų nepakanka specialiam šios rūšies darbui. Sunkiai nustatomas ir gyventojų skaičius ateityje, vandens suvartojimo kiekis bei kitos normos dėl nepakankamų statistinių duomenų, specialių mokslinių studijų ir darbų trūkumo.
Diplomantas rašo, kad iki karo nepilnus vandentiekius turėjo tik Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Ukmergė ir Šilutė. Nepaisant minėtų kliūčių autorius ėmėsi šio darbo. Viena priežasčių, paakinusi studentą susidomėti šia tema ir į ją gilintis, buvo profesoriaus Stepono Kairio paskatinimas. Autorius buvo pasiryžęs atlikti realų ir įgyvendinamą projektą, tačiau tolimesniame darbe kai kuriuos klausimus išsprendė akademiškai.
Praktiškai spręsti miesto vandentiekio klausimus pradėta tik po kelių dešimtmečių, kai mieste buvo pradėtos statyti naujos gamyklos, kurioms reikėjo pramoninio vandens. Pagrindas pradėti šią statybą įvardintas Lietuvos SSR valstybinio plano komiteto 1965 m. rugsėjo 14 d. sprendime.
Pirmieji darbai pradėti 1967 m. kovo 25 d., kai rajono Tarybos 19 šaukimo I sesijoje nuspręsta tvarkyti būsimojo tvenkinio („ant Šešupės aukščiau Kapsuko“) pakraščius ir ruošti projektą miško-parko užveisimui.
1967 m. birželio 9 d. Kapsuko rajono vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 184 „Dėl žemės sklypo išskyrimo Kapsuko miesto vykdomajam komitetui užtvankos ir privažiavimo kelio statybai“ nuspręsta: išskirti žemės iš Kapsuko žemės ūkio technikumo mokomojo ūkio 61,9 ha, „Šešupės“ kolūkio – 24,1 ha, Žemaitės kolūkio – 15,4 ha, Rajono vykdomojo komiteto Kultūros skyriaus – 16,8 ha ir valstybinio žemės fondo – 28,1 ha vandenų.
Tos pačios dienos sprendimu Nr. 189 „Dėl pastatų nukėlimo ryšium su užtvankos statyba“ numatyta nukelti penkių gyventojų sodybas, esančias Liepynų kaime, Liudvinavo apylinkėje, kurios patenka į vandens telkinių saugumo zoną 1,5 m virš vandens paviršiaus. Buvo patvirtinti namų valdų įkainojimo aktai, o gyventojai ir Kapsuko žemės ūkio technikumo mokomojo ūkio direktorius įpareigoti paruošti pastatus nugriauti iki 1968 m. liepos 31d. Gyventojai įspėti sodybų teritorijoje nesėti pasėlių, daržovių, nesodinti vaismedžių, nes už tai naikinant sodybas nebus apmokama.
Iš negausių dokumentų galima suprasti, kad ši statyba vyko labai lėtai ir su kliūtimis. Štai 1969 m. birželio 30 d. Pramonės, statybos, komunalinio ūkio, transporto ir kelių nuolatinės komisijos narys Šeškevičius pareikalavo „prašyti vykdomąjį komitetą paspartinti užtvankos statybos darbus…“
1971 m. birželio 1 d. Kapsuko rajono vykdomojo komiteto pirmininkas R. Pačėsa raštu kreipiasi į Gelžbetoninių konstrukcijų gamyklos direktorių Juselį: „Nuo 1967 metų vyksta užtvankos per Šešupės upę statyba, kuri statoma labai lėtais tempais… ir… prašo atleisti kariniam daliniui 400 m3 betono, cementą gamybai karinis dalinys pristatys.“
Vykdomo komiteto pirmininkas, pasitaręs su Kapitalinės statybos skyriumi ir rangovu kariniu daliniu Nr. 33149, liepos 30 d. kreipėsi į Pramonės statybos projektavimo instituto direktorių Kulikauską siūlydamas supaprastinti užtvankos konstrukciją – nerengti plaukiojančio uždoriaus. „Šis supaprastinimas išspręstų kelis klausimus: 1. Apie metus sutrumpėtų statybos laikas, 2. Minėto uždoriaus eksploatacija yra labai sudėtinga, o jis laiko 4 metrų vandens sluoksnį 96 ha plote, o tai apie 3 milijonus kubinių metrų.
enkiausias neapdairumas pavasario potvynio metu sudarytų grėsmę paplauti žemiau esančius tiltus ir mieste esančią užtvanką. Tokios užtvankos eksploatacijos sudėtingumas pasitvirtino nuvykus į Pskovo sritį Opočkos elektrinę, kuri yra vienintelė žinoma tokios konstrukcijos užtvanka, pastatyta kaip eksperimentinė prieš 12 metų. Šios užtvankos projekte nenumatyta elektrinė ir nėra būtino reikalo visada laikyti aukštą vandens horizontą. Pilnas vandens tvenkinys reikalingas gyventojų poilsiui vasaros metu. Vandens paėmimas gamybiniam vandentiekiui užtikrinamas ir prie žemo vandens horizonto.“
1971 m. rugpjūčio 21 d. laikraštyje „Naujasis kelias“ E. Grigutienės reportaže „Šešupė suka nauja vaga“ pasakojama apie trečiadienį prie užtvankos įvykusias iškilmes. …
Šventės šventėmis, bet problemos nesibaigė. Štai randamas toks 1972 m. lapkričio 28 d. pastebėjimas „Vanduo Šešupės tvenkinyje užtvenktas, nors statybos darbai nėra baigti. <…> apsemta ne tik 10 kv. linija, bet užliejo ir 35 kv. atramos pamatus. Gresia pavojus, kad bus nutrauktas ilgam laikui el. energijos tiekimas Kapsuko, Lazdijų ir Alytaus rajonų daugeliui ūkių ir įmonių. Prašoma skubiai duoti nurodymą išleisti vandenį iš tvenkinio ir netvenkti vandens, kol nebus užbaigti statybos darbai pagal projektą.“
1972 m. gruodžio 11 d. R. Pačėsa kreipiasi į karinio dalinio 33149 vadą reikalaudamas iki gruodžio 18 d. išdžiovinti povandeninę siurblinės dalį ir pataisyti statybos defektus. Informuojama, kad remontinis skydas buvo nuleistas ir užstrigo, nepasikelia.
1973 m. gruodžio 29 d., t. y. prieš 52 metus, Marijampolėje, tuo metu Kapsuke, valstybinė priėmimo komisija pasirašė užtvankos, pastatytos pietinėje miesto pusėje ant Šešupės upės, priėmimo eksploatacijon aktą, surašytą rusų kalba. Priėmimo aktą pasirašė gausi ir kompetentinga komisija. Jos pirmininkas – rajono architektas Jonas Butkevičius, Kapsuko rajono architektas-inspektorius, o nariai – dešimt įvairių įstaigų, įmonių atstovai.
Tarp jų – ir dviejų karinių dalinių, dirbusių prie užtvankos, atstovai: A. Zagadov ir vyr. inžinierius M. Kovaliov iš karinio dalinio 33149 bei vyr. inžinierius S. Valinčius iš karinio dalinio 73745. Priimtas objektas: gelžbetoninė užtvanka (su išvardinta įranga) ant Šešupės upės Kapsuko mieste, gelžbetoninis tiltas ir privažiavimo kelias. Statybą vykdė SSSR transporto statybos ministerijos karinis dalinys 33149, atlikęs bendruosius statybos ir montažinius darbus, bei subrangovai: melioracijos, Kelių ministerijos, elektros valdybos darbuotojai.
Priėmimo komisijai pateiktas projektas, sąmata, paslėptų darbų aktai, laboratorinės analizės duomenys. Darbai buvo pradėti 1967 m. gegužės mėnesį ir baigti 1973 m. gruodį. Bandymą pasirinkta atlikti 1974 m. birželį.
Pažymima, kad statyba vykdyta remiantis Lietuvos SSR valstybinio plano komiteto 1965 m. rugsėjo 14 d. sprendimu, projektas ir sąmata padaryti Litpromprojekto instituto Kaune ir patvirtinti LSSR Komunalinio ūkio ministerijos 1969 m. spalio 6 d. Nr.175 sprendimu. Konstatuota, kad darbai atlikti „gerai“. Darbai kainavo beveik 569 tūkstančius rublių.
1974 m. gegužės 29 d. Kapsuko rajono tarybos protokole įrašytas Komunalinių įmonių kombinato viršininko Kazimiero Jokubausko pasisakymas. Be kita ko, jis sakė: „Kapsukiečiai pagrįstai laukia, kada bus galutinai užbaigta statyti Šešupės užtvanka. Prie jos kuriasi jauki poilsio zona. Be to, užtvanka teiks pramoninį vandenį įmonėms, kurios ligi šiol naudoja ir taip gana ribotus gėlo vandens resursus.“
Džiugu, kad Marijampolės marios šiandien tapusios puikia rekreacine zona. Praėjusiais metais Marijampolės Marių parko sutvarkymo projektas buvo pripažintas vienu iš geriausių Lietuvoje. Marių parko sala laimėjo pirmąją vietą nacionaliniame konkurse „Žalioji erdvė 2025“.
Rimvydas URBONAVIČIUS, istorikas