„Jei ne mamos netektis, jei ne sūnelio liga – mano pyragų turbūt nebūtų, – sako Neringa Rygelienė. – Kadangi negaliu eiti į darbą – reikia kur nors save realizuoti, reikia ir pinigų užsidirbti“.
Tokia pokalbio pradžia su Neringa, skanaujant jos išskirtinius prancūziškus pyragėlius, makaronsus (dar vadinamus ir makarunais), ir ypatingą „neringišką“ šimtalapį.
Šimtalapis – Neringos prekės ženklas
Neringa su šeima dabar gyvena Valavičių kaime (Marijampolės sav.). Šįkart – apie jos puikiuosius kepinius. Nes, ko gero, dažnas net neįsivaizduojame, kiek darbo reikia įdėti, kad makaronsas tirptų burnoje, o prancūziškas pyragėlis būtų kaip geriausiose Paryžiaus kavinėse. Apie šimtalapį – dar kita kalba. Kodėl jie atsirado Neringos darbotvarkėje?
– Galiu paaiškinti: man visada labai rūpėjo mamos nuomonė. Labai. Norėjau, kad būtent mama manimi didžiuotųsi. Ne kaimynė, ne draugė, bet mama. Atsimenu – kažkada iškepiau šimtalapį, ir jos žodžiai: „Neringute, bet tu jį iškepei! Tai čia ne juokas! Šimtalapį!“ Ir man tai taip įstrigo! Bet buvau paleidus tą mintį, – sako pašnekovė.
Vėliau Neringa sumanė kepti šakočius, internete susirado ir jau norėjo pirkti aparatą. Bet iki vakaro persigalvojo: tariasi su vyru, gal geriau kepti šimtalapį? Ir taip jį ištobulinti, kad tai būtų jos prekės ženklas? Vyrui pritarus, nuo rytojaus ir pradėjo. Rūpėjo išsiaiškinti, kokio dydžio turi būti geriausio ištampymo lapas. Bet internete meistrės neskuba dalintis patirtimi. Vis tik pavyko rasti idealaus ištampymo lapą – maždaug 90×60 cm. Po keleto bandymų Neringa pastebėjo, kad ištampyti nepavyksta dėl to, kad patalpoje netinkama temperatūra, drėgmė ar miltai ne tokie. Tada lapas plyšta. Teko pačiai pajusti, kokia turi būti tešlos tekstūra, kokio minkštumo, purumo ir kokia turi būti temperatūra patalpoje.
– Kartą susiruošiau kepti ir įsijungiau telefone filmavimo funkciją, kad matyčiau, kiek ištampau lapą. Jis buvo labai didelis – net nežinau, kaip tai pavyko, bet nuo tų 90×60 standartų nutolo – jis buvo 135×120! Kai įdėjau šį filmuotą epizodą į kepėjų grupes, mane užplūdo šimtai žinučių! Moterys netikėjo tuo, ką matė. Nes įsivaizdavo, kad tai stebuklas, ne kitaip. Ėmiausi atrašinėti į jų klausimus ir gavau viešumo pamoką – per daug laiko skyriau atsakymams, per daug savęs atidaviau. Supratau, kad turiu labiau save saugoti, – sako pašnekovė.
Paklausta, ar kaskart gali padaryti tokio dydžio lapus, Neringa sako, kad gali, bet tada šimtalapis netelpa į kepimo skardą, taigi ji mažina tešlos kiekį, kad ištampymas būtų toks pat tobulas.
– Kai pasiekiau tai, ko norėjau, kai supratau, kad jau neturiu daugiau kažką suteikti savo šimtalapiui, atvažiavo pas mane konditerijos mokytoja iš Kauno. Man buvo labai svarbi jos, kaip konditerės ir technologės, nuomonė. Ji labai gerai įvertino mano šimtalapį. Nesakau, kad visi turi gerai vertinti – kiek žmonių, tiek nuomonių, vienam skanu, kitam neskanu. Su tuo reikia susigyventi, nes tik taip ir augi. Bet mokytoja jį pagyrė – sako, jis purus, tu kažką kitaip darai, kad nesijaučia „bulkos“. Išdaviau jai savo paslaptį. „Va, dabar man aišku! Jei tik yra galimybė, nieko nekeisk. Nieko. Nes tavo šimtalapis yra išskirtinis“. Man buvo svarbu, kad jis būtų riebus, drėgnas ir saldus. Neslėpsiu, prieš tai buvo ir „bulkų“, bet toks konditerio kelias – per įvairias patirtis.
Paklausta, kiek laiko reikia šimtalapiui iškepti, Neringa sako, kad minkymas, laukimas, kol pakils, lakštų ištampymas, kepimas pareikalauja 4–5 valandų. Ir priduria, kad, jei tik norėsi paskubinti – nebus gero rezultato.
Įnoringieji prancūziški pyragėliai
– Kai „įveikiau“ šimtalapio savitumą, vėl norėjosi atsinaujinti, mokytis. Pradėjau lankyti nuotolinius konditerijos kursus. Mane suintrigavo prancūziški desertai. Kiekvieną savaitę reikia atlikti namų darbus, juos nufilmuoti ir atsiskaityti. Mokytojai vertina pjūvius, ar lygiai sudėti biskvitai, kaip dera spalvos, raštai ir pan. Įgūdžiams įtvirtinti reikia kasdieninio darbo. Skonio internetu neįvertinsi, bet išvaizda – kaip ant delno.
– Neslėpkime – prancūziški desertai yra labai brangūs. Apsimoka juos gaminti?
– Tiesa, labai brangūs. Gaminant tiek, kiek aš, tai būtų visiškas nuostolis.
Paklausta, kas išbrangina tokius desertus, Neringa lenkia pirštus: gero šokolado kaina labai aukšta. Riešutų pastos, vaisių tyrės – ingredientų tokia gausa! Ir kainos aukštos. Dar glazūra – vėl reikia brangių produktų. Bet skonis atperka visa tai. Marijampolėje, sako Neringa, nieko nenusipirksi – visiškai nieko! Viską reikia arba pirkti internetu, arba važiuoti į Kauną, Vilnių, į konditerių parduotuves:
– Kiek esu pirkusi migdolų miltų prekybos centruose – tik pinigų mėtymas, niekas nepavyks. Parsisiunti gerus miltus – prašom! Ir malimas kitas, ir išdžiovinti visai kitaip. Štai, pavyzdžiui, kilogramas migdolų miltų kainuoja 12 eurų. Prekybos centre panašiai, bet nekokybiški. Tenka pirkti brangesnius – kad bent paragautum su tais ingredientais, kuriems receptūros sukurtos. Vieną labai nepigią vaisių tyrę pirkau grynai dėl savęs – kad įvertinčiau, kiek joje gėrio. Bet ir žmogui norisi pateikti tikrą skonį, kad žinotų, koks jis gali būti. Prancūziškų desertų dabar yra labai daug, tai pati nusipirkau – specialiai, kad paragaučiau. Nors nesu jokia ekspertė, bet jaučiau, kad ten nei citrinos, nei jos žievelės nėra, tik sintetinė citrinos rūgštis. Ir tai taip skiriasi nuo natūralios rūgšties – kaip diena ir naktis.
Kaina pyragėlių labai aukšta, ir labai gaila, kad sudedami ne tie produktai. Atrodytų – duok žmogui paragauti to gero skonio! Vieną pyragėlį suvalgysi – ir euforija visai dienai. Tai va, aš noriu tokiu keliu eiti. Žinau, kad negaliu prisiimti daug užsakymų, bet mėgaujuosi tuo, kiek jų yra. Per didelis užsakymų skaičius irgi vargina, imu stresuoti. O pyragams stresas nepatinka. Noriu mėgautis tuo, ką darau – man to reikia. Nieko geriau negalėjau sau įsivaizduoti, kai turi darbo vietą namuose ir jie kvepia pyragais.
Lepūnėliai makaronsai
Dvipusis „macaron“ (arba makarunas, makaronsas ) yra tapęs ne tik „Ladurée“ konditerijos, bet ir Paryžiaus bei visos Prancūzijos saldžiuoju simboliu. Šio deserto skonį žinome daugelis. Neringa sako:
– Tokių mandrų sausainių dar nesu sutikusi! Jiems net skersvėjis pavojingas! Mokymuose maniau, kad aš jų nemėgstu ir jie manęs visai nežavėjo. Turbūt dėl to, kad buvau jų ragavusi ir jie man nesukėlė jokio susižavėjimo, išskyrus kainą – štai kaina tai tikrai nuostabą kėlė!
Bet mokymai yra mokymai: viską turi išmokti. Ir Neringa pradėjo juos kepti.
– Nežinau, kas nutiko: negalėjau nei miegoti, nei ką veikti – galvoje makaronsų tešla sukosi, – prisimena pašnekovė.
Ir vardija, kad ne tik skersvėjis jiems pavojingas: jei yra drėgmės namuose – net nebandyk kepti, nepavyks. Migdolų miltai turi būti „beprotiškai“ sausi, cukraus pudra irgi. Jei koks vandens lašas į baltymą įkris – viskas, toliau net nebandyk. Dar virtuvės oro temperatūra ir drėgmė svarbi. Jei mato, kad per drėgna – nekeps, nes neišeis. Prisipažįsta: labai daug jų kepė, labai daug ir nepavyko.
– Gal esate per daug savikritiška? – klausiu Neringos, lauždama perpus jos keptą makaronsą.
– Galbūt. Jei matau, kad dar ne taip pavyko – darysiu, kol pati matysiu, jog viskas gerai. Kartą mokytojos klausiu – kodėl man makaronsai išeina taip, o ne taip, kaip norėčiau? Ji sako: „Jūs negalite paprastoje orkaitėje iškepti tokių, kokius pramoninėse krosnyse kepa virtuvių šefai“. Ir patarė nereikalauti iš savęs to, ko neįmanoma. Bet aš vis tiek lyginu – kaip atrodo mano makaronsai ir kaip kitų. Tai labai įnoringas skanėstas, todėl ir jų kaina negali būti žema. Skanumą suteikia įdarai – kokius įdėsi, tokį skanumą ir turėsi, – sako Neringa.
Ir tai – elementaru! Nes jokia sintetinė medžiaga nepakeis natūralaus produkto skonio ir kvapo.
Kaip ir gyvenime: „skanu“ tik tai, kas tikra.
Komentarai nepriimami.