Supratote: tai pačiame vasaros gražume ir brandume gimę žmonės, kuriems žvaigždynai nulėmė būti išdidiems ir ryžtingiems, tapti lyderiais (jei ne karaliais), nuolat siekti tikslų ir juos pasiekti, taip pat nestokoti linksmumo ir humoro, mėgti ryškias spalvas… Netikite horoskopais? O jūs prisiminkite pažįstamus vieno ar kito ženklo atstovus: ar kai kurie jų nėra būtent tokie, kaip planetų trajektorijas perprantančių surašyta? „Horoskopai? Nei tikiu, nei visai netikiu“, – paklausta sakė pašnekovė, bet nepaneigė, kad smagu pajuokauti, jog esi liūtė…
Rugpjūčio 10-oji – Onos Sakalauskienės gimtadienis, šiemet neeilinis, 85-asis. Nors proga buvo jau senokai, tačiau metai dar nesibaigė, tad pakalbinti šią daugeliui (taip ir norisi sakyti „visiems“) gerai pažįstamą moterį nutarėme prieš Kalėdas. Apie gražiąsias šventes liudijo ne tik jų akcentai namuose, bet ir jau atkeliavusios kalėdinės dovanėlės bei nemaža krūva sveikinimų (o kur dar tie, elektroninėje erdvėje saugiai „padėti“?). Dešimtmečius ji sukosi ir dar tebesisuka tarp daugybės žmonių, tad, sako, neretai nustembanti, kai pasveikina ar tiesiog paskambina ir labai seniai bematytas žmogus: buvęs mokinys ar kolega – o ir jų vaikai, neretai iš užsienių… Tokie netikėtumai, sako pašnekovė, kuriai atminties lieka tik pavydėti, ypač malonūs, nes tik dar kartą paliudija, kad buvai reikalinga, kad kažką davei.
Onutė sako, jog kiek save prisimena, visada norėjo būti mokytoja – ir ja tapo, nepaisant kliūčių. Tremtinei (ėjo devintuosius metus, kai su tėvais buvo išvežta į Sibirą) buvo uždaryta ne tik daug kelių, bet ir takelių į aukštąsias mokyklas. Tačiau nugalėjo atkaklumas: ir tremtyje, kur reikėjo dar ir sunkiai dirbti, mokėsi, ir Lietuvoje, po netrumpo laiko grįžusi, čia siekė reikiamo išsilavinimo. Sako, jog metai tremtyje užgrūdino, ten įgijo atkaklumo: nepasiduoti, nebijoti, siekti tikslo. Ir prigimtiniai bruožai, ir ankstyva patirtis išliko visam laikui – iki šiol.
Tad ne vienas mūsų pažįstame tokią Onutę Sakalauskienę: visada tiesią, pakelta galva ir švytinčiomis akimis, besišypsančią, traukiančią žvilgsnį originaliais rūbais. Ar prieš dešimt, ar prieš dvidešimt metų – o gal pernai: visada atrodo, kad visos bėdos ir rūpesčiai jos nepaliečia, lieka kažkur šalia. O juk iš tiesų taip nėra – neaplenkia jie, kaip ir kiekvieno mūsų (artimųjų ligos, netektys), tik seniai įprato to, kas blogai, nerodyti kitiems. Ir „net tamsiausiu gyvenimo periodu, tamsiausiose spalvose stengdavausi matyti šviesą. Stiprybės semiuosi iš žmonių, jie, o ne pinigai ar pilys, yra didžiausias turtas.“
Tad ir sukasi dešimtmečius tarp žmonių. Mokyklose ne tik dėstė kalbą ir literatūrą, bet ir vadovavo klubams, daug keliavo, dirbo tuomečiame ekskursijų biure neetatine vadove.
Kelionės – vienas dalykų, be kurių O. Sakalauskienė neįsivaizduoja savo gyvenimo. Kai 2005-aisiais Marijampolėje Onutės iniciatyva ir radus pritariančių bei palaikančių idėją buvo įkurtas Trečiojo amžiaus universitetas, viena veiklos krypčių tapo kelionės. Šiandien sunkoka ir įsivaizduoti, ką veikli moteris būtų dariusi, jei ne universitetas: juk prieš tris dešimtmečius ji jau tapo, kaip dabar sakome, senjore. Žinia, tikrai nebūtų sėdėjusi namie ir liūdėjusi, bet likimas (ir pačios aktyvi gyvenimo pozicija) lėmė, kad dabar ji visą laiką tarp žmonių. Per 18 metų TAU klausytojai keliavo už Lietuvos ribų 83 kartus! O kiek Lietuvoje! Net universitete svečiavęsis laidos „1000 pasaulio stebuklų“ vedėjas Audrius Sutkus buvo nustebęs ir panūdo aplankyti didžiausią šių kelionių organizatorę. Buvo susižavėjęs.
…Taigi: šie metai buvo daug kuo kitokie. Pašnekovė nelinksmai pajuokavo: „Dabar madinga dirbti nuotoliu – tai aš šiemet taip ir dirbu, planai štai po ranka, Aušrinė (Aušrinė Česnulienė, neformaliojo suaugusiųjų mokymo koordinatorė) nuolat skambina…“ Taip yra todėl, kad nuo pavasario dėl traumos Onutė gydosi – ligoninėje, dabar namuose. Pripažino, kad būta labai sunkių dienų, bet, kaip ir ne kartą anksčiau, artimiesiems ir daugeliui kitų žmonių padedant, ji jau gali ir kitiems įkvėpti pozityvo… Svečius sutinka pasitempusi ir pasipuošusi, džiaugiasi, kad gerai sekasi abiem dukroms, anūkams, su jais rengėsi sutikti ir šventes, bendrauja su pusseserėmis. Džiaugiasi, kad universitete viskas sukasi darniu ritmu. Sako, per tiek laiko įsitikino, kad darbo sėkmė (tarkime, kurio fakulteto) priklauso nuo to, ar vadovas yra tos srities specialistas, taip pat ir nuo lektorių kompetencijos.
…Kai susitikome jaukiuose Onutės namuose (bute, jei kam įdomu), sakėme, kad prieš metų pabaigą ir šventes kalbėsime apie spalvas. „Mėgstu spalvas, – neneigė ir pašnekovė. – Ne tik rūbai – mano ir kambariai spalvingi.“ Iš tiesų: viename vyrauja alyvinė ir violetinė, kitame – rausva, virtuvėje nemažai raudono, koridorius žalsvas… Prisiminus dažnai eksponuojamus šiuolaikinius pilkai-rusvai-balzganus interjerus su viena stilinga vazele lentynoje šie namai dvelkia dar didesniu jaukumu. Daug kas čia primena svarbius įvykius, keliones, brangius žmones, bet tokių akcentų nėra daug. Šeimininkė turi ir gausybę apdovanojimų (esame apie tai rašę anksčiau), tačiau jie turi savo vietą.
…O kalbant apie gyvenimo spalvas, tai jas lyg ir suminėjome. Tikrai ne visas, nes šis spektras beribis – kaip ir tas dangaus skliautas, kuriame išsidėstę žvaigždynai. Gal jie ir daro įtakos mūsų gyvenimui, bet daug kas priklauso ir nuo mūsų.
Komentarai nepriimami.