Želsvos biblioteka (Marijampolės sav.) turi gražią tradiciją pagerbti vyriausius skaitytojus. Sausio 6-ąją pasveikinta aštuoniasdešimtmečio sulaukusi Želsvos gyventoja Regina Keršienė. Pasak bibliotekos darbuotojos Irenos Lunskienės, norisi ne tik pasidžiaugti garbaus amžiaus sulaukusiais skaitytojais, bet ir pakalbinti juos apie prabėgusius metus. Tokių žmonių lieka vis mažiau, o visi jie mums turi ką papasakoti. Jų lūpomis kalba istorija, iškyla prisiminimai apie žmones, kurių jau nebėra su mumis.
Kilusi iš Šakių rajono
Sausio 6-ąją Trys Karaliai Želsvoje gyvenančiai Reginai Keršienei atnešė ypatingą dovaną – 80 metų. Jaukiuose moters namuose gėlių tiek, kiek ją mylinčių, prisimenančių, padėkoti norėjusių žmonių. Čia pat ir knygos iš Želsvos bibliotekos. Ponia Regina sako pati dėl ligų jau nepajėgianti nueiti iki bibliotekos, bet bibliotekos darbuotoja Irena Lunskienė niekada neatsisako vyriausiai skaitytojai knygų atnešti į namus. „Knygos – mano išsigelbėjimas. Įsiskaitau kokią istoriją ir pamirštu, kad skauda, kad nėra jėgų iš lovos pakilti, kad laukia kelionė pas daktarus“, – sako Regina. Ir stebisi, kaip greitai tas gyvenimas prabėgo. Tiek bėgta, skubėta, dirbta. O dabar niekur skubėti nebereikia. Tačiau gyvenimas, nors ir buvo nelengvas, bet įdomus.
Trisdešimt metų Regina dirbo Želsvos ambulatorijoje. Galima sakyti, visus žmones pažinojo. Jeigu ne juos, tai jų vaikus gydė. Medikės akyse Želsvos vaikai užaugo, seneliai išmirė.
Regina gimė Šakių rajono Gulbiniškių kaime daugiavaikėje šeimoje. Šeši vaikai augo. Nežinia, kuo šeima užkliuvo tuometinei valdžiai, tėvai vaikams apie tai nepasakojo, bet moteris prisimena, nors tuo metu buvo tik pirmokė, kaip 1951-aisiais į namus naktį atėjo milicininkai ir įsakė neišeiti nė vienam šeimos nariui, vienas jų liko saugoti. Ryte šeimai liepė susikrauti daiktus ir išvežė į geležinkelio stotį. Iš ten traukiniu nugabeno į Sibirą, Krasnojarsko kraštą. Mažiausiam Reginos broliukui tuo metu buvo devyni mėnesiai. „Mes, vaikai, nelabai supratome, kas vyksta. Atrodė, kažkas įdomaus. Važiuojame traukiniu, aplinkui daugybė žmonių“, – prisiminė Regina.
Tremtyje šeima praleido septynerius metus, per tą laiką silpnesnės sveikatos vaikai išmirė. Regina lankė mokyklą, išmoko rusų kalbą, mokytis jai sekėsi. Į Šakių rajoną sugrįžo 1958-aisiais. Jų namai buvo užimti. Prisiglaudė pas mamos seserį, vėliau Lekėčių seniūnijoje gavo pusę namelio.
Regina mokėsi toliau, lankė vidurinę mokyklą ir svajojo apie medikės darbą. Tačiau giminės įkalbėjo mamą leisti dukrą mokytis į Maisto pramonės technikumą, esą gera specialybė, prie maisto, visada turės darbo. Teko paklusti tėvų valiai. „Išlaikiau du egzaminus, pradėjusi laikyti matematiką, kurią mėgau ir mokėjau, supratau, kad jeigu aš viską išspręsiu, tai turėsiu čia ir mokytis. O aš svajojau apie mediciną. Tad išsprendžiau tik du uždavinius. Ir neįstojau. Tėvams tiesos nesakiau. Po metų įstojau mokytis ten, kur svajojau – į medicinos mokyklą Kaune“, – prisiminimais dalijosi Regina.
Baigusi mokslus moteris pradėjo dirbti Kauno klinikose. Iš pradžių sesute, paskui vyriausiąja seserimi. Regina dirbo Neurochirurgijos klinikoje, Reanimacijos skyriuje. Ištekėjo, su vyru nuomojosi mažytį namelį. „Darbas buvo atsakingas, bet man patiko, mėgau jį, mylėjau ligonius, jie mėgo mane. Sekėsi dirbti, mokėdavau gerai leisti vaistus į veną, jeigu kuriai sesutei nepavykdavo „surasti venos“, kviesdavosi mane“, – pasakojo moteris. Regina ir šiandien sako, kad medicina buvo jos svajonių darbas, niekada nesigailėjo neįstojusi į Maisto pramonės technikumą.
Gyvenimo kelias atvedė į Želsvą
Į tuometinį Marijampolės rajone esantį „Želsvelės“ kolūkį Regina pateko visai atsitiktinai. Moteris prisimena, kad į Kauno klinikų Reanimacijos skyrių atvežė avarijoje sužalotą „Želsvelės“ kolūkio pirmininko Vinco Marazo sūnų. Jį partrenkė automobilis. Vaikas buvo gydomas Reanimacijoje, prie jo, kiek galėdavo, budėdavo Marazienė. „Mes susidraugavome, ji manimi pasitikėdavo, kai likdavau naktimis budėti. Išsikalbėjome apie gyvenimo sąlygas. Išgirdusi, kad nuomojamės kažkokį namelį, pakvietė atvažiuoti gyventi ir dirbti į Želsvą. Sakė, kad pas juos pastatyti naujausi butai, geresni nei mieste.“ Tuo metu „Želsvelės“ kolūkis buvo pirmasis Lietuvoje pasistatęs miesto tipo mūrinę gyvenvietę.
– Mano vyras, tada dirbęs vairuotoju, važiavo į Kazlų Rūdą, tad paėmė ir mane, užsukome į Želsvą. Kolūkio pirmininkas sutiko vyrą priimti į darbą, vairuotojų reikėjo, o prie vyro sakė ir „bobai“ vietos atsiras, – juokėsi Regina.
Taip 1975 metais šeima iš Kauno atsikraustė į Želsvą. Gavo butą dviaukščiame name. Jau augino du sūnus: Audrių ir Giedrių. Regina įsidarbino Liudvinavo ambulatorijoje, po kurio laiko perėjo dirbti į Želsvos felčerinį punktą.
Kaimo medikas – visada darbe
Pasak Reginos, kaimo mediko darbas buvo sunkus. Jokių laisvadienių ar atostogų. „Kauno klinikose atidirbdavau nustatytas valandas ir iki kitos dienos – laisva, o čia nebuvo laisvos nė minutės. Felčerį žmonės kviesdavosi ištikus bėdai nežiūrėdami valandų“, – kalbėjo moteris.
Želsvoje tuo metu gyveno daug gyventojų, šeimos augino vaikus. Vaikučių iki metų buvo daugiau kaip 40. Ambulatorijos medikė per mėnesį keturis kartus turėjo aplankyti kiekvieną tokio amžiaus vaiką, į kortelę surašyti, kaip jis auga, kuo maitinamas, koks ūgis, svoris. O atstumai apylinkės dideli. Nuo Želsvos iki Naujienos, Išlandžių kaimų šeimos gyveno. Mašinų nebuvo, tad arba pėsčiomis kulniuodavo, arba dviračiu važiuodavo. Ir taip – rudenį, pavasarį, žiemą, vasarą, visokiais orais, dienomis, naktimis. Jeigu kas nutikdavo, žmonės ne greitąją kviesdavo, bet bėgdavo pas savo kaimo felčeriukę. „Kartą žiemos naktį atlėkė rėkdama moteris, kad vaikas miršta. Išbėgau kaip stoviu – ant naktinių užsimetusi paltą, įšokusi basomis į aulinius batus. Šeima gyveno toje vietoje, kur girininkija. Atgal nuogomis blauzdomis paršvytravau per pusnis namo“, – prisiminė medikė.
Regina pasakojo, kad kaimo žmonėms vaistus irgi leisdavo vietoje gyvenantis medikas. Vienkartinių švirkštų nebuvo, juos reikėjo virinti. Jeigu paskutinį kartą vaistus suleidi vėlai, tai švirkštus baigi virinti paryčiais. Ir dokumentacija turėjo būti tvarkinga. „Popierių“ būdavo daug. „Ligonių korteles nešdavausi namo ir sumigdžiusi savus vaikus pildydavau. Miegodavau per parą 3–4 val., būdavo, kad užmiegu ant tų popierių“, – apie tuos laikus pasakojo Regina.
Želsva pravažiuojama gyvenvietė, visokių įvykių nutikdavo, avarijų. „Pirmiausia kviesdavo vietos medicinos darbuotoją, reikėdavo suteikti pirmąją pagalbą. Tik tada aš pati greitąją pagalbą iškviesdavau. Turėjome viską žinoti, mokėti. Ko nemokėdavau, vadovaudavausi nuojauta. Prižiūrėdavau ir Buktos darželį, visus vaikučius skiepydavau, visi buvo sužiūrėti, gal todėl ir ligų protrūkio pavykdavo išvengti“, – kalbėjo moteris.
O ir savi vaikai augo, 1979-aiasiais šeimą papildė dukra Aušra. Jiems irgi reikėjo mamos dėmesio, laiko. Tuomet kaime visi žmonės, tai kas, kad daugiabučiuose gyveno, bet vertėsi ūkiškai. 7 val. ryto su pieno bidonėliais jau rikiuodavosi prie pienvežio. Buvo ir šienai, ir daržai, o dar kiekvienas gaudavo kolūkio skirtą normą – reikėjo nuravėti runkelius. „Namai – viename gale, daržai – dar kitame, šienai – trečiame. Taip ir lėkdavome visi. Bet kol jaunas, visur suspėji“, – sako moteris.
Su darbu atsisveikino po trisdešimties metų
Želsvos medicininiame punkte Regina dirbo trisdešimt metų, iki 2005-ųjų. 2004-aisiais mirė jos vyras, prieš tai jis ilgai sirgo, reikėjo slaugyti. Dar prieš vyro ligą moteris išgyveno didžiulį stresą, kai vienam iš sūnų buvo įtarę vėžį. Laimė, diagnozė nepasitvirtinimo, bet išgyventa, kol viskas paaiškėjo, nepaprastai daug. Pergyvenimas vėliau atsiliepė moters sveikatai.
Reginą ėmė pulti vėžys. Vieną įveikia, kitas atsiranda. Daugybė operacijų, chemoterapijos, radiologijos kursų. Kova su ligomis tebesitęsia ligi šiol. Regina neslepia, kad būna dienų, kai dėl silpnumo nepakyla iš lovos. O ir pakilus atrodo, kad tuoj nugriūsi, kojos lyg vatinės, mėto į visas puses. Ir širdis sustreikavo, spaudimas aibes krečia, iki 190 kyla.
Nepaisant visų šių sunkumų aštuoniasdešimtį atšventusios Reginos akys spindi. Jeigu pati nebūtų prasitarusi apie ligas, tikrai neįtartum, kad ji taip serga. Linksma, miela. Atrodo puikiai, neduotumei aštuoniasdešimties metų niekaip, juokauja, šypsosi. Su ja malonu ir įdomu kalbėtis. „Aš visada buvau pozityvi, visada turėjau ir turiu kuo džiaugtis. Mano puikūs vaikai, nuostabūs anūkai, kurių turiu šešis, du proanūkiai. Dar brolis, sesuo. Mes labai draugaujame, jie mane globoja, rūpinasi manimi. Turiu daug draugų, puikūs kaimynai, su kuriais tiek metų gyventa“, – kalba Regina.
Gydytoja, pas kurią R. Keršienė lankosi dėl visų šių bėdų, neatsistebi, kad taip sunkiai sirgdamas žmogus, gali būti toks pozityvus. Kiti medikai stebisi, kad moteriai vis dar pavyksta nugalėti ligas, kad ji pati savomis kojomis ateina pas juos. Tiesiai šviesiai sako – stebuklas. „Ką aš padarysiu, kad su šypsena gimiau, ir negaliu nustoti šypsotis. Širdyje jaučiuosi lyg būčiau trisdešimtmetė, dėkoju Dievui, kad galva dar veikia ir sakau sau, kad dabar turiu sulaukti 90 metų jubiliejaus“, – šypsosi Regina Keršienė.
Tai Mano Drauges Mama ! Taip tai Nuostabi moteris ! Visada su šypsena ,visada kada besutiktum pilna gerumo , komplimentu ir optimizmo Moteris . Linkiu kad ji gyventų dar ilgai kad Nugalėtų Visas ligas ir Būtinai atšvęstų dar ir 90-meti !!!