Abipus kelio Liudvinavas–Želsva geltonuojantys saulėgrąžų laukai tikrai šypsosi keliaujantiems pro šalį. Sužavėti įspūdingo reginio žmonės sustoja, fotografuojasi, žiedą kitą ir nuskina, namo vežasi.
Ne tik dėl naudos, bet ir džiaugsmui
– Tegul, juk negaila, – mosteli ranka laukų savininkas, ūkininkas Darius Isoda, gyvenantis Liudvinave.
Vyras pripažįsta, kad viena iš priežasčių, kodėl prie judraus kelio tokį grožį augina, ir yra žmonėms teikiamas džiaugsmas. Ir nei po neseniai praūžusios vėtros išguldytų, nei žmonių nulaužtų augalų jam negaila.
– Taip jau atsitiko, kad būtent čia pavasarį teko saulėgrąžas pasėti. Nebuvo ką daryti. Visas kitas kultūrams sėti buvo per vėlu, teko apsispręsti: arba palikti pūdymą ir naudos, galima sakyti, jokios nebus, arba sėti saulėgrąžas ir tikėtis nors ir nedidelio pelno. Kita vertus, žmonėms toks neįprastas vaizdas – tikras malonumas, – šypsodamasis kalba Darius, tarsi apgailestaudamas, kad jo laukai ne kažkur prie Vilniaus, jog daugiau žmonių pamatytų šitą grožį.
Ne tik gražus, bet ir geras augalas
Pasak ūkininko, saulėgrąža – labai geras augalas, tik nereikia piktnaudžiauti.
– Saulėgrąžos turi tam tikrą mikroorganizmų ratą, kurio kiti augalai neturi. Jeigu dabar paimtume ir visą masę išvežtume, tai nebūtų labai gerai, bet sėjomainai augalas – labai tinkamas, – saulėgrąžą giria D. Isoda.
Pasak jo, sėjomainai saulėgrąžai artimo kito augalo nėra, nebent pupa. Jų šaknų sistema didžiulė, iš dirvos paima tas medžiagas, kurių kiti augalai nepaima, ir iškelia į paviršių. „Pasiimi tik aliejų, o lapus susmulkini ir palieki. Iki pavasario jie supūva ir lieka toks paviršinis mulčias“, – privalumus vardijo D. Isoda.
Ne pirmi metai saulėgrąžas auginantis Darius patyrė, kad joms nepatinka suspausta, suminta ir šlapia žemė. Labiau jos myli smėlingą, lengvą dirvožemį, nors molingas daug derlingesnis ir galvos užaugtų didesnės, bet saulėgrąžoms netinkamas.
Saulėgrąžas D. Isoda augina treti metai, bet ne iš eilės. Pirmąkart porą hektarų pasėjo Šilavote, tiesiog „ant jumoro“. Šiemet pasėjo 60 ha, bet septynis teko užarti, nes laukas buvo labai piktžolėtas.
– Jeigu tik suvėlini chemikalais nupurkšti nuo piktžolių ir žolės užstelbia saulėgrąžas, nieko nebegali padaryti. Nemažai nuostolio laukuose padaro ir paukščiai – tokie melsvi, mažiukai paukštukai užpuola kaip amaras, ir saulėgrąžų nelieka. Prie upės, kur krūmai, arba ten, kur laukas prie miško, kokia 18 metrų irgi tuščia – išlesa visas sėklas, – pasakoja ūkininkas ir šypsosi, kad jeigu jiems skanu, reikia dalintis.
Bet užtai kaip gražiai mažos saulėgrąžos sukioja savo geltonąsias galveles. Rytais visas laukas žiūri į tekančią saulę. Jai kopiant dangumi ir augalai gręžiasi, kol vakare atsisuka į vakarų pusę. O tada tuo pačiu puslankiu grįžta atgal – ir vėl pasitinka saulę.
– Tikrai magiškas vaizdas. Ne kartą norėjau nufilmuoti, bet vis laiko pritrūkau, – apgailestauja Darius.
Sėja ir pjauna vėliausiai
– Sėti saulėgrąžas reikia maždaug tada, kaip kukurūzus. Dabar oro sąlygos labai kinta, tai ir sėjos data – sąlyginė, bet jas sėjame po kukurūzų, tarkime, gegužės pradžioj, vidury. Galima ir anksčiau, bet reikia žinoti, kad nebus šalnų. O šalnų, kol mažos, saulėgrąžos labai bijo. Paskui jau ramiau, – pasakoja D. Isoda, primindamas, kad taiko švaraus lauko technologiją.
Augdamos saulėgrąžos labai reaguoja į azotą ir jeigu augtų viena, į viršų šautų ir kelis metrus. Kadangi svarbu ne koto aukštis, o gražios galvos, jų augimą tenka pristabdyti cheminėmis apsaugos priemonėmis. Chemikalai taip pat naudojami norint apsaugotų augalą nuo puvinio.
Į hektarą suberta 65 tūkstančiai hibridinės rūšies sėklų. Auga saulėgrąžos vagose, tarp kurių 70 cm tarpai. Taip patogiau kulti ta pačia pjaunamąja (chederiu), kurio kulia ir kukurūzus. Žinoma, neišvengiama ir nuostolių – mat traukiamos saulėgrąžų galvos suplyšta ir dalis sėklų pabyra ant žemės.
Kūlimo laikas taip pat labai svarbus. Kirsti pradedama lapkričio mėnesį, kai saulėgrąžų galvos pajuoduoja. Blogiausia, kai galva nusvyra žemyn ir ant jos viršaus susidaro toks piltuvėlis, kuriame kaupiasi drėgmė ir augalas pradeda pūti.
– Kol neturėjome daugiau informacijos, nežinojome, kad jų negalima supūdyti. Tenka perrikiuoti darbus, mat saulėgrąžų nuėmimo laikas dažnai sutampa su kukurūzų kūlimu, o pastebėjus puvinį, turi mesti kukurūzų pjovimą ir skubėti pjauti saulėgrąžų, nes gavusios puvinio sėklos apkarsta, – pastebi ūkininkas.
Saulėtas laukas tampa pašaru
Savo namuose priglaudęs karo pabėgėlius iš Ukrainos Darius prisipažino, jų net neklausęs apie saulėgrąžų auginimo subtilybes. Nors saulėgrąža – Ukrainos nacionalinė gėlė, bet jo priimti žmonės – visiški miestiečiai ir jokių patarimų nedalino.
Vyras šypsodamasis pripažįsta, kad geriausia pačiam viską išbandyti ir suprasti augalą.
– Saulėgrąžos ypač daug sukaupia aliejaus ir jį lengvai atiduoda. Pavyzdžiui, krautuvu kraunant nukrenta galva ir ištrykšta – iš pradžių maniau, kad vanduo, bet ne – aliejus. Iš pirmo derliaus mažu spaustuvėliu netgi bandėme savo reikmėms jį spausti. Aliejus, kaip ir medus, turi kitokį skonį, – patyrė Darius.
Savo užaugintą saulėgrąžų derlių liudvinavietis veža į artimiausią aliejaus spaudyklą Lenkijoje. Išspaustą aliejų lenkų ūkininkai sušeria kiaulėms. Nemažą dalį derliaus Darius žada nedideliais kiekiais sufasuoti ir parduoti paukščių mylėtojams – smulkios sėklytės – puikus lesalas.
Paklaustas, ar šįkart nenusivils auginęs tokį didelį plotą saulėgrąžų, D. Isoda sako, kad ekonomiškai kultūra naudinga, jeigu ją parduosi po 500 eurų už toną, o iš hektaro prikulsi tris tonas. Aišku, tokio rezultato labai norėtųsi, bet kol kas, koks tas derlius bus, prognozuoti ūkininkas nesiryžta. Svarbiausia – kad ruduo būtų sausas ir neužpultų puvinys.
Komentarai nepriimami.