Kalvarijos savivaldybės viešojoje bibliotekoje veikia Marijos Marcelionytės-Paliukės kūrybos paroda „vė zė žė… geltona Jurgio prijuostė“. Susitikimas su menininke birželio 18 d., antradienį, 13 val., kūrybinės dirbtuvės – 15 val.
Marija Marcelionytė-Paliukė yra Vilniaus dailės akademijos Grafikos katedros profesorė, galerijos „5 malūnai“ kuratorė, menininkė. 2023 metais ji pelnė Lietuvos Vyriausybės kultūros ir meno premiją.
Štai kaip menininkė, kurios tėtis yra kilęs iš Kalvarijos, prisistato.
„Kai praėjusių metų rudenį sulaukiau kvietimo surengti personalinę savo darbų parodą Kalvarijos savivaldybės viešojoje bibliotekoje, jau rašydama „ačiū, už kvietimą“ žinojau: jei paroda bus, ji bus apie knygą. Nes visų pirma tai knygų erdvė, o joje – visos įmanomos istorijos, kurios man, menininkei, suteikia laisvę būti. Galvoju, gal jau pats parodos pavadinimas viską nusako, bet dėl visa ko būsimam žiūrovui jį iššifruoju keliais sakiniais.
Ar pamenate pirmąjį savo gyvenime egzaminą? Jį išlaikęs tampi lyg didesnis, labiau suaugęs, manąs, kad nebepasimesi, kad savarankiškai gali ieškoti atsakymų žodynuose, telefonų knygose, nors dar nė skaityti dorai nemoki… Mano atmintyje šis egzaminas – lietuviškos abėcėlės deklamavimas atmintinai. Pradžioje lėtai, bet užtikrintai: a, ą, bė, cė, čė, dė… nuo vidurio imi klupti, o paskutinius raidžių pavadinimus suberi kaip žirnius, kaip vieną garsą vėzėžė ir – iškvepi. Atsiskaičiau! Tuomet abėcėlės mokėjimas, lyg nerašytas susitarimas reiškė, kad žmogus gali skaityti knygą. Dabar kitaip: jau patiems mažiausiems leidžiamos paveikslėlių knygelės net ir audinio ar plastiko puslapiais, kurie visaip traška ir pypsi. Dažnai savęs klausiu: ar tokiu būdu mes kuriame tą knygos pažinimo, troškimo stebuklą, ar kaip tik knygą padarome savaime suprantamu, daiktišku dalyku? Čia galėtų užsimegzti ilgesnis pokalbis. Jei manęs paklaustumėte, atsakyčiau, kad visada supykdavau pamačiusi nupieštą garbanotą mergaitę ar šuniuką šalia eilėraščio posmo, nes skaitydama nebegalėjau „atmatyti“ mergaitės suknelės rašto ar užriestos šuniuko uodegos. Kiekvienas konkretus vaizdas sustabdydavo mano vaizduotės klajones.
O antrą parodos pavadinimo dalį po daugtaškio iššifruos pats atidus žiūrovas. Palieku erdvę smalsumo numaldymui. Gal net kelis kartus teks užeiti ieškant atsakymo. O kad atradimas nenuviltų, siūlau tylutėliai prisiminti Jūsų pažįstamą, gal mylimą Jurgį: koks jis žmogus, kaip jis kalba, kokios jo rankos, kai dirba kasdienius darbus, kaip taria Jūsų vardą, nusišypsoti pagalvojus apie prijuostę, nebūtinai geltoną (!), apie kvapus, skonius, jausmą…
Visa tai yra švelni nuoroda į tai, kaip skaityti mano parodą, kurioje pristatau autorinių knygų kolekciją, iš kurių vienos „atsiranda“ kuriant kitus, „tikruosius-rimtuosius“ darbus, o kitos – beveik tikslingai. Kodėl beveik? Nes visada leidžiu sau nežinoti, kur link einu. Kai grįžtu iš kūrybinio proceso į čia, į dabar, peržvelgiu, kas įvyko ir, jei man reikia, kad kūrinys pasakotų istoriją su ta neapsakoma puslapio (per)vertimo magija, kuri vyksta skaitant knygą, t. y. kai ne viską iškart, tik metęs žvilgsnį, gali pamatyti, pajausti, kai kūrinio patyrime turi dalyvauti atlikdamas veiksmą – piešinys, grafikos atspaudas tampa knyga. Pastaruoju metu net garsiai leidžiu sau įvardinti, kad aš „rašau“ eilėraščius, noveles. Aš piešiu poeziją, ne iliustruoju ją, bet piešiu…
Tikiuosi, kad parodos lankytojai turės galimybę stabtelėti ir pagalvoti, tiksliau būtų sakyti – patirti, kad tekstas gali būti šešėlio, pustonio pavidalu ir turėti knygos formatą. Kad piešinys, tapęs knyga, įgauna papildomas ar net visai kitas reikšmes, kad galima pasakoti istorijas nerašant žodžių, kad kūrinys tampa kūriniu, kai jis yra vartomas ir sklaidomas.
Ir paskutinis paatviravimas – juodai baltuose pustoniuose man telpa visos įmanomos spalvos. Čia atsakymas tiems, kuriuos nustebins plakato ryškumas, bet suglumins parodos pilkumai…“
Komentarai nepriimami.